Klaipėdietė Vaclova Andrijauskienė – viena iš daugybės tūkstančių žmonių, kurie po karo savo namais pasirinko uostamiestį. Moteris, kilusi iš bajorų giminės Žemaitijoje, daugiau nei pusę amžiaus atidavė ligonių slaugai. Profesijos pasirinkimą ankstyvoje jaunystėje nulėmė fronto mėsmalės sumaitoti kariai.

Kilmingos giminės palikuonė

– Esate atradusi savo giminės bajorystės dokumentus. Ar bajoriška linija yra iš tėčio pusės?

– Taip. Senelis, tėvo tėvas, buvo bajoras. Skuodo rajone jis buvo Ylakių valsčiaus viršaitis, pasiturintis ūkininkas Senkevičius, turėjo apie 80 ha žemės. Mokykloje, kai mokiausi, mane visi bajoraite vadino, nes žinojo, kad Senkevičiai buvo bajorai. Bet tėvelis nenorėjo to lenkiško šleifo ir net pavardę sutrumpino, tapo Senkumi. Tėtis liko našlaitis, kai buvo dar mažas. Jo mama, praėjus valandai po gimdymo, mirė. Našlaičiai liko 9 vaikai nuo 16 metų iki naujagimio.

– Kaip pavyko išgyventi ūkyje su tokia didele šeimyna be moteriškų rankų?

– Suprantama, šeimininkės reikėjo. Senelis vedė dar kartą. Tėtis jau gyveno su pamote, bet nesu girdėjusi, kad apie ją ką bloga būtų pasakęs. Ir jau gerokai vėliau, kai jai kas nutikdavo, tai guostis lėkdavo ne pas savo vaikus, bet pas mano tėtį. Tiesa, tėvelis prasitarė, jog nereikia norėti, kad ji būtų kaip mama. Bet šeimyna, tarnai, sako, labai pasigesdavo mirusios šeimininkės. Pasakojo, kad mano tikroji močiutė buvo labai gera moteris, visus užjausdavo ir neengdavo. Toks buvo ir mano tėtis.

– Ar vėliau teko bendrauti su tais pačiais samdiniais ir ar šie neįdavė naujai valdžiai savo buvusių darbdavių?

– Atvirkščiai. Tie geri santykiai su samdiniais vėliau išgelbėjo nuo tremties. Vienas jaunuolis, nemokytas bernas, darbavęsis mūsų ūkyje, kai atėjo tarybų valdžia, nuėjo dirbti į vykdomąjį komitetą. Tai tas buvęs samdinys visą laiką tėveliui pranešdavo, kada bus vežami žmonės į Sibirą. Jis vis įspėdavo, jog kelias dienas reikia pasisaugoti ir nenakvoti namie, kad neišvežtų.

Vaikščiojimas peilio ašmenimis

– Ar buvo galimybė pasitraukti į Vakarus, kai traukėsi frontas?

– Taip, buvo. Pamenu, mama su savo giminaičiais organizavo tokį pasitraukimą, bet tėtis pasakė, kad jis nieko blogo nėra padaręs ir kaip bus, taip, bet mes niekur nebėgsime. Tačiau tada jau buvo per vėlu. Kai gurguolės slinko į Vakarus, prasibrauti jau buvo sunku.

– Vis dėlto tarybų valdžiai jūsų giminė buvo nepalanki. Juk generolas Povilas Plechavičius buvo jūsų tėčio pusbrolis. Ar teko bendrauti su juo pačiu?

– Taip, ne kartą. Tik jis atvažiuodavo labai retai. Buvo užsiėmęs. Skuode jis turėjo malūną, tai su savo broliu retsykiais apsilankydavo pas mano tėvukus. Kai prasidėjo sovietinis teroras, tėvukas vis sakydavo, kad Povilas per mažai tų komunistų savo laikais išnaikino. Priekaištaudavome, kaip jis taip gali kalbėti. Tai tėvukas atsikirsdavo, kad dorų žmonių jis nešaudė, tik padugnes. Tokie tėčio žodžiai.

– Ar jūsų artimiesiems pavyko išvengti represijų?

– Vėliau sužinojome, kad prieš pat prasidedant karui visi mūsų Gintalaičių kaimo gyventojai turėjo būti ištremti. Tačiau valsčiaus vykdomajame komitete, kur dauguma buvo vietiniai, niekaip neapsispręsta, ką daryti, juk tarp kaimo gyventojų tiek dorų žmonių, už ką juos vežti? Pas mus į namus buvo atėjęs kažkoks tarybinis valdininkas, mama pavaišino, įpylė degtinės. Tai jam atsirišo liežuvis ir prasitarė, jog jie nežino, ką daryti su kai kuriomis šeimomis, atsidūrusiomis tremiamųjų sąrašuose. Tarp jų buvome ir mes. Esą žmonės labai sąžiningi ir juos užstoja buvę samdiniai. Aš pati pamenu, kad šeimininkais ar ponais darbininkai mano tėvelių nevadindavo, kreipdavosi vardais – Silvestrai, Amelija. Įtampą kėlė tai, kad tėčio sesers sūnūs, mano pusbroliai, slapstėsi miške. Labai jau energingi buvo. Tarybiniais laikais trispalves keldavo. Buvo keturi broliai, raudonieji tardė net jauniausią – 11 metų Kostuką, žiauriausiai sumušė, bet jis neišdavė, kur jo broliai slapstosi. Mano tėvas iš tardymo izoliatoriaus parvežė tą vaiką sumaitotą. Paskui vyresniuosius pusbrolius suėmė, Sibire jie praleido 25 metus. Nieko jie nepasakojo iš tos katorgos, labai liūdna į juos buvo žiūrėti, kai grįžo. Kartą paklausiau savo pusbrolio Antano, kodėl jis dantų neturi, buvo metaliniai sudėti. Jis prasitarė, kad per tardymą jų neteko. Paklausiau, ar mušė. Jis nusijuokė ir pasakė, kad glostė, bet dantys išbiro.

– O jums pačiai su antitarybiniu pogrindžiu teko kaip nors susidurti?

– Mano tas susidūrimas labai menkas. Pedagoginiame institute Klaipėdoje buvo pogrindinė antitarybinė organizacija. Ta veikla truko iki 1949 metų. Tuo laiku ten mokėsi mano draugės Zolės Šimkutės sesuo Jadvyga. Kai prasidėdavo kratos ar persekiojimai, nemažai studentų atbėgdavo pas mus. Aš su seserimi gyvenau dabartinėje Liepų gatvėje, tada buvo M.Gorkio 21. Užsidengdavome langus, kad niekas nematytų ir negirdėtų, ką mes šnekame. To buto šeimininkas irgi buvo nusiteikęs patriotiškai, tai mūsų neišdavė. Kai parvažiavau pas tėvus į kaimą, atėjo miškiniai, mama davė valgyti, jie manęs paprašė, kad aš perduočiau kažkam paketą Klaipėdoje. Kas ten buvo, nežinau ir šiandien. Nieko nebijojau. Kai mama vis gąsdindavo, kad mus į Sibirą pėsčius varys, aš atsikirsdavau, jog nebijau, nes turiu gerus batus, galėsiu eiti. Tada jauniems atrodė, koks skirtumas: čia ar Sibire.

Profesiją lėmė karo vaizdai

– Kaip pasirinkote medicinos darbuotojos profesiją?

– Turbūt labiausiai sukrėtė, kai Ylakiuose baigiantis karui teko padėti ligoninėje. Gyvenome už 5 km, ateidavome ten pagelbėti ir virtuvėje, ir palatose. Mane pasiėmė medicinos sesuo prie sužeistųjų. Pamenu, vienas miega, kitas dejuoja. Slaugytoja juos žadina, o aš tyliai sau galvojau: turbūt irgi būsiu medicinos sesuo, bet miegančių ligonių tikrai nežadinsiu.

– Ir nežadindavote?

– Tekdavo, nors ne chirurginiame, o vidaus ligų skyriuje dirbau.

– Tai tas pirmas vaizdas karo ligoninėje jūsų neatgrasė nuo medikės profesijos?

– Manęs tai neišgąsdino, aš pajutau užuojautą. Jie buvo bejėgiai, negalėjo apsiginti, priklausė nuo tų, kurie juos slaugo. Man jų labai pagailo ir tada nusprendžiau, kad būsiu medicinos sesuo. Lygiai 50 metų ja dirbau. Nesigailiu tokio pasirinkimo, manau, kad pagelbėjau žmonėms. Teko ir naktimis keltis vaistus leisti kaimynų vaikams. Gal čia genai – mano tėtis buvo labai geras žmogus, visiems padėdavo, jei nutikdavo bėda. Mano pirmoji darbovietė – Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninė. Paskui, kai kėliau labai sunkų ligonį, pasitempiau sausgysles, taigi į ligoninę grįžti nebegalėjau ir mane pervedė dirbti į polikliniką. Tada tekdavo ligonius namuose lankyti.

Hobiu pralaužė geležinę uždangą

– Tarybiniais laikais pasirinkote retą hobį – išmokote esperanto kalbą. Kodėl?

– Esperanto ėmiau mokytis tik todėl, kad užimčiau savo vaikus. Jie buvo paaugliai. Nenorėjau, kad vaikščiotų po gatves nieko neveikdami. Kai pradėjome mokytis, daug keliavome, važiuodavome į esperanto stovyklas. Mus kviesdavo į užsienį, buvome Vokietijoje, Čekoslovakijoje, Bulgarijoje.

– Ar esperanto kalbos studijos anuomet buvo masinis reiškinys?

– Taip, praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį žmonės labai domėjosi esperanto kalba. Klaipėdoje buvo labai stiprus esperantininkų klubas. Mane sužavėjo tai, kad susirašinėjome laiškais su nepažįstamais žmonėmis esperanto kalba. Tų laiškų gaudavau apie 30, ypač prieš Naujuosius metus. Naktimis, budėdama vaikų sanatorijoje, rašinėdavau atsakymus. Dabar viskas nutrūkę. Ir brangu, ir laikas nebe tas. Būdavo paskambina į darbą kas nors iš esperantininkų, kalbame, o mano bendradarbės stebėdavosi, kokia aš čia kalba kalbu.

– Ir susikalbėdavote ta kalba?

– Suprantama, susitikimuose užsienyje reikėdavo prisistatyti ir kalbėti, pasakoti apie save, savo šalį. Dabar jau daug ką esu pamiršusi, tik kartais pavartau žodynėlius. O tada, regis, buvo įprasta. Jaunimui buvo labai įdomu, dabar šitas dalykas pamirštas. Jaunam žmogui esperanto kalba tuokart buvo vienas būdų išvažiuoti į užsienį. Bet viskam savas laikas, ir nuo to nepabėgsi.