Šeštadienį salė buvo pilnutėlė, marga minia buvo apimta jaudinančio ir pakilaus nerimo. Kai kurie žmonės nepakluso skelbimo frazei apie tai, kad dovanų šia proga nereikia, kaip ir dera teatre, jie atsinešė gėlių bei kitokių nuoširdų pripažinimą reiškiančių daiktų.

Kaip tikros žvaigždės, jauno teatro aktoriai scenoje daug kalbėjo apie savo darbus, nuotykius, išvykas, išdaigas, prisiminė tuos, kurie drauge pradėjo kurti šį teatrą, bet vėliau pasuko kitais keliais, dėkojo juos profesine prasme užauginusioms asmenybėms.

Žiūrovai prisiminė teatro spektaklius, klausė aktorių atliekamų dainų, smalsiai stebėjo jų atviravimus.

Teatro ir kino aktorius, Klaipėdos jaunimo teatro įkūrėjas bei režisierius Valentinas Masalskis sujaudino ne tik savo auklėtinius, bet ir žiūrovus nukųlęs savo skrybėlę ir žemai nulenkęs galvą prieš artistus ir padėkojęs jiems už ištvermę, kūrybiškumą ir daugybę kitų dalykų.

Jo fazė apie tai, kad pirmuosius 10 metų bus be galo sunku, o paskui jau nebe taip, pagimdė ne vieną aktorių klausimą. Kada bus lengviau? Jau tą pačią dieną, kai sukaks teatro įkūrimo dešimtmetis? Kaip atrodys tas „nebe taip sunku“? Kas bus lengviau?

Primygtinai klausiamas V.Masalskis išsisuko nuo tiesioginių atsakymų, bet ne nuo šilto visų teatro aktorių apkabinimo. Ritualą pajusti greta esančių kūno šilumą išgyveno ir žiūrovai, paprašyti susikibti rankomis ir drauge sukalbėti šio teatro žmonių kartojamą mantrą.

Smagus ir linksmas, spektaklį primenantis sukakties minėjimas scenoje baigėsi po poros valandų, tačiau šventė tęsėsi Kultūros fabriko foje. Du tortai, kitos vaišės, smagūs pokalbiai, atviravimai ir pokštai – visa tai buvo tikroji teatralų šventė.

Klaipėdiečiai neslėpė džiaugsmo, kad turi galimybę stebėti jaunųjų aktorių augimą.