„Niekur kitur viena greta kitos nepamatysime mėlynos ir baltos, baltos ir juodos, žalios ir mėlynos spalvų, kurias saulė – tapytoja dosniai išbarstė nerijoje. Nerijos peizažas – tarsi spalvoto stiklo trupinėliai, sudarantieji nuostabiausius spalvų ir formų derinius šiame saulės sukinėjamame gamtos kaleidoskope“, - rašė Lietuvos mokslininkas Vytautas Gudelis.

Apie Kuršių nerijos, kurioje ir įsikūrusi Neringos miesto savivaldybė, grožį kuriamos legendos. Tačiau čia gausu ir žmogaus darbo sukurtų šedevrų, kuriuos taip pat verta pamatyti. Į kelionę po Neringą kviečia Nidos kultūros ir turizmo informacijos centras „Agila“.

Saulės laikrodis-kalendorius

Nidoje Saulės laikrodžio obeliskas buvo pastatytas 1995 m. kovo 11 d. Astronominiu požiūriu Parnidžio kopa – ideali ir vienintelė tokiam laikrodžiui taip tinkama vieta Lietuvoje. Iš čia atsiveria absoliutus matematinis horizontas. Tik iš čia galima pamatyti, kaip Saulė pateka iš vandens ir į vandenį nugrimzta. Iš marių – į jūrą. Šešėlis, kuris yra laikrodžio rodyklė, apibėganti kasdienį savo ratą, krinta nuo obelisko, pastatyto aikštelės centre. Obelisko akmuo, sveriantis 36 t buvo atgabentas iš Karelijos skaldyklų. Šis obeliskas yra gana ryžtingas architektūrinis elementas.

Parnidžio kopa jį iškelia į 53 metrų aukštį, patį aukščiausią nerijos tašką. Saulės laikrodis rodo tikrąjį vietinį laiką. 1999 m. per Lietuvą praūžęs uraganas „Anatolijus“ nugriovė dalį Saulės laikrodžio, tačiau 2010 metais lapkritį nulaužta laikrodžio stela buvo rekonstruota, jos naujai pagaminta ir runomis išgraviruota dalis buvo primontuota prie likusios dalies. 2011 metais buvo pristatytas rekonstruotas Saulės laikrodis, kurį papildė trys dekoratyvinės skulptūros – „Vasaros saulėgrįža“, „Pavasario lygiadienis“ ir „Rudens lygiadienis“.

Raganų kalno medinių skulptūrų ekspozicija

Viena gražiausių senųjų – parabolinių Juodkrantės kopų – vadinamasis Raganų kalnas. Kalno šlaitai apaugę šimtametėmis pušimis, vingiuotas takas per ūksmę veda į 42 m aukščio viršūnę. Iš čia matyti spinduliuojanti jūra, o pro pušų kamienus ir eglių skaras prasišviečia marios.

Šioje vietoje XIX–XX a. pr. lietuvininkai mėgdavo švęsti Rasas arba Jonines. Burvaltėmis ir net keliais garlaiviais iš Tilžės, Rusnės, Klaipėdos per Kuršių marias atplaukdavo chorų dalyviai, muzikantai, linksmindavosi visą trumpiausią metų naktį iki pat saulei patekant, ieškodavo paparčio žiedo. Raganų kalną ne tik žmonės mėgo – sakoma, kad nuo neatmenamų laikų puotas čia keldavę velniai ir raganos. Net pati raganų deivė Ragė apsilankydavusi čia į metinių trumpųjų naktų sąskrydžius.

Ši vieta ypatinga – tai mistinio ir realaus pasaulio paribys, čia atgyja vaizduotė, atbunda kūrybinės galios. 1979-aisiais buvo surengta pirmoji kūrybinė stovykla. Atvyko liaudies meistrai – drožėjai ir kalviai – iš visos Lietuvos ir sukūrė 25 skulptūras. Šiuo metu ant Raganų kalno yra daugiau nei 80 ąžuolo skulptūrų su kalvių darbo pagražinimais – liaudies meistrų dovana Juodkrantei, Lietuvai, visiems čia apsilankantiems.

Garnių ir kormoranų kolonija

Tik išvažiavus iš Juodkrantės Nidos link, dar nepakilus į statųjį Avino kalną, sengirėje yra kitas – Garnių kalnas, vardą gavęs nuo netoliese įsikūrusios pilkųjų garnių ir didžiųjų kormoranų kolonijos. Tai viena didžiausių šių paukščių kolonijų visoje Europoje.

Pažintinis takas Naglių gamtos rezervate

Naglių gamtos rezervato plotas – 1680 ha. Jis tęsiasi nuo Juodkrantės iki Pervalkos devynis kilometrus. Čia galima pamatyti Pilkąsias, dar vadinamas Mirusiomis, kopas, užpustytas buvusių gyvenviečių vietas, savaiminės kilmės miško augaliją bei po smėliu palaidotus šimtamečių miškų dirvožemius. Dėl stiprių vėjų šiose kopose susidaro įspūdingos daubos ir išgraužos. Kai kur iš po smėlio išlenda senųjų dirvožemių fragmentai. Pasižvalgyti po šį rezervatą ir susipažinti su Pilkųjų kopų kraštovaizdžiu galima kelio Smiltynė–Nida 31-ajame kilometre, kur įrengta automobilių stovėjimo aikštelė. Ten įrengtas specialus pažintinis takas, kurio ilgis 1100 m.

Thomo Manno memorialinis muziejus

1929–1930 m. pagal architekto H.Reissmanno projektą Nidoje ant Uošvės kalno buvo pastatytas žvejo trobesį menantis namas. 1930 m. liepos 16 d. Thomas Mannas su šeima atvyko į savo naująjį vasarnamį. Rašytojas su šeima Nidoje praleido tris vasaras (1930–1932). Čia jis laikėsi įprastinės darbotvarkės. Toliau rašė „Juozapą ir jo brolius“, eseistiką „Mano vasarnamis“, straipsnius, laiškus redakcijoms, leidykloms, vertėjams, bičiuliams.

1939 m. Hitleriui prijungus Klaipėdos kraštą, T.Manno vasarnamis buvo nacionalizuotas ir H. Geringo įsakymu pertvarkytas į medžioklės namelį „Briedžių giria“. Karo pabaigoje patrankos sviedinys nuplėšė namo kampą, todėl pokario metais norėta pastatą nugriauti. Tik 1965 m. namas perduotas Klaipėdos miesto bibliotekai ir po dviejų metų jame atidaryta bibliotekos skaitykla su nedidele memorialine ekspozicija. 1975 m., minint rašytojo 100-ąsias metines, pastatas dar kartą restauruotas, atnaujinta ekspozicija. Nuo 1987 m. Thomo Manno namelyje kasmet vyksta T.Manno seminarai, o 1990 m. įkurta Thomo Manno draugija – pirmoji Rytų Europoje.

Skulptūra Vytautui Kernagiui atminti

2009 m. Nidoje atidengta skulptoriaus Romo Kvinto iš bronzos išlieta skulptūra, dainuojamos poezijos atlikėjui ir autoriui, pramoginių renginių režisieriui, televizijos laidų vedėjui, dainuojamosios poezijos pradininkui Lietuvoje, Vytautui Kernagiui atminti.

„Žvaigždžių alėja“

Populiariosios muzikos Žvaigždžių šlovės takas atidarytas 1997 m., siekiant įamžinti garsų Lietuvoje muzikos festivalį „Benai, plaukiam į Nidą!“, jo laureatus bei festivalio sumanytoją ir organizatorių Arūną Valinską, pirmąjį festivalį surengusį 1994 m. Žvaigždžių šlovės taką atidarė festivalio simboliu tapęs maestro Vytauto Kernagio sukurtas personažas „Benas“. Šiuo metu take yra 11 rankų įspaudų – Arūno Valinsko, Veronikos Povilionienės, Česlovo Gabalio, Rositos Čivilytės, Vytauto Kernagio, Stasio Povilaičio, Ovidijaus Vyšniausko, Gyčio Paškevičiaus, Andriaus Mamontovo, grupės „Studija“. Paskutinysis įspaudas paliktas 2004 metais Marijaus Mikutavičiaus.

Žvejo etnografinė sodyba

Pagrindinis Žvejo etnografinės sodybos pastatas Nidoje – gyvenamasis namas, statytas 1900 m. Tačiau aštunto dešimtmečio pradžioje ledo lytys jį sugriovė. Tuomet jame gyvenusi šeima buvo iškelta kitur, o namą atstačius čia įrengta etnografinė XIX–XX a. pr. žvejo sodyba, kuri priklauso Neringos istorijos muziejui. Senasis pastatas buvo nepilnų dviejų galų gyvenamasis namas. Vėliau prie jo pristatytas dar vienas – lygiai toks pats. Taip muziejus įsigijo naujų patalpų nenusižengdamas senoms tradicijoms, mat vaikams sukūrus savą šeimą, dažnai žvejams namą tekdavo plėsti pristatant naujas patalpas.

Remiantis etnografinėmis analogijomis buvo atkurta šio gyvenamojo namo vakarinė dalis, šulinys, aplinka. Senoje dalyje įkurta ekspozicija supažindina lankytoją su nerijos žvejų buitimi. Visos sodybos patalpos įrengtos taip, kad atspindėtų senųjų žvejų gyvenimą. Čia galima pamatyti jų baldus, indus bei kitus ūkyje naudotus daiktus.

Etnografinės kapinės ir krikštai

Šalia Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios yra XIX–XX a. Nidos etnografinės kapinės. Etnografinėse kapinėse iki šiol išlikę originalių formų mediniai antkapiniai paminklai – krikštai, kurie būdingi Kuršių nerijai. Krikštas – viena iš senoviškiausių antkapinių paminklų formų Lietuvoje.

Krikštas Mažosios Lietuvos lietuvininkų visada statomas mirusiojo kojugalyje, kad „paskutiniojo teismo dieną keldamasisi turėtų už ko nusitverti“. Kapinės yra atviros lankymui. Jose palaidotas miesto garbės piliečiai – architektas Algimantas Zaviša, miesto meras Stasys Mikelis. Pietinėje Preilos dalyje, kopos papėdėje, glaudžiasi senosios XIX–XX a. kapinaitės. Po mediniais apsamanojusiais šiam kraštui būdingais antkapiais guli paskutinieji Preilos kuršiai.