Rankų darbo meniniai dirbiniai visame pasaulyje turi savo vertę. Kai kuriose šalyse tautodailininkai sugeba pragyventi iš savo gebėjimų. Klaipėdietė tautodailininkė Irena Armonienė įsitikinusi, kad Lietuvoje senųjų amatų meistrai dar nesulaukė savo sėkmės valandos.

Tautodailininkė Irena Armonienė mano, kad masinė gamyba niekada neatstos rankų darbo kūrinių. Klaipėdietės įsitikinimu, vis daugiau žmonių suvokia rankdarbių vertę. Tačiau jų kūrėjams vien iš šio savo darbo pragyventi dar labai sudėtinga.

Rankdarbiai leido išsiskirti

I.Armonienė prisimena, kad imtis rankdarbių tam tikru metu vertė aplinkybės. Sovietmečiu, kai vakarietiški drabužiai buvo prieinami tik nedaugeliui, moterys ir merginos mėgindavo puoštis savo jėgomis.

Anais laikais dirbo nemažai siuvėjų, kurios siūdavo nusižiūrėjusios modelius vakarietiškuose madų žurnaluose. Kai kurios moterys mezgė ir nėrė pačios.

I.Armonienė pasakojo, kad jos mama nebuvo linkusi į rankdarbius, tad ji pati, tada dar septintos klasės mokinė, nežinodama, kaip rankose laikyti virbalus, ryžosi avantiūrai – ir nusimezgė pirmąjį savo megztinį.

"Mano mama megzti nemokėjo, o pirkti rankų darbo megztinio nenorėjo, tai aš užsispyriau ir sumaniau nusimegzti jį pati. Nors iki tol nelabai nusimaniau, kaip tai daroma. Pasiėmiau virbalus ir nusimezgiau. Kai atėjau juo pasipuošusi, visos mano klasiokės net aiktelėjo, kaip čia man pavyko tai padaryti", – pradžią prisiminė I.Armonienė.

Irena pasakojo, kad močiutė megzdavo kojines, bet jai neleisdavo pabandyti, sakydavo, kad sugadins. Todėl megzti ji mokėsi iš knygų. Tai buvo tik pradžia, paskui I.Armonienė dar labiau įsitraukė į rankdarbių menus.

Einama lengviausiu keliu

Moteris pamena tą laiką, kai ėmė žavėtis tradiciniais raštais, senoviniais mezginiais, jų atlikimo technika.

"Man iki šiol labai keista, kai eidama pro turgų matau senyvas moteris, pardavinėjančias pirštines ar kojines, o raštai beveik vienodi – išmegzta ta pati žvaigždė, tik kitų spalvų. Ir kiekviename mieste turguje dominuoja tas pats motyvas, tiesa, tradiciniuose jomarkuose jau daugiau įvairovės", – teigė I.Armonienė.

Anksčiau esą kiekvienoje šeimoje kone kiekviena moteris mokėjo megzti ir megztais ar nertais drabužiais aprengdavo savo šeimos narius. Tada, pasak tautodailininkės, vyravo raštų įvairovė, kitaip nei dabar.

"Kalbu apie paprastas moteris, ne meistres. Jos atrasdavo savo stilių, savo raštus, kiekviena pridėdavo savo individualių motyvų. Ir tai suteikdavo rankdarbiams savitumo, jie nebuvo vienodi. Dabar tie pavyzdžiai – muziejuose. Kiek ten nuostabių dalykų yra. Nesuprantu, kodėl šiandien tos mezgėjos nesiekia būti originalesnės. Mezga kuo stambesniais raštais, kuo storesniais virbalais ir siūlais, kad tik greičiau pabaigtų darbą", – apgailestavo I.Armonienė.

Tautodailininkė teigė suprantanti, jog tai jau beveik masinė gamyba, nesvarbu, kad rankų darbo. Esą, jei labai ilgai teks triūsti prie vieno rankdarbio, jo kaina išaugs ir nelabai kas norės tokį brangų daiktą pirkti.

Neperskaityta simbolių kalba

I.Armonienė neslėpė, kad senoviniai tautiniai raštai – jos patys mėgiamiausi, moteris teigia negalinti jais nesižavėti.

"Ką pavyko man pačiai sukurti, pagrindas ir atrama buvo tie senieji tradiciniai raštai. Tiesa, kol kas niekas lig šiol taip ir neiššifravo, ką tie raštai reiškia. Manau, vieną ar kitą raštą išmegzdama ar išaudama kūrėja jautė viduje tų simbolių prasmę, bet niekada nebuvo įvardijama konkrečiai, kad čia žalčiukas ar saulė", – pasakojo I.Armonienė.

Tautodailininkė spėja, kad raštai užgimdavo intuityviai. Net ji pati teigia kartais pagalvojanti, ką reiškia jos sukurti simboliai.

"Jei rankdarbį ketinu dovanoti, pagalvoju, ko norėčiau palinkėti tam žmogui, kuriam ruošiu šią dovaną. Suveikia vidinė intuicija, žinoma, negaliu pasakyti, ką tie raštai konkrečiai reiškia. Interpretacijų yra įvairių. Tie simboliai galėjo būti ir savotiški užkalbėjimai, apsauga nuo blogų akių, nelaimių, ligų ar kitų negandų", – svarstė tautodailininkė.

Senieji raštai – riešinėse

Bene daugiausia I.Armonienė mezga riešines. Jos buvo paplitusios visoje Lietuvoje, ir esą tai nėra tik lietuviška tradicija. Klaipėdos krašte riešinės taip pat buvo dėvimos.

Riešinių atgimimas prasidėjo tada, kai 2005 m. pasirodė Irenos Filomenos Juškienės knyga "Riešinės". Autorė iš muziejų ir privačių kolekcijų surinko pavyzdžių kopijas ir išleido knygą. Po to ir kilo šių senovinių puošmenų mezgimo bumas.

"Anksčiau dar stebėdavosi pamatę, ką čia dėvi ant riešų. Dabar tos nuostabos nebeliko, visi žino, kad tai yra riešinės, daug kas pabandė jas nusimegzti. Vyksta netgi kursai ir mokymai, internetas mirga nuo informacijos apie riešines, prasidėjo tikras jų atgimimas, nors tos riešinės jau buvo dėvimos labai seniai", – teigė I.Armonienė.

Esą Klaipėdos krašte jos anksčiausiai nunyko, nes dėl atšiauresnio ir drėgno klimato jas išstūmė ilgesnės pirštinės. Klaipėdietės riešinių atsisakė. Teigiama, jos anksčiausiai dingo iš šio krašto gyventojų aprangos. Muziejuose Klaipėdos krašto riešinių esą išlikę mažiausiai.

Kaina neadekvati įdirbiui

Kuriant rankdarbius, pasak tautodailininkės, prisidurti prie algos galima. Kokio dydžio tai bus suma, esą priklauso nuo kūrėjo.

"Pavyzdžiui, aš, megzdama riešines, stengiuosi, kad jos nebūtų panašios į jau anksčiau numegztas. Neretai į savo darbą įdedu tiek pastangų, kad net nebežinau, kiek jos galėtų būti įkainotos. Kartais jaučiuosi geriau, kai tokį rankdarbį padovanoju. Žinoma, nemažai riešinių esu pardavusi, bet malonesnis jausmas, kai jas dovanoju", – atviravo I.Armonienė.

Esą nedaug žmonių išgyvena iš rankdarbių, tačiau prisidurti prie atlyginimo juos kuriant galima. Kokybiškai ir kruopščiai numegztos riešinės kainuoja 100–150 litų. Tačiau jų numegzti per dieną neįmanoma, kartais sugaištama net savaitę ar ilgiau.

"Jei nieko daugiau neveiki, tik nuo ryto iki vakaro mezgi, įmanoma riešines pabaigti ir per tris dienas. Tačiau labai ilgai trunka, kol suveri karoliukus, ypač jei jie spalvoti, kol susiderini raštą. Perkančiam 100 litų už tokį rankdarbį atrodo labai didelė suma, parduodančiam – priešingai. Tai pasakys bet kuri moteris, mėginusi jas megzti. Jos žino, kokia yra to rankdarbio kaina", – sakė I.Armonienė.

Tautodailininkė juokavo, jog pasitaiko atvejų, kai išgirdę, kiek kainuoja rankų darbo riešinės, mano, jog tai – plėšikavimas.

Tačiau taip dažniausiai manoma Lietuvoje, Vakarų Europoje esą rankų darbo gaminiai vertinami kur kas brangiau ir solidi suma už juos mokama per daug nesiderant. Pas mus priešinga nuostata susiklostė todėl, kad čia žmonės retai mato kokybiškai sukurtų rankdarbių.

"Mes nesame matę kokybiškų rankdarbių, pasižiūrėkime kad ir muziejuje, kaip anksčiau megzdavo tas riešines ar pirštines, kokie ploni siūlai, kokia raštų įvairovė. Anais laikais rankdarbių greitai pabaigti neskubėjo. O dabar žmonės nesuvokia, ką reiškia tokį dalyką sukurti, nėra išlavinę savo supratimo apie rankdarbius, todėl juos ir stebina aukštos jų kainos", – mano I.Armonienė.

Tautodailininkės įsitikinimu, pramoniniai daiktai rankdarbių vis tiek neišstums, esą vis daugiau žmonių supranta, kad masinės gamybos daiktai nėra jaukūs ir malonūs, ypač jei ketinama juos kam nors dovanoti.

"Aišku, mezgimo mašinos palengvina darbą. Daugelis mano – kam vargti savaitę ar ilgiau, jei gana gražų dalyką galima nusipirkti kur kas pigiau nei rankomis sukurtą. Aišku, viskas priklauso nuo žmogaus, kas kuo žavisi. Tačiau pastebiu, kad rankdarbiai vėl vis labiau vertinami", – sakė I.Armonienė.