Vos alsuojantis Klaipėdos senamiestis yra visiškai pasmerktas myriop, nes jame neįmanomos ne tik naujos statybos, bet sunkiai įsivaizduojama ir avarinių pastatų rekonstrukcija. Priežastis – sveiku protu nesuvokiami paveldo saugotojų reikalavimai, kad investuotojai samdytų archeologus už milžiniškus pinigus kiekvienam senamiesčio lopinėliui ištyrinėti.

Patalpos tapo baseinu

"Žmones, kurie ką nors nori daryti senamiestyje, reikia įspėti, kad nieko nedarytų, nes mes jį labai saugome ir gelbėjame", – ironizavo Klaipėdos miesto tarybos Teritorijų planavimo komiteto pirmininkė, architektė Ramunė Staševičiūtė.

Taip ji apibūdino nepavydėtiną situaciją, į kurią įsipainiojo Didžiojoje Vandens g. 22 esančias patalpas įsigijęs ir jas rekonstruoti ketinantis klaipėdietis Mindaugas Būta.

"Aišku, galėjau patalpas pirkti kurioje nors kitoje miesto vietoje, bet taip norėjosi padaryti ką nors gražaus senamiestyje. Tačiau tenka pripažinti, kad jau gailiuosi savo sprendimo", – nusivylimo neslėpė M.Būta.

Jo įsigytas turtas yra patalpos pirmajame aukšte trijų aukštų pastate. Jis pats nėra saugomas paveldo, tačiau stovi senamiestyje – kultūros paveldo teritorijoje.

Klaipėdietis nori pakeisti administracinių patalpų paskirtį į komercinę, jas rekonstruoti, todėl pradėjo rengti darbų projektą.

Tačiau visai neseniai išaiškėjo didelė problema. Kai neseniai Klaipėdą užklupo liūtis, M.Būtos įsigytos patalpos virto baseinu.

"Paaiškėjo, kad vanduo sunkiasi per pamatus. Kadangi pastatas yra žemiausioje senamiesčio vietoje, vanduo per liūtį taip pakilo, kad užsėmė visas patalpas", – nemalonumus prisiminė M.Būta.

Negali izoliuoti pamatų
Logiškas žingsnis – atsikasti žemę aplink pamatus ir juos izoliuoti nuo vandens, kad jis daugiau nebesisunktų ir į patalpas. Tačiau tada ir išryškėjo problema, kad žemės kasti negalima, nes pirmiausia reikia atlikti archeologinius tyrimus. Jie ne tik brangiai kainuoja, tačiau atims ir begalę laiko.

"Planavome, kad patalpų rekonstrukcija bus baigta iki kitų metų liepos, tačiau dabar jau nebežinau, kaip bus", – pečiais patraukė M.Būta.

Tuometis kultūros ministras Arūnas Gelūnas 2011 m. rugpjūtį pasirašė įsakymą, kuriuo patvirtino Paveldo tvarkybos reglamento Archeologinio paveldo tvarkybą.

Šiame dokumente juodu ant balto parašyta, kad archeologiniai tyrimai privalomi kultūros paveldo vietovių teritorijose, kurių viena ir yra Klaipėdos senamiestis.

"Jei viską būtume darę anksčiau, iki šio dokumento įsigaliojimo, nebūtų problemų. O dabar sėdime ir laužome galvas, ką daryti. Vienas variantų, patalpas izoliuoti iš vidaus, nes tada jokių leidimų nereikės, bet problemos tai neišspręs, nes neizoliuoti pamatai vis tiek drėks ir pastatas bus ardomas", – teigė M.Būta.

Artėjama į aklavietę

R.Staševičiūtė žodžių į vatą nevyniojo: "Pirkdami pastatus ar patalpas senamiestyje, žmonės turi įvertinti visas galimas išlaidas ir apsišarvuoti kantrybe. Teisės aktai tokie, kad senamiestyje dabar beveik nieko nebegalima daryti. Net jei medį norėsi pasodinti, reikės archeologinių tyrimų, mat pajudinsi žemę".

Iki minimo dokumento įsigaliojimo datos egzistavo kita tvarka – buvo privaloma archeologinė priežiūra. Kitaip tariant, statybininkai galėjo dirbti savo darbą, jį stebėjo archeologai ir jei pamatydavo, jog atkasta kas nors vertinga, darbus stabdydavo ir imdavosi tyrimų.

"Tokia tvarka buvo logiška ir jos niekas neginčijo, nes praeitį tikrai reikia ištirti ir saugoti. Tačiau dabar jokios logikos nebegalima įžvelgti – situacija ir ironiška, ir tragiška", – konstatavo architektė.

Ji svarstė, jog archeologinės priežiūros tvarka sugriežtinta, matyt, todėl, jog nustatyta piktnaudžiavimo atvejų. Galbūt archeologai iš užsakovų paimdavo pinigų, tačiau net neatvykdavo į statybvietę, gal pasitaikė ir tokių situacijų, jog statybininkai atkasė ką nors vertinga, tačiau iškart užkasė ir neiškvietė archeologų, kad jie netrukdytų tęsti darbų.

"Tačiau reikia bausti tuos, kurie piktnaudžiavo, o ne visus. Juk rinkimuose taip pat pasitaiko pažeidimų, balsų pirkimų, tačiau valdžią vis dar renkame. Esmė ta, kad mes artėjame į tokią aklavietę, kad tuoj prieisime kelio pabaigą, žiūrėsime į griūvantį senamiestį, nes į jį tikrai niekas nieko nebeinvestuos", – realiai situaciją įvertino Teritorijų planavimo komiteto pirmininkė.

Įkliuvo ir savivaldybė

Aklavietėje ar jos prieigose jau atsidūrė ir Klaipėdos savivaldybė, kuri už ES pinigus užsakė nutiesti dviračių taką nuo Biržos tilto iki Klaipėdos gatvės.

Kol statybininkai dirbo ruože nuo Mokyklos gatvės viaduko senamiesčio link, darbai vyko sklandžiai. Tačiau kai tik buvo pasiekta senamiesčio riba, darbai sustojo. Priežastis – reikia archeologinių tyrimų.

"Techniniame dviračių tako tiesimo darbų projekte numatyta archeologinė priežiūra. Tai ir buvo daroma, tačiau kai rangovai priartėjo prie senamiesčio, parengė naują darbų planą, nes taip reikėjo. Keista tai, jog Klaipėdos paveldosaugininkai tą planą suderino, davė leidimą žemės darbams. Darbininkai ketino tęsti darbus, bet juos sustabdė archeologai. Jie paaiškino, kad iš Vilniaus gauta pastaba, jog archeologinės priežiūros nebepakanka, reikia archeologinių tyrimų. Jie ir cituoja tą 2011 m. rugpjūčio mėnesio kultūros ministro įsakymą, nors techninis projektas buvo suderintas gerokai seniau", – problemos esmę aiškino Klaipėdos savivaldybės Statybos ir infrastruktūros plėtros skyriaus vyriausioji specialistė Aušra Tikunovienė.

Ji skaičiavo, jog archeologiniai tyrimai pareikalaus ne tik papildomų lėšų, kurios nenumatytos, bet ir laiko, nes paslaugą reikia pirkti.

"Dabar laukiame iš rangovų oficialaus rašto, kuriame būtų išdėstyta problema. Tuomet su savivaldybės juristais tarsimės, kaip elgtis toliau. Gal ginčysimės su paveldosaugininkais, nes teisės aktų atgaline data lyg ir nebūtų galima taikyti. Jie aiškina, kad ši vieta, kur tiesiamas takas, mažai tyrinėta, todėl dabar atlikti archeologinius tyrimus labai palanki situacija. Bet mes nieko net neketinome kasti, o tik senas dangas pakeisti naujomis", – stebėjosi A.Tikunovienė.

Patarė gyventi dabartimi

Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vedėja Audronė Puzonienė pabrėžė, jog terminas "archeologinė priežiūra" nebeegzistuoja, tad užsakovai ir rangovai nebeturėtų gyventi praeitimi.

"Kai senamiestyje judinama žemė, užsakovai nustatyta tvarka turi sudaryti sutartis su archeologais, kurie ir atliks tyrimus. Pavyzdžiui, buvusio "Bangpūčio" dabartiniai savininkai norėjo tik atsikasti aplink pamatus, kad įvertintų, kokia jų būklė. Pagal galiojančią tvarką, tuo pačiu metu buvo atliekami ir archeologiniai tyrimai ir labai daug vertingų dalykų rasta. Vadinasi, tvarka nesugalvota šiaip sau. Mūsų senamiestis kiekviename žingsnyje dar neištyrinėtas ir jame slypi įvairiausių lobių", – romantizmo nestokojo, tačiau investuotojų pinigų neskaičiavo A.Puzonienė.

Ji pabrėžė, jog niekur nėra parašyta, kiek giliai galima kasti senamiestyje, kad nereikėtų archeologinių tyrimų. "Ankstesnėse tvarkose buvo tokie skaičiai – ir 50, ir 70 centimetrų. O dabar aiškiai pasakyta, kad jei žemė judinama, turi būti archeologiniai tyrimai", – pabrėžė paveldo saugotoja.

Investuotojams pasiseks, jei iš jų bus pareikalauta ne archeologinių tyrimų, o žvalgymų, nes jie šiek tiek pigiau kainuoja.

"Ne statybininkai sprendžia, ko reikia, o mokslinė archeologinė komisija, kuriai užsakovų pasamdyti archeologai pristato savo darbų planą", – aiškino A.Puzonienė.

Ji nesiryžo komentuoti, kodėl archeologinių tyrimų tvarka buvo sugriežtinta. "Matau kultūros ministro parašą po šia tvarka ir viskas", – į diskusijas nesileido pašnekovė.

Toks pats atsakymas atskriejo ir iš Vilniaus – Kultūros paveldo departamento atstovai taip pat pabrėžė, jog visi turi laikytis kultūros ministro įsakymo, o ne aiškintis, kodėl toks dokumentas atsirado.

Komentaras
Vaidotas Dapkevičius
Klaipėdos apskrities architektų organizacijos valdybos pirmininkas
Man labai keista, kad XXI amžiuje biurokratėjame nežmoniškais tempais. Tik taip galima įvertinti tvarką, jog senamiestyje nebepakanka archeologinės priežiūros, o būtini tyrimai. Pats ne kartą neoficialiai kalbėjau su archeologais ir jiems nesuprantama, kodėl nuolat reikia eiti sudėtingesniu keliu, nors daug ką galima išspręsti daug paprasčiau. Senamiestis ir taip reikalauja didžiulių investicijų,  jei tokios jo apsaugos griežtinimo priemonės bus propaguojamos ir toliau, senamiestį galėsime pamiršti. Ką jau kalbėti apie naujus statinius, jei sudėtinga net sutvarkyti avarinės būklės pastatus. Tad gal reikia leisti jiems sugriūti ir paveldo saugotojams bus ramiau? Manau, kad sistema tikrai turėtų būti lankstesnė, nes tie archeologiniai tyrimai kainuoja didžiulius pinigus. Pavyzdžiui, pasidaryti hektaro ploto topografinius tyrimus kainuoja 400–800 litų, o archeologinių tyrimų kvadratinio metro kaina siekia nuo 200 iki 600 litų. Paskaičiuokime, kiek kainuotų archeologiniai tyrimai vietovės, esančios priešais Parodų rūmus, kur buvo Vydūno mokyklos stadionas. Tarkime, kad tos teritorijos plotas yra 20 tūkst. kv. metrų, o vieno jų archeologinių tyrimų kaina siekia 500 litų. Vadinasi, ištirti visą plotą kainuos 2 mln. litų ir tai būtų mažiausia kaina. Logiškai galvojant, ką reikia statyti, koks turtingas turėtų būti investuotojas, kad sutiktų išleisti tokius pinigus tik dėl to, jog galėtų kažką daryti. Beje, tos teritorijos detalusis planas yra parengtas, ji galėtų būti tvarkoma, tačiau niekas nejuda. Taip ir turėsime vis didėjančią dykrą, kuri vadinasi senamiesčiu, bet jame niekas nebus tvarkoma ar statoma. Manau, kad būtina tarp archeologų, architektų, paveldo saugotojų organizuoti pasitarimą ar simpoziumą, kuriame galbūt pavyktų rasti kompromisų, kaip išsaugoti praeitį ir istoriją, tačiau neužkirsti kelio ateičiai. Tvarką, kuri galioja dabar, galima pavadinti tik vienu žodžiu – kvailystė.