Socialiniuose tinkluose guodžiamasi, kad žvejai tesugauna po 2–3 kg strimelių. Tiesa, pirmadienį kai kuriems sekėsi kiek geriau – vyrai gyrėsi jau turintys ir po kibirą šių žuvų.

„Su strimelėmis yra blogai. Jų tiesiog nėra. Tokiu metu molai būdavo nutūpti žvejų. Priežastys gali būti kelios. Šie metai yra ypač liūdni. Stintų šiemet nebuvo. Žvejai vos ne iš bado miršta“, – juokavo Lietuvos jūrų muziejaus biologas Remigijus Dailidė.

Žvejai vos ne iš bado miršta.

Dar prieš kelerius metus abu Klaipėdos molai iš tiesų būdavo pilni žvejų. R.Dailidė tikina, kad tokius žvejybos vaizdus galima išvysti jau tik archyvinėse nuotraukose.

„Antri metai strimelės nebesirodo. Jos yra masiškai išgaudytos. Aš kaip gamtininkas taip pat tik dūsauju. Žmogus padarė didelę įtaką šių žuvų populiacijai. Tačiau reikia neatmesti ir kito faktoriaus – sunyko strimelių nerštavietės. Jos neršia ant grubaus, akmenuoto substrato. Jų pagrindinės nerštavietės būdavo toliau jūroje, ties Olando Kepurės skardžiu“, – pasakojo R.Dailidė.

Remigijus Dailidė / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Strimelių nerštavietės formuojasi ant moreninių iškilimų.

„Šios žuvys neršdavo ant midijomis apaugusių akmenų, o visas midijas nugraužė juodažiotis grundalas. Tačiau jų populiaciją baigia suniveliuoti gamtiniai procesai. Grundalai tampa daugelio gyvūnų maistu, aiškėja, kad jais maitinasi kormoranai. Grundalai tinka plėšrių žuvų maistui. Bet iki tol grundalai buvo beveik suėdę visus moliuskus. Baltijines makomas jie beveik visai išnaikino“, – sakė R.Dailidė.

Dėl to, kad pakito makomų populiacija, jūroje ėmė mažėti ir plekšnių.

„Nes jos taip pat minta makomomis. Viskas gamtoje yra tarpusavyje susiję“, – priminė biologas.

Strimelės dažniausiai prie jūros vartų pasirodydavo iš karto po plekšnių neršto kovo pabaigoje.