Jeigu pavogtum svetimą daiktą, grėstų kalėjimas. Tačiau jei vagi filmus, baudžiamoji atsakomybė negresia. Tokia praktika susiklostė Lietuvoje, kur piratinių filmų lietuvių kalba galima įsigyti be jokio vargo. Piratai pas mus dar nė karto nestojo prieš teismą, – jų niekas nepajėgia surasti.

Kaip Odesa virsta Odisėja

Televizijos "Balticum" programų direktorius Vladas Straupas teigė, kad nelegalių kino filmų svetainių kūrėjai paprastai vagia tik lietuviškus garso takelius, o patį filmą nugvelbia originalų. Būtent todėl kai kuriuose piratinių svetainių filmuose skamba profesionalių ir Lietuvoje žinomų garsintojų balsai.

"Taip yra daroma, o tai – autorių teisių pažeidimas, nes mums priklauso vertimo ir įgarsinimo teisės. Be mūsų leidimo ar sutikimo šitų garso takelių negalima naudoti. Tačiau jokių galimybių teisiškai apsiginti nėra, nes egzistuoja tarsi apsikeitimo sistema. O įstatymas lyg ir nedraudžia žmonėms tarpusavyje keistis filmais ar muzikos įrašais", – teigė V.Straupas.

Būtent mainų principu ir yra paremti nelegalūs filmų platinimo portalai. Todėl labai sudėtinga nubausti šių svetainių valdytojus, nes įstatymas baudžia tik už nelegalų kūrinių platinimą, bet ne už mainus.

Įrodyti, kad tai yra platinimas, labai sudėtinga, nes atsikertama, kad žmonės taip tik keičiasi informacija.

"Įsivaizduokite situaciją: žmogus prekiauja peiliais, kažkas iš jo jį nusipirko ir nuėjęs už kampo ką nors sužalojo. Pardavėjas, žinoma, niekuo dėtas. Taip dangstosi ir filmų platinimo organizatoriai, kurie visada lieka šone ir tikina, kad žmonės patys keičiasi filmais ir jie su tuo nesusiję", – dėstė V.Straupas.

Beje, yra tokių piratinių filmų, kuriuos įgarsina "saviveiklininkai". Tad nieko keista, kad kai kuriuose filmuose Libanas virsta Libanesu, o Odesa – Odisėja. Teisiškai čia irgi tarsi jokio pažeidimo nėra. Esą žmogus sugalvojo, išsivertė filmą, jį įgarsino ir pasidalijo su draugu, o to įstatymas nedraudžia. Tačiau dažnu atveju daroma paprasčiau.

"Ką daryti, kad nevogtų filmų garso takelių? Sudėtingas klausimas, nes nėra ką apskųsti, reikia surasti, kas tą informaciją patalpino viešai. Nesu girdėjęs, kad kam nors būtų pavykę iškelti bent vieną bylą dėl tokio pobūdžio vagystės", – tvirtino V.Straupas.
Informaciją nutekina kritikai?

Labai dažni atvejai, kai dar neįteikti "Oskarų" apdovanojimai, filmo premjeros nebuvo, o jau jis išverstas, įgarsintas lietuvių kalba ir išplatintas internete.

"Prieš apdovanojimus filmai yra išdalijami kino kritikams ir tikėtina, kad galbūt iš jų nuteka į viešumą ta informacija, nes jie gauna galimybę pirmieji pasižiūrėti tuos filmus, įvertinti juos ir parašyti atsiliepimus", – kėlė versiją V.Straupas.

Suskaičiuota, kad piratavimas JAV kino industrijai kasmet atneša iki 20 mlrd. JAV dolerių nuostolį. Tad natūralu, kad ten valdžia stipriai įsitraukė į kovą su piratais.

"Žinau, kad Skandinavijoje taikoma prevencija. Tokius nelegalių filmų žiūrėtojus tam tikros tarnybos įspėja. Šiemet uždarė vieną didžiausių nelegalių filmų platintoją ,– "The Pirate Bay" portalą, kuris atsirado Švedijoje, kur įstatymai šiuo klausimu griežti, o žmonės jų laikosi", – teigė V.Straupas.

Paradoksalu, bet "The Pirate Bay" vėl atgimė, nepaisant įnirtingų Švedijos teisėsaugos pastangų ją pažaboti. O Lietuvos teisėsaugai taip pat nepavyksta uždaryti garsiosios "Linkomanijos".

Veikia 50 platinimo taškų

Lietuvos antipiratinės asociacijos pirmininkė Dina Adomavičiūtė tikino, kad siekiant sutramdyti neteisėtą filmų platinimą nuolat šviečiama visuomenė.

"Pastebiu gana teigiamus pokyčius. Ypač keičiasi jaunimo nuostata dėl piratinių filmų. Jie pripažįsta, kad nelegalių filmų žiūrėjimas nėra geras dalykas. Jeigu tai yra internetas, tai dar nereiškia, kad jame galima viskas", – pabrėžė D.Adomavičiūtė.
Tačiau yra ir kita interneto vartotojų grupė, kuri bet kokiomis priemonėmis siekia gauti jiems reikiamą informaciją, įskaitant ir filmus bei muziką.

Šiuo metu internete yra apie pusė šimto svetainių, kuriose platinami piratiniai filmai, įgarsinti lietuviškai. D.Adomavičiūtė teigė, kad siunčia tiems portalams pranešimus, reikalauja šalinti kai kurios informacijos turinį, ir į tuos reikalavimus yra atsižvelgiama.

Dažnu atveju tose svetainėse visi pateikti filmai yra nelegalūs ir tas interneto svetaines reikėtų uždaryti, tačiau tai nėra taip paprasta.
"Tų nelegalių kūrinių svetainių skaičius nuolat kinta, vienos uždaromos, kitos sukuriamos. Tai pastebime, kai tenka tikrinti, ar platinamas koks nors naujas konkretus filmas internete. Yra buvęs ne vienas atvejis, kai prieš premjerą Lietuvoje filmas internete jau buvo išplatintas", – pripažino D.Adomavičiūtė.

Pasak jos, Lietuvos antipiratinės asociacijos veiklos ryškaus rezultato tarsi ir nematyti, nes šiuo metu šios asociacijos nariai yra tik du kino platintojai. Kiti su piratais galbūt kovoja savomis priemonėmis, kodėl jie nesijungia prie asociacijos, nežinoma.

Renka privačius duomenis

Į kovą Lietuvos antipiratinė asociacija bando pasitelkti ir kitas institucijas. Pavyzdžiui, kreipėsi į Valstybinę asmens duomenų inspekciją, nes kitų asmenų duomenis fiziniai ar juridiniai asmenys turi teisę rinkti tik turėdami tam tikrą pagrindą. O piratinės svetainės tai daro be jokių įsipareigojimų.

"Tos svetainės neįregistruotos jokiame duomenų registre. Tad visiškai neaišku, kaip tie duomenys tvarkomi ir kur jie paskui nukeliauja, kam parduodami, kas jais naudojasi, o interneto svetainių vartotojų tikrai yra daug", – tvirtino D.Adomavičiūtė.

Kitaip tariant, vartotojai, norėdami parsisiųsti nelegalią filmo kopiją, neretai svetainėje turi prisiregistruoti, pateikti savo elektroninio pašto adresą, telefono numerį ar kitus duomenis. O ši informacija yra brangi prekė.

"Nesu užfiksavusi, kad piratinės svetainės administratoriai piktnaudžiautų asmens duomenimis. Tačiau kodėl ne? Jei jau jie atlieka vieną neteisėtą veiklą, kai surenkami asmens duomenys, tai kas draudžia ir kitu būdu pasipelnyti?" – svarstė D.Adomavičiūtė.

Piratiniuose tinklalapiuose nėra nurodyta administratorių kontaktų, tad net į teismą nėra ką paduoti. Neretai tai būna užsienio šalių serveriuose registruoti tinklalapiai.

Gali būti ir šnipinėjami

Tam, kad Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse būtų mažinamas piratavimas internete, 2011 m. įsikūrė įmonių klasteris "Clear Digital World". Pagrindinis jį sudarančių bendrovių tikslas – skaitmeninio turinio piratavimo lygio mažinimas.

Šio klasterio koordinatorius Rimgaudas Kalvaitis mano, kad nelegalių filmų žiūrėjimas interneto vartotojams gali turėti ir skaudžių pasekmių, nes neatmetama tikimybė, kad su piratine kopija asmuo gali parsisiųsti ir kokią nors "piktą" programą.
Programinės įrangos gamintojai yra atlikę daugybę tyrimų, kurie parodė, kad didelėje dalyje neteisėtai platinamos programinės įrangos yra įdiegta ir paslėptų šnipinėjimui skirtų programų ar jų dalių.

"Šnipinėjimo versija yra nepriklausoma programinės įrangos dalis, kuria siekiama sukelti tam tikrų pokyčių sistemoje arba ji išvis turi kažkokią bjaurią paskirtį, apie kurią mes galbūt ne viską žinome. Tokius faktus yra nustatę didžiųjų programinių įrangų gamintojai", – tikino R.Kalvaitis.

Tai, kad šnipinėjimo versijos yra įdiegtos nelegaliai plintančiose kai kurių programinių įrangų kopijose, patvirtinta faktais.
"Jeigu žmogus parsisiunčia filmą į kompiuterį nelegaliai, tai yra didelį failą, jis gi nežino, kas ten dar prifarširuota. Nors tokių tyrimų šiandien niekas nedarė. O kas galėtų paneigti, kad taip nėra?" – klausė R.Kalvaitis.

Kaip atgrasyti žmones nuo nelegalių kūrinių siuntimosi?

"Nemačiau dar nė vienos valstybės, kuri gąsdinimais atgrasytų savo piliečius nuo tam tikrų nelegalių veiksmų. Bet kuris psichologas patvirtins, kad yra vienintelis būdas priversti žmogų elgtis vienaip arba kitaip. Tai pasiekti, kad jis pats norėtų taip elgtis. Žmogus turi norėti įsigyti daiktą legaliai, mokėdamas jam prieinamą sumą", – mano R.Kalvaitis.

Pirmiausia žmogus turi suvokti, kad piratavimas nėra gerai. Pasak R.Kalvaičio, turime sustabdyti ne piratavimą, o žmonių norus ir jų motyvus. Tad internetinis policininkas irgi nėra veiksmingas dalykas.

Tarp mažiausiai pirataujančių šalių įvardijamos JAV, Suomija, Norvegija, Danija, Liuksemburgas ir kitos valstybės, kuriose piratinė programinė įranga nesiekia ketvirtadalio visų vartotojų. Lietuva nuolat pakliūva tarp vienų iš piratavimo lyderių pasaulyje.

Internetinio piratavimo mastai

2008 m. iš viso buvo naudojama 41 proc. piratinės programinės įrangos.

2009 m. dėl internetinio piratavimo buvo patirta 51 mlrd. dolerių nuostolių.
Informacinių technologijų ir inovacijų fondo duomenimis, piratinės medžiagos dalis sudaro 24 proc. pasaulinio interneto turinio.

Nuo 2004 iki 2009 m. 30 mlrd. dainų buvo atsiųsta nelegaliai.

Kino filmų piratavimas JAV filmų industrijai kasmet kainuoja 25 mlrd. dolerių.

Daugiau nei pusė žmonių mano, jog dalijimasis muzikos ir filmų failais su draugais nėra piratavimas.

70 proc. 18–29 m. amžiaus žmonių siunčiasi nelegalią informaciją.

Šaltinis: http://ansonalex.com/infographics/online-piracy-statistics-2012-infographic/