Sunkiai ištariama pavardė
Prieš vienuolika metų Klaipėdoje, netoli universiteto miestelio, 440 metrų ilgio gatvė daugeliui miestiečių netikėtai pavadinta V. Berbomo (lietuviškai transkribuotas W. Beerbohmas) pavadinimu.
Mieste dabar nėra dažnas atvejis, kad gatvėvardžius įvardintų istorinių asmenybių vardais.
Daugiau nei dešimtmetį klaipėdiečiai laužė liežuvius, kol išmoko teisingai ištarti V. Berbomo pavardę, tačiau mažai kas lig šiol žino, kas jis toks ir dėl ko taip pagerbtas.
Šią tuštumą su kaupu užpildė K. Demereckas.
„Karai, marai ir epidemijos šluoja žmonių atmintį. Po jų kiekviena nauja karta susiduria su atminties paveldo problema. Skaudžiausiai ji iškilo po Antrojo pasaulinio karo. Šis karas supriešino žmones, paveikė jų sąmonę. Tai akivaizdžiai matome Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto praeities vertinimuose, daugiausia skiepytuose sovietinio pokario priešpriešos. „Vokiška“ šio krašto atmintis buvo sąmoningai tušuojama, nustumiama į atminimo pakraščius, dažnai net akivaizdžiai naikinama“, – savo monografijos „Anckeriai ir Beerbohmai“ pratarmėje rašė K. Demereckas.
Kaip pats teigė, parašyti Klaipėdos didžiųjų jūros pirklių Anckerių ir Beerbohmų istoriją (XVIII–XIX a.) paskatino po lašelį į vieną visumą susibėgę istorijos šaltiniai – kultūros istoriko Domo Kauno gautos Beerbohmų šeimos nuotraukos iš Vokietijos, savaitraštyje „Literatūra ir menas“ publikuoti Beerbohmo dienoraščio fragmentai, iš Anglijos atsiųsti Doros Beerbohm užrašai.
O didžiausias stimulas buvo Tilmano Kroekerio į Klaipėdą atgabentas Anckerių ir Beerbohmų archyvas, taip pat iš JAV, Baltimorės, privataus asmens paskolintas W. Anckerio šeimos archyvas.
„Kaip man pavyksta tuos šaltinius rasti? Savaime atsiranda, kadangi niekas to darbo nedaro, tai tenka viską daryti pačiam – atrasti, išversti, parašyti, sudėti ir išleisti. Esu išleidęs 13 autorinių istorinių knygų. Šita knyga – pati sudėtingiausia. Labai svarbu buvo nepadaryti klaidų. Daugiau nei penkerius metus rengėme tą knygą, iš jų dvejus metus tikrinome faktus, duomenis iš originalių dokumentų, kiekvieną eilutę, kiekvieną skaičių. Be to, į šią knygą pavyko įtraukti labai įvairius šaltinius, kurie tik dabar tarsi stebuklingai atsirado“, – kalbėjo K. Demereckas.
Patikėjo privatų lobyną
Anot tyrėjo, kiekvienas archyvas buvo tikras lobynas, vien jau atvežtasis iš Baltimorės, kuriame buvo rankraščių, dienoraščių, fotografijų, diplomų, net įrėmintas karalienės Luizės suknelės fragmentas.
„Archyve – jaunuolio iš Rusnės Wilhelmo Walterio Anckerio (1852–1913), kuris galiausiai dirbo inžinieriumi Baltimorėje, nepaprasta gyvenimo istorija. Jis baigė laivininkystės mokslus, išvyko į Škotiją, iš ten jį iškart nusiuntė į Egiptą, kad amerikiečiams padėtų įkelti į laivą labai sunkų Kleopatros obeliską. Tuomet jis išardė karinio medinio burlaivio bortą, įstūmė dėžę su obelisku ir vėl sutaisė laivą. Jis taip viską meistriškai padarė, kad į atsargą išėjęs karo laivyno vadas, kai įkūrė savo laivų statyklą, W. W. Anckerį pasikvietė į Baltimorę, kur jis ir dirbo inžinieriumi“, – pasakojo K. Demereckas.
W. W. Anckerio archyvu leido naudotis amerikietis verslininkas, archyvas yra jo privačios kolekcijos dalis.
„Jis pasitikėjo manimi, nes esu žinovas. Ir tam kolekcininkui buvo didelė nauda iš to. Jis dabar žino, kas tai yra, ką jis savo kolekcijoje turi. Nes jokios informacijos apie W. W. Anckerį niekur daugiau nebuvo. Labai džiaugiuosi, kad beveik vienu metu į vieną vietą suplaukė tokie svarbūs šaltiniai, dėl kurių knyga tapo tokia turtinga“, – kalbėjo K. Demerckas.
Anckeriai ir Beerbohmai
K. Demerecko knygos pavadinime dvi pavardės – Anckeriai ir Beerbohmai.
Kas jie tokie ir kaip jie susiję su Klaipėda, kad vieno jų pavarde net pavadinta gatvė uostamiestyje?
„Beerbohmų šeima Klaipėdoje buvo garsi ir turtinga. Pagrindinis verslo vystytojas Ernstas Heinrichas Beerbohmas (1763–1838) parašė dienoraštį, ir šioje monografijoje yra išverstas visas jo dienoraštis. Tai yra gyva Klaipėdos istorija, kurią vėliau nurašė Johannas Karlas Sembritzkis ir visi kiti. Tame dienoraštyje yra apie 100 metų Klaipėdos istorijos“, – pasakojo K. Demereckas.
E. H. Beerbohmo vaikai – Ernstas Wilhelmas (jo vardu ir pavadinta Klaipėdos gatvė) buvo vyriausiasis žvejybos inspektorius, ketverius metus buvo Klaipėdos burmistras, o jauniausias sūnus Julius išvyko į Londoną, ten įkūrė firmą, kurios veikla buvo gana sėkminga.
Jis susilaukė vaikų, vienas sūnus Herbertas (1853–1917) tapo žymaus teatro įkūrėjas ir vienas garsiausių aktorių, jo vardu pavadinta Londono teatro akademija.
Dar vienas Juliaus sūnus – karikatūristas, rašytojas, o ketvirtos ar penktos kartos palikuonis Alanas Parsonsas yra vienas garsiausių britų kompozitorių ir garso režisierių.
Į šią knygą pavyko įtraukti labai įvairius šaltinius, kurie tik dabar tarsi stebuklingai atsirado.
„Tai muzikos prodiuseris, garso inžinierius, kuris padėjo „The Beatles“ įrašyti plokšteles, dirbo su „Pink Floyd“ grupe, negana to, jis pats yra kompozitorius, įkūrė savo grupę „Alan Parsons project“, įrašė ne vieną muzikinį diską. Taip šiuolaikinė pasaulinio garso muzika susijungia su istorija ir Klaipėda“, – kalbėjo K. Demereckas.
O vyriausiąją žvejybos prižiūrėtojo W. Beerbohmo dukterį Marie Emiliją vedė Heinrichas Anckeris (1820–1881), kuris su bendražygiais įkūrė, tikėtina, pirmąją Liberalų partiją Europoje.
Ji vadinosi Pažangos partija (1859 m.), H. Anckeris buvo Prūsijos Landtago deputatas, medienos pirklys ir ekspeditorius Rusnėje.
„Prūsijos Landtage juos net pašiepiamai vadino jaunalietuviais. Nes, Berlyno politikų supratimu, Klaipėdos kraštas buvo Lietuva. Tai štai kur tuo metu Lietuva gyvavo, ne carinėje Rusijoje, o Prūsijoje“, – kalbėjo K. Demereckas.
H. Anckerio sūnus ir W. Beerbohmo anūkas Johannas Heinrichas (1850–1900) tapo Vokietijos Reichstago deputatu. Yra išlikęs beveik nepakitęs jo namas Rusnėje.
Abi šios susijungusios šeimos labai plačios ir jų tarpe daugybė garsių žmonių, kurie vienaip ar kitaip susiję su Klaipėda.
„Knygai neprašėme jokios fondų ar valstybės paramos, nerašėme projektų, nesinorėjo dar kartą išgirsti, kad tai bus darbas apie „kažkokius vokiečius“. Viskas padaryta privačiomis lėšomis, knygos spausdinimą parėmė mano klasės draugės, mano draugai, pažįstami. Viskas yra įmanoma. Labai džiaugiamės šia knyga, kuri, neabejoju, bus vertinga visiems, besidomintiems Klaipėdos istorija“, – įsitikinęs K. Demereckas.
„Buvo įprasta naikinti“
Monografijos autorius ir leidėjas K. Demereckas atkreipė dėmesį, kad vokiškas Klaipėdos istorijos aspektas lig šiol velkasi tarsi kokia gėdos žymė dar nuo sovietinių laikų, nors nepriklausomybei jau 35-eri metai.
„Dar ir dabar atverčiant iškilios krašto praeities puslapius pasigirsta įspėjimų: „Tie vokiečiai lietuvių nemylėjo, engė, neapsigaukite juos vertindami.“ Keista tai girdėti, kai visi dabar jau supranta mūsų, kaip europinės kultūros, svarbą esant Europos Sąjungos lygiateise nare. Kad ir kokia būtų šio krašto atmintis, ji turi būti žinoma ir įvertinta, ypač kultūrine prasme“, – naujausios monografijos pratarmėje rašė K. Demereckas.
Tyrinėtojui labiausiai gaila, kad taip ilgam buvo užmirštos vienos iškiliausių Klaipėdos asmenybių.
„Sovietmečiu buvo įprasta čia viską naikinti. Taip ir su Beerbohmų kapais. Neseniai atrado kelias plokštes, bet ne visas. Vieną jų, kai naikino senąsias Klaipėdos kapines, nustūmė ant tako ir užpylė gruntu. Dabar, po pastarosios kapinių rekonstrukcijos, atrado tą plokštę ir remdamiesi kraštotyrininkų darbais padėjo apytikrėje vietoje, kur buvo Beerbohmų šeimos kapai“, – kalbėjo K. Demereckas.
Leidėjo įsitikinimu, reikėjo sudaryti sąrašą ir prie įėjimo į parką įamžinti žymiausius žmones, kurie palaidoti senosiose Klaipėdos kapinėse, dabartiniame Skulptūrų parke.
„Bet tai nebuvo padaryta. O juk reikėtų pagerbti tuos žmones, kurie Klaipėdą sukūrė. W. Beerbohmas irgi yra tarp tų kūrėjų. Tai yra Klaipėdos pasididžiavimas, nors mes jų antkapines plokštes ir užkasėme kapinių take, tiesa, paskui vėl atkasėme. Viskas čia labai simboliška“, – pastebėjo K. Demereckas.
Naujausi komentarai