Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo praėjus daugiau kaip 20 metų, ne visos valstybės teritorijos dar įteisintos.

Lietuvos jūrinės erdvės

Kai kurie analitikai jau kelia klausimą, ar teisingai mūsų planeta vadinama žeme, jei vandenys joje sudaro per 70 proc. ploto?

Lietuvoje ši problema nekyla, nes jūros turime palyginti nedaug. Bet ir ta pati nėra juridiškai sutvarkyta. M.Romerio universiteto Tarptautinės ir Europos teisės instituto direktorius, profesorius Saulius Katuoka mano, jog Lietuvoje būtina sukurti norminę bazę, kad žinotume, koks yra jūrinių erdvių režimas.

S.Katuokos teigimu, šiandien Lietuva iki galo yra sutvarkiusi vienintelę jūrinę erdvę – 12 jūros mylių nuo kranto aprėpiančią teritorinę jūrą.

Anot S.Katuokos, Lietuva Jungtinėms tautoms yra pranešusi, kad prie savo krantų nustatė šias jūrines erdves: teritorinės jūros, gretutinės zonos, išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo.

"Jei tarptautinei bendruomenei praneši apie tokias erdves, jose privalai sukurti ir valstybės suverenitetą atitinkančią teisinę bazę", – pastebėjo S.Katuoka.

Jis prisiminė, kaip grupė verslininkų, kurie jūroje norėjo statyti vėjo jėgaines, kreipėsi į jį, kad padėtų spręsti juridinius rebusus, kaip nereglamentuotuose Lietuvos vandenyse tvarkyti teritorijų planavimo ir statybos dokumentus.

Vandenynų konstitucija

Šiuo metu dėl pasaulinio vandenyno išteklių daugėja konfliktų, ypač dėl tirpstančių ledynų zonų. Baltijos jūroje didesnių interesų lyg ir nėra, tik didėja įtampa tarp Rusijos ir Vakarų valstybių. Pasekmės jau jaučiamos ir Lietuvoje. Valstybės sienos apsaugos tarnyba įpareigota užsakyti naujas sienos apsaugos jūroje priemones.

Manoma, kad tokioje situacijoje ir Baltijos valstybėms labai svarbu susidėlioti savo jūros zonų schemas, sutvarkyti juridines bazes.

Pasaulyje jūros sienos zonų priklausomybė seniai aptarta ir žinoma. Ji įteisinta 1982 metų jūros teisės konvencijoje. Tai tarsi pasaulinė vandenynų konstitucija.

Joje įtvirtintos 9 jūrų erdvės – teritorinė jūra, gretutinė zona, išskirtinė ekonominė zona, kontinentinis šelfas, atviroji jūra, tarptautiniai sąsiauriai ir kanalai, archipelagai, vandenyno paviršius, tarptautinis jūros dugnas.

Šiuo metu Jūrų teisės konvenciją yra ratifikavusios 166 valstybės, tarp jų ir Lietuva. Iki šiol jos nėra ratifikavusi JAV, kuri stoja į vieną gretą su Turkija, Venesuela, Uzbekistanu, Sirija. JAV prezidentai nuolat kreipiasi į Kongresą dėl Jūrų teisės ratifikavimo šioje šalyje, bet šis vis suranda JAV interesų neatitinkančių niuansų.

Kur jūroje saugumo zona?

S.Katuokos teigimu, Lietuvos atžvilgiu prasminga detaliau analizuoti tas jūros zonas, kurios fiksuojamos pas mus, nors ir ne visiškai įteisintos.

Teritorinė jūra yra ta zona, kur taikomas valstybės suverenitetas, kaip ir valstybės oro erdvei. Tai nereiškia, kad teritorinėje jūroje valstybė gali elgtis taip, kaip nori.
Pagal tarptautinę jūrų tesės konvenciją ji privalo užtikrinti taikaus plaukiojimo teisę kitų šalių laivams. Tačiau gali būti taikomos išimtys prekybos, žvejybos ir karo laivams.
Lietuvos teritorinėje jūroje leidimų sistema taikoma tik karo laivams. Šie į Lietuvos teritorinius vandenis gali įplaukti tik gavę Krašto apsaugos ministerijos leidimą. Jis derinamas diplomatiniais kanalais per Užsienio reikalų ministeriją. Kiti laivai įplaukti į Lietuvos teritorinius vandenis gali apie tai pranešę Klaipėdoje esančioms valstybės tarnyboms.

Gretutinė zona yra dar 12 jūrmylių už teritorinės jūros. Joje pakrantės valstybės gali vykdyti muitų, mokestinės, emigracijos ir sanitarijos kontrolę. Taip pat šioje zonoje dar galima persekioti laivą, kuris išplaukė iš Klaipėdos uosto pažeisdamas vieną iš tų keturių išvardintų punktų. Gretutinė zona buvo sugalvota britų, kovojant prieš kontrabandą. Pasaulyje ji vis dažniau laikoma, kaip saugumo nuo galimo terorizmo, epidemijų zona.

Lietuva jau už 24 jūrmylių galėtų patikrinti laivą ir įsitikinti ar jame nėra, tarkime, Ebolos virusu užsikrėtusio keleivio. Jei taip būtų, ji galėtų spręsti: įsileisti ar ne tokį laivą į Lietuvos teritorinius vandenis.

"Kaip realiai Lietuvos gretutinėje zonoje, kurios koordinatės paskelbtos, vykdyti kontrolę, kokios baudos laukia pažeidėjų, Lietuvos juridinėje sistemoje nėra aptarta. Tiksliau šiai zonai nėra įstatyminės bazės", – pastebėjo S.Katuoka.

Nėra Jūros įstatymo

Kitos valstybės ne tik gretutinėje zonoje, bet ir išskirtinėje ekonominėje zonoje, kuri negali viršyti 200 jūros mylių, yra paskelbusi ypač griežtus reikalavimus. Pavyzdys – Rusija, kuri Barenco jūroje sulaikė labai toli nuo jos krantų krabus gaudžiusį Lietuvos laivą.

"Išskirtinė ekonominė zona išsivystė iš žvejybos zonos. Jose galioja specialus teisinis režimas, kuris užtikrina pakrančių valstybių suverenias teises didinti ir eksploatuoti išteklius, gaminti energiją pasitelkus vandenį, sroves ir vėją", – aiškino S.Katuoka.

Jo teigimu, Lietuva turi pasinaudoti išskirtinės ekonominės zonos privalumais – jūroje gali būti statomos vėjo jėgainės. Tai daro kitos šalys Baltijos jūroje.

Šiuo metu kyla klausimas – o kas turi duoti leidimą statyti vėjo jėgainių parką jūroje? Lietuvos juridinėje bazėje tai nėra reglamentuota.

Atlikęs tyrimą S.Katuoka mano, kad leidimą ką nors statyti Lietuvos išskirtinėje ekonominėje zonoje turėtų išduoti Aplinkos ministerija.

Išskirtinėje zonoje valstybės gali vykdyti ir daugiau įvairių funkcijų, pavyzdžiui, statyti dirbtines salas, vykdyti jūrinius tyrimus, spręsti ginčus dėl aplinkosaugos.

S.Katuoka teigė Lietuvoje pasigendantis jūros zonas apibrėžiančio įstatymo. Jis reikalingas tam, kad iškilus ginčams būtų galima pasiremti nacionaline juridinė baze. Tarptautinėje jūrų teisės konvencijoje, kuri yra konsensuso pagrindu patvirtintas dokumentas, labai daug kas apibrėžta suvereniomis valstybių teisėmis, tai yra tuo, kas įteisinta nacionalinėje teisėje.

Kaip pavyzdį jis minėjo Lenkiją, kur yra vienas visas jūrines zonas apibrėžiantis įstatymas. Tokius įstatymus turi ir Rusija, kuri jaučiasi teisi sulaikiusi bei į Murmanską pertempusi Lietuvos žvejų laivą. Kitos valstybės tarptautinę jūrų teisę taiko taip, kaip naudingiau joms.