Kelionės į Tolimuosius Rytus

– Vieši jūsų biografijos faktai gana šykštūs, tačiau yra užuomina, jog esate kilęs iš karininko šeimos. Kodėl tėtis tapo karininku?

– Tėtis svajojo tapti karininku ir tą savo svajonę įgyvendino. Jo tarnybos vieta buvo Tolimieji Rytai. Ir nors prašėsi tarnauti arčiau Lietuvos, niekas jo prašymo nepaisė.

– Jūs visą laiką gyvenote su tėvais?

– Iki šešerių metų gyvenau kartu su tėvais, tačiau jie labai norėjo, kad aš lankyčiau lietuvišką mokyklą. Ir kai atėjo metas eiti į pirmą klasę, atvažiavau gyventi į Lietuvą pas senelius.

– Buvo sunku gyventi toli nuo tėvų, ar dažnai susitikdavote?

– Susitikdavome per atostogas, jų arba mano. Aš važiuodavau į Rusiją arba tėvai parvažiuodavo iš Rusijos į Lietuvą.

– Buvote dar mažas, bet kokį įspūdį jums paliko Rusija tada?

– Skirtumas, lyginant su Lietuva, labai didelis. Ypač, kai jau gyvenau čia ir važiuodavau į Rusiją pas tėvus atostogų. Skirtumas, kaip diena ir naktis. Pas mus kiemuose buvo tvarka ir švara, ten – kitaip. Ir vietos žmonių požiūris į daugelį dalykų kitoks. Pamenu, kai ten atvažiuodavau, jie vis sakydavo, kad vokietis atvažiavo. Kai kurie ir aštriau – fašistu pavadindavo.

Jis galbūt tikėjosi, kad sukursiu šeimą, tačiau tėtis mano pasirinkimą priėmė labai tolerantiškai, mūsų šeimoje tai buvo įprasta.

– Ar jūsų tėtis nenusivylė tarnyba tarybinėje armijoje?

– Mano tėtis Karo mokyklą baigęs Vilniuje, dirbo radiolokacijos srityje. Kai tik Lietuva paskelbė nepriklausomybę, tėvai grįžo į Lietuvą. Atvykęs į Vilnių, tėtis iškart prisistatė naujai kuriamos kariuomenės vadovybei ir pasakė: "Jei jums tinku, galiu tarnauti Lietuvai."

– Ar tiko?

– Tiko. Jam iš karto suteikė pareigas, atstatė karinį laipsnį. Tėtis iki pensijos dirbo mokymo centre, kur ruošė būsimuosius karininkus.

Nesumeluotas kelias į kunigystę

– Koks jūsų paties kelias buvo į kunigystę?

– Mano tėčio tėvai buvo labai pamaldūs žmonės, tarybiniais laikais savo pusę namo jie buvo skyrę kunigams, kur jie gyvendavo. Ten gyveno ir kunigas Konstantinas Jadviršis (1909–1996), kuris mane slaptai namuose krikštijo, nes mano tėvas juk buvo karininkas. Ir už tokius dalykus jam būtų grėsę nemalonumai. Tačiau ta tikėjimo dvasia Lietuvos žmonių buvo gyva, nepaisant nieko. O mano paties susidomėjimas bažnyčia prasidėjo nuo mažų dienų. Pamenu, močiutė mane nusivedė į laidotuves, paskui buvome bažnyčioje ir ji, palikusi mane netoliese, nuėjo išpažinties. Kai grįžo, paklausiau, ką ji darė ten prie tos būdelės. Ji pradėjo pasakoti apie nuodėmes ir paaiškino, kad atliko išpažintį. Buvau matęs ir anksčiau, kaip močiutė melsdavosi, mačiau jos rožinį, tačiau tada į tai per daug nekreipiau dėmesio. Po šio įvykio suklusau. Ir kažkada prasitariau, jog ir aš norėčiau eiti išpažinties. Tada man močiutė pasakė, kad pirmiausia turėčiau priimti Komuniją. Turėčiau tam ruoštis, mokytis. Per dvi savaites išmokau katekizmą. Tais pačiais metais gavau ir Sutvirtinimo sakramentą.

– O kaip atėjo apsisprendimas tarnystei?

– Nuo tada tas apsisprendimas tarnystei ir pradėjo augti. Pradėjau patarnauti mišioms. Lliturgija ir Šventojo Rašto skaitymas, malda, adoracija ir pamokslai subrandino manyje tą pasirinkimą.

– Kaip reagavo tėvai į jūsų pasirinkimą?

– Mano mama kilusi iš Lietuvos latvių šeimos, liuteronų tikėjimo. Bet aš buvau krikštytas kaip katalikas. Tačiau nei mama, nei mamos mama neprieštaravo tam pasirinkimui. Vėliau mama perėjo į katalikų tikėjimą. Kokia buvo tėčio reakcija dėl mano pasirinkimo? Žinoma, jis galbūt tikėjosi, kad sukursiu šeimą, tačiau tėtis mano pasirinkimą priėmė labai tolerantiškai, mūsų šeimoje tai buvo įprasta.

Kur dingo seminaristai?

– Tais metais, kai jūs stojote į Kunigų seminariją, seminaristų turbūt buvo nemažai?

– Aš stojau į vadinamąjį Telšių licėjų arba Mažąją kunigų seminariją 1994 metais. Kaip tik vyskupas Antanas Vaičius (1926–2008) buvo pasirašęs dekretą, kad atidaro licėjų. Tada mūsų seminaristų buvo apie šimtas. Ir tai buvo didžiausias Telšių seminarijos pakilimas. Kursai buvo dideli, seminaristų daug. Vyravo tokia pakylėta dvasia.

– Turbūt ne visi pabaigė seminariją, kaip pasitaiko ir kitose aukštosiose mokyklose?

– Žinoma, dalis atkrito. Tai natūralu. Juk seminarija ir yra tokia vieta, kai ten ateini, tai ir ieškai savęs. Tada ir paaiškėja, ar tikrai gali būti kunigu, ar geriau pasirinkti šeimos kelią. Tačiau dažnai jaunam žmogui, svarstančiam, ar jam stoti į seminariją, patariu, kad jis ten stotų. Seminarijoje jis turės galimybę išgryninti savo siekius. Nes ne visada pavyksta įstoti į ją, o išeiti iš seminarijos jis galės visada. Įsivaizduoju, kad jaunam žmogui kyla labai daug klausimų ir įvairių baimių. Juk visas gyvenimas yra idealų paieškos ir jų siekimas. Regis, taip nuoširdžiai skelbi Evangeliją ir vis tiek ji žmonių nepaliečia. Pamenu vieno kunigo žodžius, pasakytus per rekolekcijas. Jis sakė, kai dirbsite parapijoje, jūsų darbo vaisius matys tik kiti kunigai, kurie ateis po jūsų. Jaunam žmogui rezultato, savo tarnystės vaisių norisi iš karto. Tačiau gyvenimas parodo, kad viskas yra kiek kitaip.

– Vis dėlto kas atsitiko: anksčiau vien Telšiuose buvo šimtas, o paskui staiga liko vos keliolika seminaristų, studijuojančių visose trijose Lietuvos kunigų seminarijose?

– Tai neatsitiko staiga. Vyko palaipsniui. Vienos priežasties, kodėl taip nutiko, nėra. Lėmė ir visuomenės požiūris. Buvo atvejis, kai vienas jaunas žmogus pateikė dokumentus stoti į seminariją. Po to nuvažiavo į savo giminių susitikimą, kur bendraamžiai giminaičiai jį išjuokė, esą ar jis koks nesveikas, kad nenori šeimos? Jaunuolis dokumentus atsiėmė. Gal per mažai yra raginama ir skatinama jaunimą rinktis kunigystę? Be to, buvo apleista ir malda už kunigus, kad tų pašaukimų būtų daugiau.

Atranda naujus namus

– Jums yra tekę dirbti Vokietijos katalikiškuose regionuose, ar lietuviai katalikai skiriasi kuo nuo vokiečių katalikų?

– Pirmiausia, mes skiriamės kultūriškai. Nors esame ta pati Katalikų bažnyčia, bet mūsų Bažnyčia atsilieka, kalbu apie bendruomeniškumo supratimą. Ten parapijiečiai stengiasi būti aktyvūs savo parapijoje. Jis įsijungia į įvairias veiklas ir suvokia, kad tai – jų bažnyčia. Kunigui ten yra daug lengviau. Ten klebonas yra dvasinis vadovas, tvarkantis parapijos juridinius klausimus, atstovaujantis Bažnyčiai civiliniuose santykiuose, visa kita yra parapijiečių veikla. Pavyzdžiui, kai kuriose bažnyčiose ten nėra valytojos, tai parapijiečiai savanoriškai sudaro grafiką, kuris kada išplaus bažnyčią. Pas mus kitas santykis, kitoks supratimas.

– Jūs lydėjote popiežių Pranciškų viso vizito po Lietuvą ir Baltijos šalis metu, jam vertėjavote, koks įspūdis?

– Dabartinį popiežių, man regis, žmonės myli dėl jo nuoširdumo, linksmumo. Teko kelias dienas būti šalia popiežiaus jo vizito į Lietuvą, Latviją ir Estiją metu. Krito į akis jo rūpinimasis žmonėmis. Turėjome laiko su popiežiumi pasikalbėti dviese kelionės iš Kauno į Vilnių metu. Vizito dienotvarkė buvo įtempta, tačiau atrodė, kad tai jo pernelyg nevargina. Tačiau buvo momentas, kai popiežiaus dienotvarkę teko keisti po apsilankymo Laisvės kovų muziejuje. Buvo planuota, kad Šventasis Tėvas važiuos atviru automobiliu iki Katedros Gedimino prospektu, paskui – iki nunciatūros. Tačiau paskutiniu momentu popiežius paprašė uždaros mašinos, nes jis negalėjo viešai reikšti savo emocijų, kurias jam sukėlė apsilankymas Laisvės kovų muziejuje.

– Marijos Taikos Karalienės parapijos klebonas jau esate kelis mėnesius, kaip jaučiatės Klaipėdoje?

– Oficialus parapijos perdavimas įvyko prieš Žolinę, rugpjūčio 13 d. Pirmasis oficialus prisistatymas parapijai įvyko per titulinius atlaidus, oficialias iškilmingas šventąsias mišias. Jau įsivažiuoju, jaučiuosi kaip namie.

Vizitinė kortelė:

Gimė 1978 m. balandžio 15 d. karininko šeimoje.

Nuo 6 metų gyveno pas senelius Akmenėje.

Įstojo į Telšių licėjų.

2003 m. baigė studijas Telšių seminarijoje ir įšventintas kunigu.

Studijuodamas 4 kartus atliko liturginę praktiką Vokietijoje, darbavosi Klaipėdos, Palangos, Tauragės, Gargždų, Skuodo parapijose.

Nuo 2014 m. apaštališkojo nuncijaus Pedro Lopezo Quintanos pakviestas dirbo jo asmeniniu sekretoriumi.

Dalyvavo rengiant popiežiaus Pranciškaus vizitą Lietuvoje, kaip vertėjas lydėjo Ganytoją jo viešnagės metu.

Nuo 2019 m. rugpjūčio – Klaipėdos Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės parapijos klebonas.