188 pašto skyrių, apie 900 darbuotojų personalas. Tokia atsakomybė užgulė naujosios Lietuvos pašto Klaipėdos filialo direktorės Vidos Pikčiūnienės pečius.

Moteris neneigė, jog tai, kad palypėti karjeros laipteliu turėjo galimybę toje pačioje darbovietėje, padeda jaustis tvirčiau. Prieš tai direktoriaus pavaduotoja dirbusi V.Pikčiūnienė šypsojosi, jog bene ryškiausias pastarųjų dienų pokytis – kiek erdvesnis darbo kabinetas, į kurį teko persikraustyti.

Netikėtas paaukštinimas

– Ar nebaugu buvo imtis tokio atsakingo ūkio – ne paslaptis, kad Lietuvos paštas, kaip ir daugelis pelno siekiančių įmonių, šiandien išgyvena ne pačius geriausius laikus?

– Atsakomybės ir darbo nebijau, nes šioje sistemoje dirbu ne vienus metus, nesu naujokė, tad ją gerai pažįstu iš vidaus.

Įmonėje pradėjau dirbti nuo 2002-ųjų, po penkerių metų man buvo patikėtos Tauragės apskrities centrinio pašto Paslaugų kokybės skyriaus viršininkės pareigos. Praėjusiais metais persikėliau į Klaipėdą ir pradėjau dirbti Teisės ir personalo skyriaus viršininke, tais pačiais metais tapau direktoriaus pavaduotoja, o nuo šių metų kovo 1-osios buvau paskirta Klaipėdos filialo direktore.

Prisipažinsiu, paaukštinimas pareigomis man buvo didelis netikėtumas. Dvejonių, abejonių savo jėgomis nebuvo, tai tikrai nepadeda siekti geresnių rezultatų. Esu ryžtingas, užsibrėžto tikslo atkakliai siekiantis žmogus. Tad imtis naujų pareigų nebuvo sudėtinga – profesiniai iššūkiai man ne naujovė ir išeina tik į naudą.

Džiaugiuosi, kad buvau įvertinta, kad atsivėrė naujos galimybės – tai veda tobulėjimo link.

Išvaizda būna apgaulinga

– Sakoma, nauja šluota gerai šluoja.

– Šiuo metu Lietuvos ekonominė situacija ir taip yra sudėtinga, žmonės neramūs, nesiruošiu gąsdinti darbuotojų drastiškais pokyčiais. Tik norėčiau palinkėti kolegoms, kad nebijotų permainų, nes tai suteikia naujų galimybių save išbandyti, tinkamai realizuoti.

Į savo darbą žiūriu ne tik per rezultatų prizmę, man svarbu ir žmogiškieji ištekliai. Visada stengiuosi žmogui padėti, ne tik pasakyti pastabą, bet ir pagirti, padėkoti už gerą darbą.

– Negi konfliktinėse situacijose nėra tekę pakelti balso?

– Ne, niekada. Manau, kad bet kokio susitarimo įmanoma pasiekti kompromisų keliu. Tikiuosi, ir ateityje to nereikės daryti. Kai dirbau personalo viršininke, nuobaudų yra tekę taikyti, bet tai – kraštutinė priemonė. Visada gi maloniau žmogų pagirti, nei jam reikšti pastabas.

– Kas jums darbe teikia didžiausią malonumą?

– Pirmiausia aplink mane esantys žmonės, tai, kad sugebame surasti bendrą kalbą. Nebijau pripažinti savo klaidų ir iš jų mokytis. Ir savo kolegas raginu, kad jie man nebijotų pasakyti pastabą, aš taip pat žmogus ir galiu klysti. O kliūčių visada yra ir bus, bet su viskuo įmanoma susidoroti.

– Kai kuriems gali kilti iliuzijų, kad tokia jauna simpatiška moterimi galima nesunkiai manipuliuoti, sulaukti nuolaidžiavimo.

– Kiekvienas turbūt turime savo iliuzijų, norime truputį pagudrauti, bet jei esi sąžiningas, reiklus sau, sulauksi pagarbos ir iš kitų. Išties išvaizda gali būti apgaulinga. Juo labiau kad didžioji darbuotojų dalis – už mane vyresni žmonės, senieji kolegos čia dirba ir po 20 metų. Bet man tai ne kliūtis – manau, kad randu bendrą kalbą su bet kokio amžiaus žmonėmis. Ko gero, šį pasitikėjimą pelniau savaime, savo poelgiais ir santykiu į kitus.

Į Klaipėdą atvijo darbas

– Jūsų karjeros pradžia susijusi su Taurage. Ar iš šio miesto esate ir kilusi?

– Tauragėje gimiau ir augau. Į Klaipėdą atvijo darbas, bet čia jaučiuosi labai gerai, tai mano mylimas, išsvajotas ir manęs nebauginantis miestas.

Dėl persikėlimo į uostamiestį su šeima susitarti nebuvo sunku, nes mano šeima – 14 metų dukra, ją auginu viena. Aišku, dukra nukenčia nuo mamos darbo. Nors stengiuosi kaip įmanoma išlaviruoti – rasti laiko ir artimiems žmonėms, ir sau, kartais tenka užsibūti ir po darbo valandų.

– Ar tarp vaikystės svajonių buvo tai, kuo užsiimate dabar?

– Kiek pamenu, mano vaikystės laikais vaikai dažniausiai svajodavo būti jūrininkais, mokytojais arba gydytojais. Aš buvau pasirinkusi mokytojo specialybę. Tiesiog taip susiklostė, kad ja netapau. Ir labai gerai.

Manau, kad Klaipėdos universitete įgyta vadybos ir verslo administravimo specialybė suteikia galimybę išnaudoti savo sugebėjimus daugelyje sričių ir sėkmingai siekti karjeros aukštumų ne tik toje sferoje, kurioje dirbu.

Be to, Mykolo Romerio universitete gilinuosi į teisės mokslus, tačiau dėl įtempto darbo tempo studijas teko laikinai sustabdyti.

O darbo būtent pašte specialiai neieškojau. Taip jau nutiko, kad reikiamu momentu atsiradau reikiamoje vietoje.

Laiškų nemokamai nesiunčia

– Paštininkai neretai pavadinami šiuolaikiniais knygnešiais. Jūsų akimis, ar šiame darbe daug romantikos?

– Šiek tiek gal ir yra – juk laiškininkai pasiekia ir atokiausius vienkiemius, kampelius, atneša laukiamą žinią. Tačiau tai sykiu labai sunki, daug ištvermės, atsakomybės reikalaujanti profesija.

– Ar pati dažnai naudojatės pašto pasaugomis – siunčiate laiškus, atvirukus?

– Tai darau ne tik pati, bet raginu ir savo draugus, kolegas. Man atrodo, kad ranka rašytą popierinį laišką malonu ir išsiųsti, ir gauti. Darau tai tikrai ne dėl to, kad pati dirbu pašte. Gal tai atėję iš vaikystės laikų, kai dar nebuvo nei mobiliųjų telefonų, nei interneto ir elektroninio pašto. Žinoma, gaila, kad ši tradicija miršta, bet daug kas priklauso ir nuo mūsų pačių. Savo dukrą taip pat skatinu neužmiršti šios tradicijos. Juo labiau kad nemažai draugų likę Tauragėje, iki šiol rašome jiems laiškus.

– Gal turite privilegiją pašto paslaugomis naudotis nemokamai?

– Niekada to nedariau ir nedarysiu. Vienintelis privalumas turbūt yra tai, kad nereikia specialiai išsiruošti iki pašto dėžutės.

Vertina betarpišką ryšį

– Gal turite pomėgių, kurie būtų susiję su jūsų darbu – juk tai irgi turėtų būti patogu. Pavyzdžiui, kolekcionuoti pašto ženklus.

– Bandžiau tai daryti. Rinkau ir atvirukus. Tačiau specialiai nieko nekolekcionuoju. Žinoma, turiu nemažai daiktų su pašto atributika.

– Kuo save pamaloninate laisvalaikiu?

– Didžiausią savo laiko dalį skiriu dukrai, lankausi spektakliuose, mėgstame įvairius renginius. Patinka poilsiauti gamtoje, keliauti.

Kaip turbūt daugeliui moterų, nesvetimi ir šeimininkavimo rūpesčiai. Tačiau man tai teikia didelį malonumą. Mėgstu, kai namuose yra svečių, kai stalas padengtas vaišėmis. Ypatingomis progomis artimuosius ar bičiulius galiu pamaloninti savo firminiu patiekalu – jautienos didkepsniu.

Apskritai labai vertinu laiką, praleistą su savo šeimos nariais – tėvais, broliu, seneliais. Nors šiandien galima naudotis puikiomis ryšio priemonėmis, tačiau norisi, kad su artimaisiais išliktų artimas, betarpiškas bendravimas.