Tarpukariu Klaipėdos kraštas ir jo gyventojai buvo atsidūrę Lietuvos satyrikų akiratyje. Istorikų teigimu, klaipėdiškius pajuokiantys to meto anekdotai ir karikatūros buvo politinių kovų atspindys. Satyrikų strėlių neišvengdavo ir žymesni asmenys, buvo parodijuojami net jų kūriniai.

Pokštavo ir bolševikai

Klaipėdos krašto vokietis, čiaumodamas marmeladą, vis stebisi: ar galėjome prieš metus pagalvoti, kad mums priklausys Čekoslovakija? Tai – 1939-ųjų anekdotas, publikuotas lietuviškame satyriniame žurnale "Naujoji spaktyva" po Klaipėdos aneksijos.

Prieškario Lietuvoje buvo populiari satyrinė periodika. Tuo metu ėjo žurnalai "Naujoji spaktyva", "Aitvaras", "Kuntaplis", netgi "Šluota", kuri klestėjo visą sovietmetį. Ją 1934 m. nelegaliai pradėjo leisti Lietuvos komunistų partijos Kauno regiono komitetas, prisidengęs revoliucinių dailininkų vardu.

Pačioje Klaipėdoje satyrinės periodikos tuomet kažkodėl niekas neleido. Tačiau Klaipėdos pavadinimas ar krašto gyventojai, taip pat garsenybės, dar iki krašto atplėšimo nuo Lietuvos nuolat atsidurdavo kitų satyrinių lietuviškų leidinių puslapiuose.

"Tuo metu Klaipėdoje vyko didžioji kova: viena visuomenės dalis buvo už lietuvius, kiti – už vokiečius. Oficialiuose spaudiniuose tai neatsispindėdavo, tačiau satyrinei periodikai santūrumas negaliojo. To meto aktualijose buvo pasijuokiama iš klaipėdiškių, ir tai yra politinių kovų atspindys. Vokiečių spaudoje buvo nemažai lietuvius įžeidžiančių publikacijų, tai reikėjo juk kažkaip atsikirsti", – tvirtino Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikė Zita Genienė.

Taikinyje – valstybės priešas

Praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje Klaipėdos krašte galvas ėmė kelti naciai. Krašto vadu A.Hitlerio pavaduotojas R.Hessas paskyrė veterinarą Ernstą Neumanną. Šis ėmė aktyviai burti bendraminčius, jų siekis buvo atplėšti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos.

Už antivalstybinę veiklą E.Neumannas buvo nuteistas, apie jį netrukus ėmė sklisti anekdotai. "Naujoji spaktyva" rašė: "Žurnalo redakcija sulaukė skaitytojo klausimo: "Buvau socialdemokratas, liaudininkas, krikščionis demokratas ir tautininkas. Norėčiau stoti dar į kokią nors partiją. Patarkite, kur." Redakcijos atsakymas: "Įstok, tamsta, pas Neumanną. Jis yra gyvuliškų ligų specialistas ir jo programa atitiks tamstos pasaulėžiūrą." (Šios ir kitų citatų kalba netaisyta – A.D.)

"Klaipėdoje per rinkimus prie dr. Bachmano bepročių ligoninės išklijuoti vokietininkų plakatai: "Dr. Neumannai, mes su tavim!" "Įdomu, ar toli Neumanas su mumis nueis?" – susidomėjo vienas beprotnamio gyventojas, perskaitęs plakatą."

Apie E.Neumanno bendražygį Klaipėdos šv. Jono bažnyčios kunigą baroną Theodorą von Sassą lietuviškoje periodikoje nepavyko aptikti nė vieno pokšto.

Juokai karo išvakarėse

Likus vos dviem mėnesiams iki Klaipėdos krašto aneksijos "Naujoji spaktyva" išspausdino štai tokį anekdotą: "Pas Hitlerį susijaudinęs ateina Geringas ir praneša, kad prancūzai paskelbė mobilizaciją. Fiureris paliepė paruošti prieš juos 30 divizijų. Po kiek laiko vėl grėsminga žinia – anglai mobilizuojasi. Prieš juos taip pat įsakyta paruošti dar 30 divizijų. Geringas vėl apsireiškia: "Fiureri, Klaipėdos vokietininkai karščiuojasi ir nori prie reicho." "Hm, pasiųskite prieš juos Tilžės ugniagesius, kad atvėsintų."

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse satyrikai dar drįso juokauti, o to vengė jų kolegos iš oficiozų. Tad žurnalo "Aitvaras" rubrikoje "Kas klausia, tas klysta" išspausdintas toks paklausimas: "Kurių siūlymu: lenkų ar vokiečių, Lietuva būtų didesnė? Atsakymas: lenkai siūlo pusę Rytprūsių, o Vokietija – Vilniaus kraštą ir Liepoją. Mes sutinkame su abiejų pažiūromis."

Tačiau netrukus atsirado toks pastebėjimas: "Mažojoje Lietuvoje gimė daina "Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt"... Matyt, jau Zauerveino laikais buvo nuojauta, su kuo teks susidurti."

"Mokytojas: Kur baigiasi Vokietijos sienos? Mokinys: Dovanokite, šiandien dar neskaičiau rytinės spaudos."

Įtampą slopino šaipydamiesi

Kai tik Klaipėdos krašte galvas pakėlė vokietininkai ir nemažai vietinių gyventojų atvirai rėmė jų skleidžiamą priešvalstybinę politiką, "Aitvaras" išspausdino karikatūrą, vaizduojančią ūkininką, vežantį parduoti paršelius su juo vežime sėdinčiu nacių aktyvistu. O prie piešinuko užrašyta "Kiauliški reikalai. Klaipėdiečiai ūkininkai, veždami kiaules, vežasi ir uniformuotus vyrukus, norėdami tas kiaules brangiau parduoti."

"Aitvaras" nepaliovė šaipytis iš, satyrikų manymu, dirbtinai keliamų Klaipėdos krašto nacionalinių problemų: "Rusnė. Čia įsisteigė lietuvių kalbos kursai, bet "echtdeutsche" valdininkai vengia juos lankyti. Sako "litauerių" kalba niekam tikusi. J.A. von Klynas. Mes žinome, kad vokiečių kalboje yra tokių "perlų" – "Hofobernachtstopfkammerjunker". Red."
"Mineikiai. Pas mus yra dvi vokiečių "kultūros" įstaigos: šuilė ir karčiama. Šuiliokai po pamokų eina į karčiamą "čyro" gerti ir biliardo lošti. Šiaip mes esame kultūringi. Heil Bim-bam. Ach, so! O ką veikia Šulmeisteris? Red."
"Kairiai. Kairių mokyklos sąjunga savo paskutiniame posėdyje nutarė pastatyti mokyklos klasėje geležinę krosnį, kadangi puodinė krosnis daug ugniakuro reikalauja ir klasę kaip reikiant neapšildo. G. O tai tau ir deuchtsche kultur, vietoj krosnies iki šiol turėjo puodynę. Red."

O štai "Naujojoje spaktyvoje" pasirodė užuojautos skelbimas juodame rėmelyje su kryželiu, skelbime parašyta: "Mirė Kauno vokiečių katalikų d-ja ir trečioj dienoj prisikėlė kultūrverbando kūne. Atleisk jiems, Viešpatie."

"Kokteilio" analogas

Prieškario periodikoje pavyko aptikti ironiškų pastebėjimų iš Klaipėdos gyvenimo. Jie savo stiliumi labai primena šiandieninį dienraščio "Klaipėda" "Kokteilį".

"Klaipėda. (Kozaken! Kozaken!) Šiomis dienomis į Klaipėdą įplūdo kazokai. O vokiečiai jų povelniškai bijo. Tik šį kartą nė vienam vokiečiui pilvo nepradūrė ir ponėvalia vokietaičių neišgėdino. (O kas už pinigus daroma, tai žinoma laisva valia. Red.) Sunešė vokiečiai paskutinius centus tokiems sušvelnėjusiems kazokams ir klausosi, ką jiems pagėdos už tai. Ogi kad užtrauks "Bože caria chrany!", kad net salės sienos čiut, čiut į uostą nesuvirto.
Pabūgo vokiečiai. Jei jau šitaip gieda, tai bemaž betrūksta iki tikro "Gefahr" (vok. pavojus). Dabar laksto vokiečiai pilnu strioku ir kito nieko negirdėti iš jų lūpų, kaip "Kozaken und kozaken". Klaipėdietis."

Dar vieną šmaikštų pastebėjimą "Naujojoje spaktyvoje" suraitė satyrikas, pasirašęs slapyvardžiu Servus.

"Klaipėdos autonominė policija pasižymėjo beveik genialiu sumanymu: tardyti kiekvieną žmogų, kuris nešioja juodą skrybėlę ir juodą paltą. Pradėjo nuo Ernesto Galvanausko, kurį klausinėję, kaip jis drįsęs užsivilkti juodą paltą, nes viena užsienietė vokietė sapnavusi, kad ją užpulsiąs vyras, apsivilkęs juodu paltu ir dar juodesne skrybėle. Tai dar pusė bėdos, bet tas vyras buvęs 50 metų. Ponia išvažiavusi į Vokietiją, o Klaipėdos policija labai susirūpino, nes kokia policija, jei atvažiavusią vokietę kankina baisūs sapnai ir jos nepasigaili... Dabar klaipėdiečiai apgulė siuvėjus, siudindamiesi raudonus, mėlynus paltus, nes nežino dienos nė valandos, kada kokia Gretė ar Luiza bus nesuprasta ir susapnuos esanti užpulta vyro su juodu paltu. Giliau reikalus permatantieji laukia oro atšilimo, kada galės vaikščioti vienmarškiniai ir nuplauti Klaipėdos vyrų gėdą."

Pokštų herojus – kompozitorius

Be politinių-tautinių anekdotų apie klaipėdiečius, pasirodydavo ir visai, regis, nekaltų apie kai kuriuos kultūros ir meno veikėjus. Nežinia kodėl užkliuvęs kompozitorius Stasys Šimkus, tačiau apie jį žurnaluose vis pasitaikydavę juokų.

Gal dėl to, kad muzikas, pasak amžininkų, buvęs didelio temperamento, ūmus, neišsenkamos energijos. Štai vienas toks juokas, išspausdintas "Aitvare".

"Klaipėdoje, priešais "Ryto" viešbutį stovėdamas ubagas griežia smuiku vienos mūsų kompozitoriaus S.Šimkaus komponuotos liaudies dainelės motyvą. Staiga atsiveria viešbučio langas, pasirodo raudonas pilnas veidas – tai pats kompozitorius. "Po šimts velnių, – susikeikė jis. – Nejaugi tu, avies galva, nepastebi, kad vietoj fis-mol turi f-dur imti?" Kitą dieną S.Šimkus ties Berliner Hof mato tą patį muzikantą apspiestą žioplių, su iškaba ant krūtinės: "Kompozitoriaus S.Šimkaus mokinys."

"Aitvaras" net skiltyje "Meteorologijos stoties pranešimas apie rytdienos orus" atrado vietos kompozitoriaus pavardei.

"Laisvės alėjoje: debesys iš neištirtos lig šiol medžiagos ir lietus iš žemės. Aleksote: ruduo, varlės posėdžiauja fizikos-chemijos institute ir rengiasi išlėkti į šiltuosius kraštus. Rotušės aikštėje: priešpiet – saulėta, po pietų – mėnesiena. Šančiuose: polska pavietrė ir brazilfoniškos dujos. Slabodkėje: rytą – mėnesiena, dieną – sniegas, naktį – auksakaliai bruzda. Provincijoje. Panevėžys: neapsakoma kaitra, žydi magnolijos, finikai noksta. Šiauliuose: vis dar nepastovu. Rokiškyje: patapui nesibaigiant, pradėta statyti arka, gyventojai žada plaukti į Šatrijos kalną. Klaipėdoje: štilštandas, štumzinas, devynios galybės donerveterių ir Šimkus koncervatorijoje."

Satyrikai nepraleido ir kompozitoriaus pasitraukimo iš Klaipėdos muzikos mokyklos direktoriaus posto.

"Mūsų mylimas kompozitorius S.Šimkus "linksmai" apleido Klaipėdos muzikos mokyklos direktoriaus vietą, protestuodamas, kad su juo nekorektiškai pasielgta ir kad jis išmestas nešvariu kovos būdu. Visą tai padarę "trubadūrai" auklėtiniai. Be to, kompozitorius Šimkus įsitikinęs, kad su jo pasitraukimu iš muzikos mokyklos vadovybės, Lietuvoje muzika išnyksianti, ko neturėtų būti. (Apverktinas dalykas. Red.) Mokyklai vadovauti įsiveržė muzikas Žilevičius. Auklėtiniai nenusiminę, nes Žilevičius turįs surinkęs daug iš senovės užsilikusių birbynių, švilpukų, ragų ir t.t., su kuo turės užsiėmimo. Kompozitorius Šimkus išplaukė Amerikon. Svirplys muzikontas."

Modernių posmų parodijos

Satyrikų plunksnos neišvengė ir dar vienas egzotiškas Klaipėdos kūrėjas – poetas Salys Šemerys-Šmerauskas. Jo posmus "Aitvare" parodijavo toks Bautrius.

"Iš Salio Šemerio poezų

I.

Guliu sau išsiskėtęs skėtiškai per dieną
Ir į lubas vis spjaudau statmenai.
Kai nusibosta, pradedu į sieną,
Ir taikau, kad priliptų būtinai.

II.

Paskui... gal koks gudrus virėjas tolimaisiais amžiais
Mane kaip dešrą su kopūstais sudarys,
Ir storas ponas, per pietus mane suvalgęs,
Tik nusispjaus: "Fu, tai ne veršis, o pernykštis kumelys."
Murai-Sezra slapyvardžiu pasirašęs satyrikas pateikė savo versiją iš A.Venclovos rinkinio "Klaipėdos skersgatviuos".
"Jauna širdis – jaunų jausmų pritvinko.
Pilve – didžiausi uraganai.
Ne veltui aš suvalgiau šiandien visą šinką –
Tai mat, kas darosi, Antanai!
Pavalgius – ko daugiau norėtina?
Nejaugi kauksi kaip šuva?
Užlipk verčiau ant stogo, spjauk į gatvę
Ir rodyki pasauliui – anava!
Ne. Dar geriau. Tu atsigulk po melsvo šilko uždangų
Kvadratais ir kęski badymą buities vinių.
O jei kas norės tave prikelti,
Tai tokį priešą keiki – po velnių!"

Taigi tarpukariu Klaipėdos kraštas ir jo gyventojai buvo atsidūrę Lietuvos satyrikų akiratyje. Nuo satyrikų kliuvo ne tik politikams, naciams, bet ir ryškioms kultūros asmenybėms. Išskirtina tai, kad Vilniaus krašto klausimas, skirtingai nei Klaipėdos, šiuo atveju netapo pokštų objektu.