Pati gesino gaisrus

Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos valdose įsikūrusios Trečiosios ugniagesių komandos būstinėje tvyro apgaulinga ramybė.

Budinčios pamainos vyrai bet kurią akimirką, kai tik nuskambės iškvietimo signalas, pasirengę vilktis kovinę aprangą ir skubėti į pagalbą.

Nieko neįprasta, išskyrus gal tik tai, kad jiems vadovauja moteris.

Į šias pareigas nuo kovo 1-osios laikinai paskirta B.Gedrimaitė-Miliuvienė.

Klaipėdietė vadovauja komandai, kuri ne tik pasirengusi likviduoti avarijos padarinius, nutikus incidentui pramoninėje uostamiesčio zonoje, bet ir gesina gaisrus aplinkinėse gyvenvietėse, Dituvos soduose ar gelbėja į kitokias nelaimes pakliuvusius žmones.

"Šiemet bus jau 20 metų, kai dirbu priešgaisrinėje tarnyboje. Yra tekę ir pačiai dalyvauti gesinant gaisrus. Taigi man šis darbas – ne naujiena", – teigė Birutė.

Merginos liepsnų nemalšina?

Moterų ugniagesių gelbėtojų Lietuvoje beveik nėra. Tik Vilniuje dirba viena mergina, kuri kartu su vyrais likviduoja gaisrus.

Ji yra šios vyriškos komandos pažiba, kuri taip pat dalyvauja ir Europos ugniagesių čempionatuose bei ten skina laurus.

B.Gedrimaitė-Miliuvienė pripažino, kad ugniagesių ekipuotė – labai sunki ir ne kiekviena moteris fiziškai būtų pajėgi dirbti šį tikrai sunkų darbą.

Ledai jau pralaužti, manau, gana greitai ugniagesių moterų atsiras daugiau.

"Tam reikia ir labai didelės fizinės parengties. Veikiausiai dėl to ši profesija kol kas nevilioja moterų. Bet ledai jau pralaužti, manau, gana greitai ugniagesių moterų atsiras daugiau. Beje, jokių dviprasmiškų pastabų ar užgauliojimų šiame darbe iš kolegų vyrų niekada negirdėjau vien todėl, kad esu moteris", – tikino B.Gedrimaitė-Miliuvienė.

Lemtinga geležinkelio avarija

Dirbti pas ugniagesius, tada dar į sukarintą priešgaisrinę tarnybą, į vyriausiosios inžinierės pareigas B.Gedrimaitė-Miliuvienė atėjo vos baigusi chemijos studijas 1998 metais.

"Buvo toks įvykis, kai apvirto traukinio cisterna su cheminėmis medžiagomis. Ir tada paaiškėjo, kad trūksta specialistų, nusimanančių apie chemiją. Kaip tik tuomet baiginėjau magistro studijas, rašiau darbą apie pavojingų krovinių gabenimą, teko daug bendrauti ir su civilinės saugos, ir su priešgaisrine tarnyba, man reikėjo tam tikrų duomenų. Tai jie mane po kiek laiko susirado, ir vadas pasakė, kad jiems reikia tokio specialisto", – pradžią tarnyboje prisiminė moteris.

B.Gedrimaitė-Miliuvienė pripažino, kad pasiūlymas buvo labai netikėtas, tačiau, kaip studentei, paglostė savimeilę.

"Tiesa, po tos traukinio avarijos likviduoti cheminio incidento taip ir neteko. Nors pasitaikė įvairių smulkių nelaimių, nes vis dėlto šalia yra jūrų uostas, kur gabenami įvairūs kroviniai. Mano pagrindinis darbas ilgą laiką buvo mokyti žmones, organizuoti pratybas", – teigė moteris.

Esą buvo laikas, kai ir tarnyboje supratimas apie chemines medžiagas buvo labai ribotas. Patys darbuotojai nė neįsivaizdavo, kokios tos medžiagos gali būti ir su kuo jie gali susidurti, o nuo to juk priklausė ugniagesių gyvybė.

Pramoninės zonos apsuptyje

Ne be reikalo, kai tik Klaipėdoje kūrėsi ir plėtėsi Laisvoji ekonominė zona, buvo numatyta čia įkurdinti ir nuolatos budinčią ugniagesių komandą.

Esą, maža kas gali nutikti, nes aplinkui daug chemijos pramonės įmonių, kurių avarijos pirmiausia keltų rimtą grėsmę greta esančiai ir gausiai apgyvendintai pietinei Klaipėdos daliai.

B.Gedrimaitė-Miliuvienė pasidžiaugė, kad kol kas neteko čia dalyvauti likviduojant kokį nors incidentą.

Moteris tikisi, kad neteks, kad bendrovės labai atsakingai pasiruošusios netikėtumams ir daro viską, kad to neįvyktų.

Kol kas teko organizuoti tik mokymus, kur buvo imituojamos įvairiausios nelaimės.

Tad pagrindinis čia budinčių ugniagesių darbas yra gaisrų gesinimas.

Prie skausmo nepriprantama

Pasiteiravus, kas sunkiausia yra ugniagesių darbe, po ilgokos pauzės  B.Gedrimaitė-Miliuvienė atsakė, jog žmonių aukos.

"Dauguma esame tėvai, turime vaikus, artimuosius. Todėl, kai vyrams tenka iš gaisro nešti žuvusį žmogų ar iš vandens traukti nuskendusį vaiką, jausmas – siaubingas. Tokie įvykiai labai sukrečia. Ką jau kalbėti, kaip tai sunku yra pakelti moteriai, o vyrai irgi dėl to labai išgyvena. Todėl džiugu, kad dabar tarnyboje dirba psichologė, kuri padeda susitvarkyti su tuo baisiu emociniu krūviu", – teigė ugniagesių vadovė.

Tačiau ji pripažino, kad ne visi ugniagesiai, patyrę stresą, dar ryžtasi prašyti psichologo pagalbos, bet esą tai – tik laiko klausimas.

Visuomenės apklausos byloja, kad gyventojai ugniagesiais pasitiki labiausiai.

Anot B.Gedrimaitės-Miliuvienės, jie to nusipelno, nes šis darbas yra labai sunkus ir pavojingas. Žmonės tai mato ir vertina, įsitikinusi ugniagesių vadovė.

Stereotipus laužyti sunku

B.Gedrimaitė-Miliuvienė su vyru Rolandu, kuris taip pat dirba priešgaisrinėje tarnyboje, augina dvi dukras – penkerių ir 13 metų mergaites.

"Ar dukros nesibaimina dėl mano tokio darbo? Jos mane įsivaizduoja kiek kitokiame amplua. Jų supratimu, savo darbe aš priimu vaikų ekskursijas, važiuoju į mokyklas, pasakoju, kaip apsisaugoti nuo gaisrų, užsiimu švietėjiška-mokomąja veikla. Joms nėra tekę manęs matyti einančios į ugnį. Veikiausiai jų reakcija būtų kita", – mano B.Gedrimaitė-Miliuvienė.

Pasak pašnekovės, vyriškos profesijos pamažu pasiduoda moterims, tačiau stereotipus laužyti labai sunku.

"Esu įsitikinusi, kad moteris, priešingai nei bet kuris vyras toje pačioje pozicijoje, turi įdėti dvigubai daugiau pastangų ir įrodyti, kad gali dirbti šį darbą. Manau, kad taip yra visur. Gal ateityje kas nors bus kitaip", – vylėsi vienos vyriškiausių profesijų atstovams vadovaujanti klaipėdietė.