Baltijos jūra laikoma vienu labiausiai užterštų vandens telkinių. Kai kurios šalys jau rekomenduoja vaikams iki 14 metų ir netekėjusioms merginoms nebevalgyti šioje jūroje sugautų žuvų.

Tarša iš laivų – per didelė

Lietuvos gamtos fondo specialistas Robertas Staponkus vienu didžiausių Baltijos jūros teršėjų laiko laivus.

"Laivybos intensyvumas Baltijos jūroje yra vienas didžiausių pasaulyje. Kasmet į ją įplaukia ir išplaukia 60 tūkst. laivų", – teigė R.Staponkus.

Jo nuomone, iki 2017 metų aplink Europos Sąjungos šalis laivų išmetamas teršalų kiekis susilygins ir netgi pranoks teršalų kiekius, kuriuos sausumoje išmeta visos ES šalys. Tokiais teiginiais suabejotų Klaipėdos uosto ir laivybos kompanijų atstovai, kurie mano, kad laivai daro gerokai mažesnę įtaką nei sausumos teršėjai.

O nuo 2015 metų sausio 1 dienos įvedus apribojimus iš laivų į atmosferą išmetamiems sieros kiekiams, tarša iš laivų žymiai sumažės.

Gabenti krovinius laivais taps gerokai brangiau, todėl dalis krovinių iš laivų persikels į sausumą. Dėl intensyvėjančio automobilių transporto tarša dar labiau didės. Kaip transporto srautų perorientavimas iš jūros į sausumą paveiks aplinką, mokslininkai kalba mažiau nei apie laivų taršą.

Galbūt prisitaikius prie ES direktyvų suformuotų nuostatų stengiamasi nebaksnoti ES valdininkams į skaudančias vietas? Galbūt tikimasi, kad ES suras kompensavimo mechanizmus padengti papildomas laivų savininkų išlaidas dėl naudosimų brangesnių, bet švaresnių laivų degalų.

Taršiausios Lietuvos vietos

Kaip ten bebūtų, dėl Baltijos jūroje sugaunamose žuvyse padidėjusių ir nuolat didėjančių dioksinų ir toksinų, taip pat sunkiųjų metalų kiekio kaltinami laivų suvartotų degalų išmetalai. Ypač dioksinai, kurie susidaro degimų ir cheminių reakcijų procesų metu.

Baltijos jūroje kelerius metus tyrinėjant strimeles, bretlingius ir lašišas buvo nustatyta, kad dioksino ir kitų teršalų normos šių žuvų raumenyse viršija kelis kartus. Aukštesnė nei leidžiama koncentracija buvo nustatyta net trečdalyje tirtų strimelių ir lašišų.

Tai, kad po Baltijos jūrą plaukioja užterštos žuvys, ne vien laivų kaltė. Tiriant iš Klaipėdos uosto iškasto grunto sąvartyno arba dampingo rajoną jūroje, buvo nustatyta padidėjusi dioksinų koncentracija. Ji yra didesnė ir Kuršių mariose ties Malkų įlanka. Įvairiausių teršalų sankaupos vietos Lietuvoje yra Kuršių marios ties Nida, Malkų įlanka ties nuotekų išleistuvu, Klaipėdos sąsiauris ties uosto vartais ir uoste iškasto grunto skandinimo rajonai jūroje.

Padidėjusi sunkiųjų metalų koncentracija prieš kelerius metus Baltijos jūroje buvo užfiksuota ties Būtinge, veikiausiai tai – dėl naftos terminalo įtakos.

Žuvų užteršimo problemos yra aktualios ne vien Lietuvoje. Pas mus kol kas tik kalbama, bet realių veiksmų nesiimta. Švedija, Norvegija, Čekija ir Suomija jau pasiūlė riboti kai kurių žuvų, kaip ešeriai, sterkai, unguriai, lydekos, lašišos ir šlakiai, vartojimą.

Švedai siūlo Baltijos jūros žuvų nevalgyti vaikams iki 14 metų, maitinančioms mamoms ir besilaukiančioms moterims. Darbingo amžiaus žmonėms Švedijoje rekomenduojama Baltijos jūros žuvis valgyti ne dažniau kaip vieną kartą per savaitę.

Pavojingiausios medžiagos

Iš visų teršalų dioksinai yra patys pavojingiausi. Patekę į atmosferą, jie nusėda jūroje, kaupiasi dumbliuose, kurie yra pagrindinis strimelių ir bretlingių maitinimosi šaltinis. Toliau teršalai perduodami strimeles ir bretlingius medžiojančioms plėšriosioms žuvims.

Anot R.Staponkaus, dioksinai apima daug giminingų grupių, lėtai skyla, beveik netirpsta vandenyje. Tačiau jie ypač gerai tirpsta riebaluose, todėl kaupiasi riebesnėse žuvyse. Pakliuvę į žmogaus organizmą dioksinai kenkia odai, kepenims, nervų ir imuninei sistemoms, netgi mažos dozės sukelia vėžį.

R.Staponkus akcentavo, kad užterštų žuvų ypač turėtų vengti jaunos merginos. Tyrimais nustatyta, kad dioksinai daro tiesioginę įtaką vaisingumui ir dauginimosi procesui. Jie iš žmogaus organizmo nepasišalina, dalis, apie pusė, suyra dėl natūralių priežasčių. Procesas ilgas – trunka nuo 5 iki 13 metų.

Žuvyse besikaupiantys sunkieji metalai, kaip gyvsidabris, arsenas, varis, švinas ar kadmis, patekę į žmogaus organizmą, veikia skirtingai. Švinas, kuris susidaro kaip degimo produktas, per žuvis gali būti perduodamas žmogui ir kauptis kauluose.

Apsinuodijus švinu pažeidžiama nervų sistema – žmogus netgi gali pajusti euforiją, susijaudinimą, agresyvumą, o po to ima kamuoti regėjimo sutrikimai ir sąmonės praradimas. Švinas iš organizmo natūraliai pasišalina per labai ilgą 25–30 metų laikotarpį. Panašiai sunkiai per 20–30 metų laikotarpį iš organizmo šalinasi ir kadmis. Jis į vandenį patenka intensyviai tręšiant laukus fosfatinėmis trąšomis.

R.Staponkaus nuomone, tręšimas Lietuvoje yra pernelyg intensyvus. Kadmis pirmiausiai kaupiasi moliuskuose. Į žmogaus organizmą patenka kartu su žuvų mėsa. Ypač daug kadmio kaupia midijos.

Mažiau pavojingas yra mums geriausiai žinomas gyvsidabris. R.Staponkus juokavo, kad gryną gyvsidabrį netgi galima gerti. Jis nedaro didesnės žalos virškinimo traktui, gal tik paleistų vidurius, o iš organizmo pašalinamas maždaug per du mėnesius. Labiau pavojingi yra gyvsidabrio garai, vadinamasis metilo gyvsidabris. Jis ore, o taip pat vandenyje, jungiasi su kitais elementais ir sudaro pavojingus junginius.

Grėsmės perdėtos?

R.Staponkaus nuomone, Lietuvos pakrantėje dioksinų iš viso neturėtų būti, tačiau jų yra, nors kol kas grėsmė dar nėra labai didelė. Spėliojama, kad dioksinų koncentracija didės.

Kita teršalų grupė – toksinai. Vietinėse ir atvežtinėse žuvyse yra nustatytos skirtingos leidžiamos toksinų normos. Vietinėse žuvyse toksinų kiekis leidžiamas 0,5 miligramo kilograme, o atvežtinėse – vienas miligramas kilograme. Anksčiau tas skirtumas Lietuvoje buvo visai keistas – atvežtinėse žuvyse toksinų normos buvo net 7 kartus didesnės nei vietinėse.

Labiausiai užterštos atvežtinės žuvys yra tunai, eršketai, Atlanto paltusai, Europiniai unguriai, midijos, įvairios jūrų gėrybės.

R.Staponkaus teigimu, Lietuvoje žalingos yra ir invazinės žuvys – grundalai. Šios riebios žuvelės minta teršalus sugeriančiais moliuskais ir savo riebalų sluoksnyje kaupia dioksinus, toksinus ir sunkiuosius metalus. Priekrantėje nuolatines vietas užkariaujančiais intensyviai besidauginančiais grundalais maitinasi plėšrios žuvys – menkės, ešeriai ir taip pat perima iš jų teršalus.

Ar galima apsisaugoti nuo žuvyse slypinčių pavojų?

R.Staponkaus teigimu, didžiausi kiekiai pavojingų teršalų kaupiasi moliuskuose, riebesnėse žuvyse, taip pat žuvų vidaus organuose, pirmiausiai kepenyse. Todėl jis rekomenduotų atsisakyti tokio delikateso, kaip menkių kepenėlės.

Ichtiologijos mokslų daktaras Šarūnas Toliušis mano, kad grėsmės dėl kai kurių žuvų yra pernelyg perdėtos. Natūralioje aplinkoje užaugusios lašišos laikomos pavojingesnėmis, nei tos, kurios užaugintos, pavyzdžiui, norvegų lašišų veisyklose, nors jos ten šeriamos iš baltųjų žuvų, tokių, kaip strimelės ir bretlingiai, pagamintais miltais.

R.Staponkaus žiniomis, vienam kilogramui lašišos svorio išauginti reikia 3–5 kilogramų bretlingio ar strimelės masės. Jo teigimu, malant tas žuvis į miltus, iš jų pašalinamos susikaupusios pavojingos medžiagos. Todėl nelaisvėje užaugintos žuvys esą yra "švarios".