Klaipėdietė Sida Nakrošytė jau porą metų mokslus kremta viename geriausių Olandijos universitetų Utrechto mieste. Dvidešimtmetė mergina, neseniai pradėjusi mokytis japonų kalbos ir pagal mainų programą keliems mėnesiams išvykstanti studijuoti į Kiotą, tikina, jog patirtis užsienyje padeda įvertinti tai, ką turi savo šalyje.

Sudomino neįprasta sistema

– Kaip atsidūrėte Olandijoje?

– Dar besimokydama Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje daug galvojau, ką norėčiau studijuoti ateityje. Apsispręsti nebuvo lengva, tačiau nujaučiau, kad mokytis užsienyje man tikrai patiktų. Benaršydama internete, radau Utrechto universitetą. Jį pasirinkau, nes įstaiga jaunimui siūlė ne visai tradicinį mokymą.

– Kokia sistema veikia Utrechto aukštojoje mokykloje?

– Liberaliųjų menų universitete pirmaisiais mokslo metais žmogus apskritai neturi jokios konkrečios specialybės, kurią studijuotų. Studentas savo nuožiūra gali susidaryti programą, kuri jam būtų įdomi. Besibaigiant pirmam kursui, jaunuolis jau turi paskelbti, į kokią sritį gilinsis labiau, tačiau net ir tada apsisprendimas būna labiau abstraktus. Pati pasirinkau socialinius mokslus, o ateityje baigiamąjį darbą planuoju rašyti politikos mokslų srityje. Dabar didesnį dėmesį kreipiu į politologiją ir sociologiją, tačiau turiu paskaitų, kurios man atrodo įdomios ir jas turėjau galimybę įtraukti į tvarkaraštį.

Skatina išbandyti save

– Universitete galima rinktis ne tik meno specialybes?

– Taip, toks tik universiteto pavadinimas – liberaliųjų menų. Aukštojo mokslo įstaigoje yra suteikiamas išsilavinimas ir nebūtina studijuoti tik konkrečią specialybę, jaunas žmogus turi galimybę išmėginti daugelį disciplinų.

– Kuo, jūsų nuomone, tokia sistema gera?

– Kiekvienam suteikiama laisvė. Studentas gali mokytis tiksliųjų mokslų, tačiau į programą įtraukti ir dalykus iš humanitarinės srities. Pavyzdžiui, jei tik jaunam žmogui tinka, jis gali derinti lingvistiką ir fiziką. Net ir baigiamajame darbe gali būti sujungtos iš pirmo žvilgsnio kelios visai nieko tarpusavyje neturinčios sritys.

Išmoko mokytis

– Kokius dalykus jūs pasirinkote?

– Daugiausia turiu politikos ir sociologijos mokslo kursų, tačiau pasirinkau ir menų, žurnalistikos bei matematikos paskaitų. Kitiems gali atrodyti, jog bandant aprėpti viską nukenčia studijų kokybė, bet taip nėra. Kiekvienas kursas universitete yra be galo koncentruotas, reikia daug dirbti savarankiškai. Mokomės nedidelėmis grupėmis, kurias sudaro ne daugiau nei 28 žmonės.

Dėstytojai paskaitų metu nesistengia pateikti visos informacijos, tačiau skatina diskusijas, prezentacijas. Rašome ir daug rašto darbų, todėl žinių trūkumo tikrai nejaučiame. Pati ateityje save įsivaizduoju dirbančią kokioje nors tarptautinėje organizacijoje ar komunikacijos srityje.

– Ar pačiai toks mokymasis buvo priimtinas?

– Tik iš pradžių sistema atrodė kiek neįprasta. Natūralu, jog atėjus iš vienos švietimo sistemos į kitą reikia apsiprasti. Bet labai greitai supratau, kad Lietuvos mokyklose nemoko, kaip mokytis, o tiesiog liepia išmokti. Pastebiu, kad olandai, baigę universitetą, yra kitokie nei lietuviai. Ten ypač akcentuojamas kritinis mąstymas.

Užsienis išmoko įvertinti

– Visuomenėje neretai į pasirinkusius studijas užsienyje žiūrima pro pirštus – žmonės galvoja, kad toks jaunuolis į gimtinę jau nebegrįš. Ką pati galvojate apie mokslus svetur?

– Manau, kad noras pasimokyti užsienyje neturėtų būti smerkiamas, o, atvirkščiai, palaikomas. Kai išvažiuoji, tau atsiveria akys, pamatai kitokias galimybes, požiūrį, gyvenseną. O svarbiausia – tik išvykęs pradedi vertinti dalykus, kurie yra čia, Lietuvoje. Gyvenime atsiranda balansas. Galų gale mokslai svetur dar nereiškia, jog niekada ir nesugrįši į gimtinę.

– Planuojate savo ateitį Lietuvoje?

– Dabar Utrechto universitete esu antrakursė, mokslai čia tęsiasi trejus metus. Po jų dar norėčiau apsiginti magistro laipsnį kurioje nors kitoje užsienio aukštojo mokslo įstaigoje. O vėliau, manau, su įgyta patirtimi Europos šalyse, Lietuvoje ieškosiu įsidarbinimo galimybių. Apskritai mano išvažiavimas neturi nieko bendro su nuvertinimu to, ką galima gauti mūsų šalyje. Kartais galvoju, jei emigruoja žmogus, negalintis pakęsti buvimo savo šalyje, gal taip ir geriau. Likdamas Lietuvoje toks asmuo visada ir bus nepatenkintas – nieko nedarys nuoširdžiai.

– Mokotės su daugybe studentų iš viso pasaulio. Kaip šiame kontekste atrodo lietuviai?

– Universitete apie 60 proc. jaunimo yra olandų, o likusi dalis – įvairių pasaulio šalių atstovai. Utrechte dabar – trys lietuvaitės. Mano kambario draugė šiuo metu yra Austrijos žydaitė. Labai įdomu prisitaikyti prie kultūrinių skirtumų, kitokio mentaliteto. O apie lietuvius galiu pasakyti, kad mes kiek konservatyvesni nei kiti, sunkiau prisileidžiame aplinkinius. Tačiau į savo darbą žiūrime labai nuosekliai. Tai, ko imamės, stengiamės atlikti gerai ir iki galo. Vienintelis minusas – per dažnai vadovaujamės instrukcijomis ir pasimetame, kai reikia pasitelkti kūrybingą mąstymą.