Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos "Klaipėdos viltis" vadovė Janina Tulabienė gyvenime patyrė nemažai išbandymų: susitaikė su sūnaus negalia, iš arti matė žmones, kurių gyvenimas nelepino. Tačiau moteris nepaliauja stebinti trykštančiu optimizmu. "Jei ne geri darbai, pasaulis nustotų suktis", – įsitikinusi klaipėdietė.

Medikė iš prigimties

– Uostamiesčio bendruomenėje esate žinoma savo darbais socialinėje srityje. Ar nuo jaunų dienų ir gyvenote Klaipėdoje?

– O jei šiame mieste esu praleidusi jau daugiau nei 40 metų, galiu vadintis klaipėdiete? Aš tokia save jau laikau. Tačiau gimiau ne čia. Mano gimtinė – Kėdainių rajone esantis Anginių kaimas. Ten ir praleidau vaikystę, kol išvažiavau mokytis į sostinę.

– Kokios srities mokslus pasirinkote?

– Mediciną. Tačiau įstoti į tuometį Kauno medicinos institutą man nepavyko. Tais laikais konkursas norintiesiems kandidatuoti buvo labai didelis, ir man tiesiog pritrūko balų. Didelė konkurencija ir medicinos populiarumas mane privertė pradėti studijuoti Vilniaus medicinos mokykloje.

– Medicina, pagalba neįgaliems žmonėms, pareigos savivaldybės Socialinės paramos skyriuje. Visi jūsų darbai susiję su pagalba žmogui. Humaniški jausmai jums nebuvo svetimi dar vaikystėje?

– Taip. Medike tapti norėjau dar būdama maža. Visada buvau linkusi užjausti, padėti labiau nuskriaustiems. Žinojimas, kad žmogui gali suteikti galimybę jaustis geriau, – traukė visada. Žinote, kai esi jaunas, didesnių klausimų sau nekeli ir neieškai racionalių paaiškinimų, kodėl priimi vieną ar kitą sprendimą. Tik vėliau susimąstai, kad iš tikrųjų visa širdimi linkai į kurią nors sritį.

Pažino medicinos korifėjus

– Kaip prabėgo metai Vilniuje?

– Dar besimokydama pradėjau dirbti dabartinėje Santariškių ligoninėje. Su nostalgija prisimenu metus, praleistus Širdies ir kraujagyslių skyriuje. Tada medicinoje vyko daug revoliucijų, istorinių įvykių: buvo atliekamas pirmosios širdies operacijos, inkstų persodinimai. Nors buvau medicinos sesuo, labai džiaugiuosi, kad iš arti teko pamatyti žymių medikų darbą – pavyzdžiui, širdies operacijų pradininko profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus meistriškumą operacinėje. Ir pats darbas buvo kiek kitoks – niekas neskaičiuodavo ligoninėje praleistų valandų. Žmonės plušo vedami kilnių jausmų, noro padėti. Nesakau, kad medikai mažai užimti dabar, tačiau tuo metu atmosfera buvo ypatinga. Be to, kažkada turėjau svajonę: pabaigusi mokslus kaip medikė vykti į ekspedicijas užsienyje.

– Kaip atsidūrėte Klaipėdoje? Regis, dirbote įdomioje įstaigoje ir galėjote semtis patirties iš profesionalų.

– Atsitiko įdomi ir netikėta istorija. "Komjaunimo tiesoje" radusi skelbimą, jog Klaipėdoje ieškoma medikų, galinčių dirbti laivyne, nusprendžiau kandidatuoti. Išsiunčiau prašymą ir pamiršau. Po kurio laiko gavau netikėtą atsakymą ir kvietimą vykti dirbti į uostamiestį. Taip, sostinės ligoninėje dirbau įdomų darbą, tačiau, būdamas jaunas, visada ieškai iššūkių. Tuo metu man norėjosi įspūdžių, pokyčių, išbandyti ką nors naujo.

– Gailėtis neteko?

– Kaip medikė, plaukiodama žvejybiniais ir prekybiniais laivais, pamačiau kitokį gyvenimą. Patirtis įdomi, nors ir ne iš lengvųjų. Ypač kai iškildavo ekstremalių situacijų. Žinote, dabar mąstau, kokie kartais gali būti neteisingi stereotipai. Apie jūreivius, kurie prisišvartavę krante linksminasi, dažnai pasakoma ir nelabai gražių žodžių. Tačiau niekas nemato, kaip šie žmonės intensyviai ir sunkiai darbuojasi laive. Niekada negalima teisti kitų. Galiausiai susituokiau ir po kelių metų, praleistų ant vandens, "apsistojau" sausumoje. O suabejoti atvykimu į Klaipėdą niekada neteko dar ir todėl, kad laive susipažinau su savo vyru Vytautu. Deja, šiais metais su mylimu žmogumi teko atsisveikinti. Išgyvenau sunkų periodą, ir net praėjus šiek tiek laiko viskas dar labai jautru. Bet toks gyvenimas – netekau vyro, gimė anūkė. Gyvenimas eina savo vaga.

Sūnaus liga – postūmis

– Kaip įsitraukėte į veiklą su neįgaliais žmonėmis?

– Buvau viena iš kelių moterų, kurios ir įkūrė Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos "Viltis" padalinį uostamiestyje. Pirmiausia organizacija įsikūrė Vilniuje, o visai netrukus ir Klaipėdoje. 1989 m. visoje šalyje dėl Sąjūdžio nuotaikų ore tvyrojo nepaprasta atmosfera. Žmonės buvo susitelkę, kupini entuziazmo, noro keistis. Rodėsi, kad kalnus galime nuversti. Pinigų neturėjome, bet buvome kupini gerų minčių. Bendrijos startas yra susijęs ir su asmeniniais potyriais. Susilaukiau neįgalaus sūnaus. Turbūt šis įvykis ir privertė į gyvenimą pažiūrėti kiek kitaip. Norėjosi žmonėms, susiduriantiems su šia problema, padėti. Parama, priemonės ir galimybės prižiūrėti neįgalų žmogų tada buvo gerokai prastesnės – dabar sąlygų nėra ko lyginti. O ir klimatas, kalbant apie požiūrį į kitokį žmogų, šiltėja.

– Ligoninės nepasiilgdavote?

– Tada, kai gimė mano sūnus su negalia, pradėjau studijuoti socialinę pedagogiką Klaipėdos universitete. Medicina ir liko man miela širdžiai sritis, tačiau vidumi jaučiau, kad labai noriu kažko daugiau – savarankiškumo, o ne priklausomybės nuo kitų.

– Žinią apie sūnaus negalią turbūt nebuvo paprasta priimti?

– Taip, išgyventi tokius dalykus nėra lengva. Kildavo daug klausimų: kodėl man, už ką. Galų gale ir pats gyvenimas buvo kitoks. Dar labai mažai buvo kalbama apie tai, kaip gyventi su kiek kitokiu žmogumi.

Per daug negatyvumo

– Jums teko išgyventi asmeninę dramą, dirbant matyti daug socialinės neteisybės, nuskriaustųjų. Ar dar tikite šio pasaulio gerumu?

– Kad ir kaip susiklosto aplinkybės, manau, jog pasaulyje yra daugiau gerų žmonių nei blogų. Gyvenimas neitų į priekį, jei aplink mus karaliautų vien blogis. Esu įsitikinusi, kad geri žmonės gyvenimą stumia į priekį. Tik apie teigiamus dalykus niekas nešneka – esą tai nepopuliaru. Kartais atrodo, kad juodais ir negerais įvykiais didžiuojamės ir jais džiaugiamės. Didvyriais dažnai tampa žmonės, skriaudę kitus. O aplink mus iš tikrųjų yra daug gėrio.

– Kitokie žmonės nesijaučia užmiršti?

– Pastebiu, kad žmones, kamuojamus įvairių problemų, visuomenė dažniausiai atsimena prieš rinkimus. Na, ir prieš Kalėdas. O dažnai sunkiau besiverčiantiems ar sveikatos problemų turintiems asmenims reikia dvasinės šilumos, žmogiško kontakto, o ne materialinių gėrybių.

– Atrodo, kad nemažai žmonių Lietuvoje ir neblogai gyvendami nuolat skundžiasi. Neteko susimąstyti kodėl?

– Norime visko daug ir iš karto. Bet ar tariama gausa gali atnešti laimę? Dauguma, matyt, net nesusimąsto apie tai. Mums reikėtų išmokti džiaugtis.

Veda tikėjimas

– Jūsų veikla turbūt jau seniai praradusi nustatytas darbo valandas?

– Kai supranti, kad žmogui be tavo pagalbos išgyventi bus labai sunku, tai priverčia susimąstyti. Socialinis darbas apskritai yra gyvenimo būdas, kurį propaguoti gali ne kiekvienas. Prie staklių ar konvejerio žmogus mechaninius veiksmus gali atlikti ilgą laiką, tačiau dirbti su ligotais ar nelaimingais asmenimis lemta ne visiems. Ir apsimetinėti čia vargiai ar galima. O veiklos ir minčių apie įvairius neįgaliųjų reikalus parsinešu ir namo. Ten tylu, ramu, galima apmąstyti ir didesnius planus.

– Ar padėdama kitiems jaučiatės ypatingai?

– Tikrai ne. Tiesiog dirbu darbą, kuris mano širdžiai mielas ir įdomus. Juk niekas neverčia. Jei kažkam per sunku ar neįdomu, visada galima pasirinkti kitokią veiklą. Žinoma, pasiekus norimą rezultatą, aplanko vidinis pasitenkinimas. Tai tampa dideliu pastiprinimu siekti dar didesnių tikslų.

– Iš kur semiatės optimizmo?

– Sunku pasakyti. Turbūt man padeda viltis ir tikėjimas.

Vizitinė kortelė

1948 m. rugsėjo 20 d. gimė Kėdainių rajone, Anginių kaime.

Kėdainiuose baigė 1-ąją vidurinę mokyklą.

Vilniaus medicinos mokykloje įgijo akušerės kvalifikaciją.

Į Klaipėdą atvyko 1972 m.

2001 m. Klaipėdos universitete įgijo edukologijos bakalauro laipsnį.

1976 m. spalį susituokė su vyru Vytautu, su kuriuo susipažino dirbdami Lietuvos jūrų laivininkystės bendrovėje.

Nuo 1989 iki 2000 m. dirbo Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos "Viltis" Klaipėdos padalinio pirmininke.

Nuo 1992 iki 1998 m. įvairiose uostamiesčio ligoninėse dirbo medicinos seserimi.

Nuo 1994 iki 2010 m. buvo Klaipėdos miesto savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjo pavaduotoja.

Nuo 2011 m. iki dabar yra Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos "Klaipėdos viltis" pirmininkė.

Užaugino tris vaikus: Vytautą, Mindaugą, Aureliją. Turi anūkę.