Beveik prieš trejus metus Nerijus Briedis įkūrė savo klientų paieškos telefonu įmonę "Eurotela". Naujai "iškepto" jauno vadovo neišgąsdino, kad jo pavaldiniai bus neįgalūs žmonės.

Pradėjo nuo nulio

– Kaip šiais sunkiais laikais sekasi išgyventi neįgaliųjų socialinei įmonei?

– Keičiame valdymo formą, nes atsirado daugiau žmonių, padaugėjo užsakymų. Mūsų reklama ant ratų trumpam pristabdyta dėl nepalankių orų, tad ieškome naujos veiklos.

Jeigu Klaipėdos savivaldybė pritartų, kad miestą per vaizdo kameras vietoj policininkų stebėtų neįgalieji, praplėstume veiklą. Tada taptume ne tik viena iš didesnių neįgaliųjų įmonių Lietuvoje, bet ir papildomai įdarbintume 15 žmonių.

Norėtume, kad "Eurotela" būtų pirmaujanti neįgaliųjų įmonė pagal darbuotojų skaičių, lojalumą, paslaugų lygį ir žmonių integraciją į visuomenę. Kad ji asocijuotųsi ne su panieka, o su geru įmonės vardu. Toks mūsų tikslas.

Žinoma, sunkmetis daro savo. Jei anksčiau parduoti prekę telefonu užtekdavo 20 skambučių, dabar jų reikia dvigubai daugiau. Reikia tik daugiau dirbti. Juk neišjungsi lėktuvo variklio prieš kalną. Atsisakysi reklamos, vadinasi, išjungsi variklį ir nukrisi į bedugnę.

– Kalbate gana optimistiškai, bet pradžia turbūt nebuvo lengva?

– Pradėjome nuo nulio. Iš pradžių dirbo trys, vėliau penki žmonės. Po truputį, po truputį, ir rinką turime. Ar buvo minčių, kur įlindau? Žinoma! (juokiasi). Bet visada einu iki galo, kad ir kaip blogai būtų. Imi ir padarai.

Reikia daugiau dėmesio

– Minėjote, kad dėl nepalankaus klientų požiūrio kartais geriau nutylėti įmonės statusą.

– Priklauso nuo pateikimo. Neįgalieji – lojalesni ir patikimesni darbuotojai, tik truputėlį nuskriausti likimo. O jei iškart pasakysi apie neįgaliuosius, parodys duris. Dabar dirbame su keliomis vilniečių telemarketingo įmonėmis. Jie mus labai palaiko. Požiūris priklauso nuo įstaigos vadovo mąstymo. Tiesiai savo nuomonės man neišsako. Jie mandagūs žmonės. Bet nepastebėjau, kad mūsų statusas pridėtų kokių pliusų.

Įmonėje dirba sergantys cukriniu diabetu, išsėtine skleroze, patyrę avarijas, turintys regėjimo negalią. Jie yra sveiki žmonės, tik negali kažko daryti.

– Bet neįgalūs žmonės kartais būna jautresni. Kaip su jais pavyksta sutarti jaunam vadovui?

– Neįgaliems reikia daugiau dėmesio. Plečiantis įmonei po truputį keičiame struktūrą, kad išsaugotume gerą atmosferą. Kai dirba daugiau žmonių, negali su kiekvienu kalbėti po pusvalandį.

Neįgalūs žmonės dirba atsakingiau. Jei neteks darbo, susirasti kitą jiems beveik neįmanoma. Pernai darbuotojų tobulinimui skyrėme 70 tūkst. su viršum litų. Per ekonominę krizę reikalaujama daugiau kokybės, o šitai pasiekiama investuojant į darbuotojų mokymus.

Nesigaili spontaniškumo

– Kodėl 23 metų vaikinas ėmėsi kurti neįgaliųjų įmonę?

– Neturiu su kuo lyginti, tad nežinau, ar įkūrus kokią kitą būtų lengviau. Dirbau telemarketingo įmonėje projektų vadovu. Iš pradžių projektas su neįgaliaisiais buvo patvirtintas, o vėliau atmestas. Supykau. Buvau įsipareigojęs kitiems žmonėms, tad atsisakiau darbo ir ėmiausi kurti savo įmonę. Žinių ir šiokios tokios patirties buvo, nevaržė įsipareigojimai šeimai.

Važiuojant autostrada aplenkė automobilis su neįgaliųjų ženklu. Gimė mintis apie darbą su neįgaliaisiais. Neturėjau tokios patirties, nė karto nebuvau su jais bendravęs. Bet ateina mintis ir darai. Mintys šiaip sau neateina. Galva duota ne tam, kad ant jos lapai kristų.

– Amžius minusas ar privalumas?

– Visaip būna. Geriems darbams daryti neturi reikšmės, ar tau 16 ar 68. Svarbiau atliktas darbas.

– Supratau, kad jūsų gyvenime spontaniškumo netrūksta.

– Kai esi laisvas, gyvenime gali labiau improvizuoti. Paskolos, šeima labiau apriboja. Dabar negaliu sau leisti viską mesti, nes esu įsipareigojęs kolektyvui.

Nesigailiu spontaniškų veiksmų. Iš blogų dalykų pasiimu gerus, ir atvirkščiai. Tada einu toliau. Negaliu gailėtis. Jei padariau, vadinasi, teisingai. Savigrauža nieko neduoda.

Darbo valandų neskaičiuoja

– Kokius mokslus baigėte?

– Klaipėdos kolegijoje krovinių pervežimo specialybę. Baigiau tam, kad tėvams reikėjo (juokiasi). Nors man patiko. Bet mano natūra kitokia. Kokia? Nežinau. Tai sužinai sulaukęs kokių 50 metų. Neturiu didelės gyvenimo patirties, tad geriau apie save kol kas patylėti.

Man patinka dirbti su neįgaliaisiais, parodyti, kad jie gali dirbti. Patinka jiems rasti darbo. Noriu įrodyti, kad ir neįgaliųjų įmonė gali dirbti pelningai.

Laimė yra ne piniguose, o patirtyje, prisiminimuose, išgyvenimuose. Tai svarbiausia. Esi turtingas, jei gali semtis patirties ir suteikti džiaugsmą kitam.

– Su kokiomis problemomis darbe susiduriate? Finansinėmis?

– Nuolat (juokiasi). Sunkiausia per derybas. Kuo didesnė įmonė, tuo ilgesnės derybos. Pati didžiausia įmonė – valstybė. Bet sunkumų kyla visuose darbuose.

– Kokios vadovavimo politikos laikotės?

– Negaliu laikytis kietos rankos politikos, nes dirbu su specifiniais žmonėmis. Su jais reikia gražiuoju, viską paaiškinti. Griežta ranka būtina ten, kur trumpalaikiai darbai. Čia turi ugdyti žmogų, kad galėtų su tavimi dirbti. Tada jis atsakingai ir nuoširdžiai dirbs, nešdamas naudą ir tau, ir sau.

Jeigu pas mus dirbtų blogi žmonės, jie nesukurtų naujų darbo vietų kitiems. Griežtumu nieko nepasieksi. Žinoma, ribos turi būti.

– Koks Nerijus būna uždaręs įstaigos duris?

– Realiai jų neuždarau. Potencialas susikaupia dirbant, o darbo valandos per trumpos. Nuolat ką nors darau, skaitau, rašau. Neskaičiuoju darbo valandų. Bet juk taip elgiasi daugelis vadovų. Kiti sugeba susitvarkyti darbotvarkę taip, kad darbas neatimtų viso laiko. Man dar iki to reikia paaugti.

Kaip pasikraunu? Pamiegu. (Nusijuokęs susimąsto). Koks aš nuobodus! Kaip seniai prie jūros buvau! Su dviračiu nevažiavau. Anksčiau daug skaitydavau, kad suprasčiau, kas esu, kaip būti savimi, kas yra laimė.

Laimė, kai nesigaili, ką padarei. Kai kitam suteiki džiaugsmo. Laimė priklauso nuo požiūrio. Tik reikia tinkamą kampą rasti.

Papildo vienas kitą

– O koks buvote vaikystėje?

– Tylus, ramus. Nuo 14 metų prekiavau per šventes gimtuosiuose Vilkyčiuose, Šilutėje, Klaipėdoje. Pradėjau nuo niekučių ir loterijos be pralaimėjimų, paskui buvo priedai telefonams. Vaikystė buvo paaukota prekybai. Bet ne tam, kad daugiau pinigų užsidirbčiau. Man patiko. Kai draugai švęsdavo, aš dirbdavau. Jie išeidavo tuščiomis kišenėmis, o aš – ne pilnomis, bet pakakdavo. Toks esu. O jei tėvai dar leidžia skleistis ir palaiko!

– Vis kalbate apie darbus, įsipareigojimus kolektyvui, o kaip antra pusė?

– Mergaitė yra. Kaip prancūzai sako, "ieškokite moters". Tai mano priešingybė. Ji labai nuoširdi, pasakė – padarys, "tiksliukė", mokanti mylėti. Mes vienas kitą papildome. Įkūrus įmonę, atsirado Aušra. Ji daug kuo padeda ir puikiai tai daro.

Žinoma, ji pyksta, kad daug dirbu. Bet norint ką nors pasiekti, turi kažką aukoti. Paros nepraplėsi. Bet jei žmogus supranta ir palaiko, tai jėga būna dviguba. Lieka tik ją nukreipti tinkama linkme.