Kvietė dainuoti vaikus

Šeštadienis prasidėjo renginiais, skirtais mažyliams. Vienas jų – albumo "Geriausios XXI a. lopšinės – tėčių" pristatymas. Renginį vedė tėtis ir atlikėjas Linas Švirinas.

Albumą sudarė dešimt dainų. Koncertas prasidėjo daina apie rytinę tėčio kavą. Atlikėjas minėjo, kad viena moteris socialiniuose tinkluose šią dainą pavadino "Mamų svajonių himnu".

Tėčio lopšinės nuo mamos lopšinių skiriasi tuo, kad jos dainuojamos ne tik vakarais.

Įveikėme paviršių, judėjome tolyn.

"Tėčių lopšinės apdainuoja įvairias situacijas – kai vaikas pilnas įspūdžių, veiklos", – teigė L.Švirinas.

Į bendrą veiklą dainininkas stengėsi įtraukti visus – dainavo mamos, joms pritarė tėčiai, šokio judesius rodė mažiausieji.

Romanas iš impotencijos?

Bibliotekos konferencijų salėje vyko diskusija apie prozininko Valdo Papievio romaną "Ėko". Skaitytojams, kurie domisi šiandienos lietuvių literatūra, šis autorius gerai žinomas.

Iš prancūzų kalbos žodis "écho" lietuviškai reiškia "aidas". Rašytojo teigimu, toks pavadinimas sukelia daugybe prasmių.

Autorius teigė, kad idėja rašyti šį romaną gimė 2016-aisiais.

"Aš galėčiau sakyti, kad ši mano knyga yra grynas atsitiktukas. Atsitikęs iš niekur, iš impotencijos, iš labai didelio noro rašyti", – teigė V.Papievis.

Literatūrologas Vytautas Bikulčius pastebėjo, kad romane apstu ne tik lietuviškų motyvų, bet ir aliuzijų į kitus tekstus, pavyzdžiui, į Fernandos Melchor romaną "Uraganų sezonas".

"Rašytojas buvo užsiminęs – žiūrėkite, kokie civilizacijos aidai ir grėsmės čia atsispindi – 2015 metų terorizmas, vėliau atsiranda pabėgėlių tema – dar viena civilizacijos permaina, kuri keičia mūsų laikų pasaulį. Visa knyga yra lyg austa iš aidų", – įžvelgė literatūros kritikas V.Bikulčius.

Idėja gimė atsitiktinai

Renginiu "Būti šalia: ne tik apie Edžio Jurčio fotografiją" Klaipėdos knygų mugė užbaigė programą.

"Įveikėme paviršių, judėjome tolyn", – tikino I.Simonaitytės viešosios bibliotekos direktorė Laura Juchnevič.

Laura Juchnevič / Indrės Kiseliovaitės nuotr.

Knygų mugės plakatą puošė fotomenininko E.Jurčio fotografija. Daugelis mano, kad ši fotografija – netikra arba atlikta tam tikromis programomis.

Tačiau E.Jurčys pasakojo, kad nuotrauka daryta dar sovietmečiu, prieš 35 metus, viename Talino viešbutyje.

Lankydamasis viešbutyje atidarė langą ir pastebėjo nepaprastą vaizdą – lango atspindyje tarsi ant stalo susidėliojo daugiareikšmiai vaizdai.

"Kai pamačiau tuos labai gražius atspindžius, pagalvojau, kad būtų galima sukurti gražią kompoziciją. Kelionėse su savimi vežiodavausi šachmatų žaidimą. Sudėliojau šachmatų lentelę, ir pradėjau galvoti, ką tai reiškia, – visas tas miestas, atspindžiai, gylis, erdvė, paskendusi tamsoje. Pastebėjau, kad horizonte yra bažnyčios. Pagalvojau, kad tai gali reprezentuoti Tarybų Sąjungos priespaudą. Mes gyvenome lyg tamsoje, kurioje nebuvo jokio pakilimo, jokio išėjimo. Ir kas mums padėjo kovoti? Bažnyčios", – apie fotografijos idėją pasakojo E.Jurčys.

Kai E.Jurčys rengė parodas galerijose, šis darbas buvo vienas perkamiausių.

Fotomenininkas mano, kad šis jo kūrinys yra reikšmingas ir dabar.

"Šita fotografija labai gerai atspindi šiandienos situaciją. Kadangi esame kovoje su kovidu, mums reikia išėjimo, pakilimo, tikėjimo, kad galime tai įveikti", – tikino E.Jurčys.

Pribloškiantys realybės atspindžiai

E.Jurčio fotografijos yra humanistinės, nes jų centre – žmogus. Fotomenininko darbai kvietė pažvelgti į jį kaip į fenomeną.

"Tavo fotoobjektyve visą laiką yra žmogus. Tu matai tam tikrą vidinę žmogaus istoriją. Tai yra labai stipru", – teigė rašytoja Sondra Simana.

"Dirbant su AIDS ligoniais, turėjau būti jų draugu. Negalėjau būti fotografas, nes jie manęs nebūtų  įsileidę į namus. Darant projektą su neįgaliaisiais aš turėjau tapti šokėju, ir tik po valandos kitos galėdavau pasiimti fotoaparatą ir fotografuoti – toks buvo mūsų susitarimas, kad aš – ne fotografas", – pasakojo E.Jurčys.

Nesurežisuotų fotografijų tiesa klaipėdiečius šiek tiek baugino ir stulbino.

"Atsidūrimas arti žmogaus, problemų, kuriomis gyvena kiti, pamatymas, visada suteikia prasmės. Humanistinė fotografija ne tik perduoda žinutę, bet ir formuoja nuomonę, pasakoja situaciją, ne tik faktą", – mintimis dalijosi menotyrininkė Danguolė Ruškienė.

Baigiamasis tarptautinio kultūros festivalio "Įveik paviršių" renginys – spalio 8 d. 17.30 val. vyksiantis E.Jurčio fotografijų parodos "Būties nerimas" atidarymas Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre, Parodų rūmuose.