Rizikos vertas reikalas

Sovietmečiui nostalgija degantys entuziastai turi visai realų šansą bent laikinai sugrįžti į "prarastąjį rojų", tai yra į santvarką, kurioje dar ne taip seniai patys gyvenome, ir dar kartą prisiminti, kaip mums buvo "tada" gerai, kai maistas ir kitos prekės (jei tik jų būdavo parduotuvėse) buvo itin pigios, visi turėjo darbą, veltui gaudavo butą, niekas nevalkatavo ir šlovino partiją bei jos vadus.

Visas šis "gėris" šiandien triumfuoja Šiaurės Korėjoje, į kurią ir susiruošė A. Mockus, dar prieš kelionę turėjęs didelių vilčių paneigti įsisenėjusius vakariečių stereotipus apie šią šalį.

"Visi piešia neigiamai Šiaurės Korėją ir tą patį Iraną, kuriame buvau ir kuris, kaip paaiškėjo, yra viena nuostabiausių šalių su pačiais nuoširdžiausiais žmonėmis, kuriuos tik esu sutikęs. Po tos kelionės visiškai subliūško pas mus pateikiamas burbulas apie Iraną. Taip, režimas ten yra, bet nereikia painioti režimo ir žmonių, kurie ten gyvena. Tai skirtingi dalykai. Kalbant apie Šiaurės Korėją, manyčiau, gali būti tas pats", – dar prieš kelionę dėstė A. Mockus.

Trauktis nebebuvo kur, supratau, kad nuo šiol teks pratintis prie visiškos izoliacijos nuo civilizuoto pasaulio.

Klaipėdietis buvo pasiryžęs nukeliauti ten ir išsiaiškinti, ar tai tikrai yra viena tų valstybių, kuri baubais yra apipinta nepelnytai.

Beveik skustuvo ašmenimis

Pirmasis klausimas sugrįžus į Klaipėdą A. Mockui buvo, ar jis dar sykį norėtų važiuoti į Šiaurės Korėją?

Atsakymas – vienareikšmiškai neigiamas.

"Nelabai galėčiau ten sugrįžti, būtų rizikinga, nes "kontrabanda" šįkart išsivežiau net tik jų vietinės valiutos, o tai griežtai draudžiama, bet ir pakankamai filmuotos medžiagos naujam dokumentiniam filmui. Tai irgi nepatiktų Šiaurės Korėjos pareigūnams", – šypsojosi vyras.

Jis pridūrė, jog Pchenjane gyveno tame pačiame viešbutyje, kur ir liūdnai pagarsėjęs jaunas amerikietis, kurio kelionė į komunistinį rojų dėl nuo kambario sienos nukabinto vado plakato baigėsi tragiškai.

Taigi sugrįžimas į Šiaurės Korėją, žinant tam tikras aplinkybes, būtų rizikingas. Be to, kaip teigė A. Mockus, jis pamatęs pakankamai.

Ir esą vieni stereotipai pasitvirtino, kai kurie – ne. Anot keliautojo, griežtai laikantis ten galiojančių taisyklių, Šiaurės Korėja – atvykėliui viena saugiausių pasaulio valstybių.

Vis dėlto labiausiai šokiravo visuotinis žmonių skurdas, kurio paslėpti nuo turistų valdžia buvo nepajėgi.

"Tačiau prieš pasaulį siekiama pasirodyti. Ten tvyro nenusakoma gigantomanija, pavyzdžiui, pastatė stadioną, skirtą 150 tūkst. žmonių. Triumfo arka irgi yra, tik 11 metrų aukštesnė nei Paryžiuje. Tačiau gyvenimas ir ten po truputį keičiasi: prieš 8 metus Pchenjane, anot liudininkų, per dieną galėdavai pamatyti kokius tris automobilius, o dabar jau – apie tūkstantį", – tvirtino A. Mockus.

Svajonė: Pchenjano prieigose, kaip ir daugelį turistų, A.Mockų nustebino milžiniškas monumentas – arką primenančios dvi rankas į viršų iškėlusios merginos, simbolizuojančios Šiaurės ir Pietų Korėjų susijungimą.

Tarsi faraono piramidėje

Klaipėdiečiui nebuvo jokia naujiena, kad, atvykęs į Demokratinę Korėjos Liaudies Respubliką, jis turės pamiršti internetą, mobilųjį ryšį ir net kuriam laikui atsisveikinti su savo pasu.

Pirmą dieną atvykus visų pasus gidės (rusiškai kalbanti Sun ir angliškai mokanti Lee) susirinko, ir turistai iš Lietuvos juos atgavo tik išvykdami iš šalies.

"Trauktis nebebuvo kur, supratau, kad nuo šiol teks pratintis prie visiškos izoliacijos nuo civilizuoto pasaulio. Apėmė labai didelis nerimas. Žinojome, kad mus seks kiekviename žingsnyje. Visą kelionę gidės labai klausinėjo, bandė išsiaiškinti, ar nesu žurnalistas. Sakiau, kad esu keliautojas, parodžiau nuotraukas, vaizdo įrašus iš kelionių. Iškart sukluso, ar aš pats montuoju? O paskui įkeliu į "YouTube"? Pasirodo, jie žino tokį dalyką. Buvo labai įtarūs", – kalbėjo A. Mockus.

O grupės vadovas turėjo pasirašyti daugybę nurodymų, kad atvykėliai laikysis taisyklių, kad eis į mauzoliejų, kad visi privalės nusilenkti, eidami prie paminklo turės nunešti gėlių.

"Ar nusilenkėme? Aišku, bet mintyse neapleido siaubas, ką jie padarė savo valstybei ir jos žmonėms. Tame mauzoliejuje jau net slapta telefono negalėjome išsitraukti, kad nufotografuotume visą tą absurdą, kur šalia mirusių lyderių karstų stovi jų kateriai, jų mėgstamiausi automobiliai, vaizdas – kaip faraono piramidėje", – prisiminė A. Mockus.

Tvarka: nors Pchenjano gatvėse eismas nėra intensyvus, jose vis tiek budi motorizuoti milicininkai.

Elektra – didelė prabanga

Pirmąją dieną keliautojus ypač stebino, kad sutemus, šalies sostinėje dalis namų skendėjo tamsoje, ir tik po kurio laiko pavieniuose languose pradėjo žybsėti blankios lemputės.

Nors kelios pagrindinės gatvės ir jų stabų stendai su plakatais buvo apšviesti.

"Kiek teko girdėti, Korėjoje nėra atominės elektrinės, o ir hidroelektrinė tokioje šalyje – vienintelė. Todėl žmonės energija privalo stengtis apsirūpinti patys. Ir tai yra XXI amžiuje. Todėl prie daugelio daugiabučių balkonų pritvirtintos saulės baterijos, kad vakarais žmonės bent trumpam galėtų įsijungti šviesą", – tvirtino A. Mockus.

Daugelis gyventojų ne tik elektra, bet ir šiluma turi rūpintis patys. Ir tikrai ten būnant nieko nebestebina vaizdas, kai iš modernaus daugiaaukščio namo balkono pamatai kyšantį kaminą.

Anot klaipėdiečio, tiesiog žmonės visaip bando išgyventi ir, kad mirtinai nesušaltų, tenka masiškai šildytis visomis priemonėmis, nes centrinio šildymo nėra.

Gidėms yra griežtai nurodoma, kad jų prižiūrimi turistai lankytųsi tik tose vietose, kurios buvo suderintos iš anksto ir tik pagal tam tikrą maršrutą.

"Matėme sostinėje keistų kvartalų, kurie atitverti aukštomis betoninėmis tvoromis. Ką tai reiškia, taip ir nesužinojome. Nepaisant visų nesklandumų, Šiaurės Korėjoje nepaprastai graži gamta. Ten kiek šalčiau nei pas mus. Ir problema, kad patalpos yra niekur nešildomos, išskyrus turistų lankomus objektus. Kiek tie žmonės dar kentės? Manau, kad labai ilgai. Jie – absoliutūs sistemos fanatikai. Pirmiausia jiems yra "san gun", tai yra "svarbiausia – kariuomenė", o paskui jau visa kita", – teigė A. Mockus.

Panorama: Šiaurės Korėjos sostinėje ypač gausu grandiozinių partijos lyderių atvaizdų, kurie matomi kone pro kiekvieno daugiaaukščio langą.

Vadas yra Absoliutas

Tačiau, pasak klaipėdiečio, buvo stereotipas, kuris dužo, kad esą Šiaurės Korėjoje prekybos centruose yra netikri pirkėjai ar aktoriai vaikšto po metro, imituodami didmiesčio aktyvų gyvenimą.

"Ne, žmonės ten tikrai kažkur važiuoja, kažką veikia. Tvarka ten ideali. Kaip minėjau, skurdo daug, bet gatvės tvarkingos. Tiesa, matėme sunkvežimių, kurie yra kūrenami anglimi, o ne benzinu. Degalinių ten labai mažai, benzinas matuojamas ne litrais, bet kilogramais. Ir kilogramas benzino kainuoja vieną dolerį. Jiems tai labai brangu", – pasakojo A. Mockus.

Šiaurės Korėjos gyventojai, A. Mockaus teigimu, šventai tiki, kad jų didysis vadas kažkada vis tiek suvienys abi Korėjas, tą patį liudija ir memorialas – dvi akmeninės merginos, kurios atvykstančiuosius į šalį pasitinka įvažiuojant į Pchenjaną.

Nepaisant didelio kontrasto, kuris yra tarp nomenklatūrinio elito ir kitų žmonių, jie fanatiškai tiki komunizmu.

"Jie tiki vadais, nors būtent dėl tų vadų kaltės žmonės taip skursta ir yra griežtai kontroliuojami. Pavyzdžiui, paprastas valstietis neturi teisės atvykti į sostinę, nes visi keliai kontroliuojami kariuomenės. Provincija prasideda už Pchenjano. Didžioji dalis tautos gyvena kolūkiuose. Mums sakė, kad žmogus ten dienai gauna kelis šimtus gramų ryžių nemokamai, o vyrai dar gauna po du talonus kasdien išgerti alaus už dyką", – pasakojo A.Mockus.

Vonos – tik turistams

Turistai iš Lietuvos lankėsi specialiai atvykėliams skirtame prekybos centre, ten galėjo išsikeisti vietinių pinigų – vonų, kurių santykis su euru yra 9 tūkst. už vieną.

Didžiausia kupiūra – 5 tūkst. vonų vertės. Monetų turistai nematė.

Tai yra vienintelė vieta, kur atvykėliai gali gauti vietos pinigų ir apsipirkti, visur kitur jų neturi teisės aptarnauti.

Likusias vonas turistams privaloma iškeisti vėl į eurus. Išvežti iš šalies vonų negalima, tačiau A. Mockus surizikavo.

"Tame prekybos centre mačiau ir labai brangių daiktų, pavyzdžiui, šaldytuvą už 5 tūkst. eurų, gyvatės odos batus už 12 tūkst. eurų. Aišku, vietiniai ten nieko neperka, ateina pasižiūrėti tik kaip į muziejų. Net nežinau, ar jie tų pinigų apskritai turi. Beje, ant vonų šalies lyderio atvaizdo nėra, nes tokiu atveju tų pinigų net nebūtų galima sulenkti. Ten griežtai buvo pasakyta, kad fotografuojant jų vadą, privalo būti visas jo vaizdas, antraip už nepagarbą gresia kalėjimas", – tvirtino A. Mockus.

Papročiai: jaunavedžiai Šiaurės Korėjoje, kaip ir Rusijoje, per savo vestuves turi tradiciją aplankyti karinius memorialus.

Kolektyvinio darbo privalumai

Turistus iš Lietuvos gidės palydėjo ir į pavyzdinius kolūkius, į kuriuos važiuojant buvo matyti gražiai prižiūrėti ryžių laukai.

"Kai kurie kaimai tikrai atrodė apgailėtini, spalvoti namų fasadai nuo saulės išblukę, sienų tinkas aptrupėjęs, stogai nuo senatvės apgriuvę, bet pameluočiau, jei pasakyčiau, kad aplinka atrodė netvarkinga. Tvarka ten vyravo absoliučiai visur. Kad ir lapkričio pabaiga, bet dirbančių žmonių laukuose tikrai netrūko: kas ryžių laukų baseinus remontavo, kas medvilnės laukuose plušėjo, o kas tiesiog šalikeles tvarkė.

Keliautojai pastebėjo, kad darbas vyko kolektyviai ir daugiausia tik rankomis.

Esą neteko pastebėti nė vieno žmogaus, kuris naudotųsi mums ūkyje įprastais pagalbiniais įrankiais.

Žolę pjovė rankomis, netgi medį šalino aprišę virve. Pasak Aurimo, žmonės, įsikibę į virvę, tampė tą medį, kol išjudino ir išvertė.

Šypsena: šis besišypsantis Šiaurės Korėjos pareigūnas dirba demilitarizuotoje zonoje, visai šalia demarkacinės linijos pasienyje su kaimyne Pietų Korėja.

Lietuvos istorijos pamoka

Turistams iš Lietuvos dar teko pastebėti, kad į kiekvieną didesnį kolūkio kaimelį įvažą saugodavo arba milicininkas su šalia pastatytu "Ural" motociklu su lopšiu (pasirodo, tokius turi tik milicija), arba kariuomenės postas su keliais kariais.

"Strategiškai patogesnėse vietose pastebėjau ir ne vieną karinį įtvirtinimo punktą. Kad ir kaip  būtų keista, bet labiausiai apleistos yra kareivinės, kurios labiau priminė ne karių gyvenamąją vietą, o spygliuotomis tvoromis aptvertus fermų kompleksus", – pasakojo A. Mockus.

Pro akis keliautojams nepraslydo ir kone ties kiekvienu tuneliu ar šiaip kalnuoto kelio susiaurėjime įrengti specialūs kelio užtvarai, veikiausiai skirti karo atvejui.

Tai maždaug 10 m aukščio ir apie 2 m skersmens pločio gelžbetoniniai stulpai, kurie prireikus nesunkiai būtų užverčiami ant kelio, taip stipriai apsunkinant priešiškų pajėgų judėjimą.

"Išgirdę, kad esame iš buvusios Sovietų Sąjungos, demilitarizuotoje zonoje vienas kariškis mūsų paklausė, ar dar pamename socializmo laikus? Atsakėme, žinoma. Jis pasiteiravo, ar patiko? Pasakiau, kad dabar patinka labiau. Štai matote, mes keliaujame po pasaulį, o kur jūs keliaujate? Aš jam kalbėjau, kad mes taip pat kariavome prieš okupantus, tik ne prieš japonus, kaip jie, o prieš sovietus. Gaila, tada mes savo kovą pralaimėjome, bet atėjo laikas permainoms, sukilome ir šiandien esame laisvi. Nežinau, ar jam tai padarė įspūdį", – šypsojosi A. Mockus, prisiminęs Lietuvos istorijos pamoką, pravestą Šiaurės Korėjos karininkui.