Dar vasarą pasirodžiusią savo antrąją eilėraščių knygą "Vėduoklė" poetė Dalia Bielskytė klaipėdiečiams pristatė tik šią savaitę. Ji dabar – labai užsiėmusi moteris, vadovauja šalies onkohematologinių ligonių bendrijai "Kraujas", kuriai negaili nei laiko, nei jėgų.

Veikti yra ką

– Kuo užsiimate toje bendrijoje?

– "Kraujas" rūpinasi sergančiais kraujo vėžiu ir jų artimaisiais. Yra gausybė kraujo vėžio rūšių ir, ačiū Dievui, kasmet – vis daugiau būdų joms gydyti. Pavyzdžiui, yra vaistas, kuris sergant lėtine mieloleukemija gali žmogui grąžinti sveikatą ir normalų gyvenimą be agresyvaus gydymo chemoterapija. Tačiau jis labai brangus, ir Lietuvoje jo nemokamai gauna vos 30 procentų ligonių. Jaučiamės padarę viską, kad gautų visi, kam jo reikia, – kvietėme į ministeriją geriausius specialistus, organizavome informacinę kampaniją, rengėme konferenciją Seime. Tačiau net ministerijai sutikus, sprendimas neįsigalioja. Jis stringa už keisčiausių povandeninių rifų, yra puolamas ir šmeižiamas. Nors tai – galimybė valstybei susigrąžinti kasmet mažiausiai po 200 sveikų ir darbingų žmonių, užuot pagausinus neįgaliųjų, našlaičių ir našlių gretas.

Taip pat rengiame seminarus ligoniams, organizuojame psichologinę pagalbą, savipagalbos grupes, leidžiame informacinio pobūdžio knygeles, rūpinamės donoryste – ir kraujo, ir kaulų čiulpų. Veikti tikrai yra ką ir, prisipažinsiu, viskam neužtenka nei rankų, nei laiko.

– Kur jo randate eilėraščiams rašyti?

– Tam laiko nereikia. Jie arba "rašosi", arba ne. Niekada nesu valandų valandas "kankinusi" jokio teksto. Tiesa, darbas bendrijoje dabar atima didžiąją dalį mano laiko, ypač kelionės, juk visos institucijos, su kuriomis tenka bendrauti, – Vilniuje. Tos trys valandos nuobodžia autostrada – tikras išbandymas, dažnai tenka važiuoti pavargus ir tamsoje, bet, kita vertus, tai – puiki pauzė apmastymams ir kūrybai. Įsigudrinau atklydusias eilutes užsirašyti vairuodama.

– Kodėl "Vėduoklėje" nusprendėte poeziją sudėti kartu su grafika? Įdomu, kad ir pirmoji jūsų knyga "Raudona" neapsiėjo be to. Kuo jums patrauklus toks kūrybinis – rašytojo ir dailininko – tandemas?

– Aš apskritai esu knygos meno gerbėja. Tam negana nei parašyti, nei papaišyti – knygą reikia sukurti. Knygą – meno kūrinį. O "Vėduoklė" – Danutės Žalnieriūtės idėja. Kartą ji tiesiog paskambino ir paklausė, ar nenorėčiau parašyti tekstų jos grafikos ciklui "Vėduoklė", o gal ir išleisti knygą. Aš sutikau net nesvarsčiusi – jos vėduoklės man labai patinka. Sutarėme, kad nederinsime teksto prie grafikos lakštų – išsaugosime kūrybinį suverenitetą, taip sakant. Tai buvo nuostabūs metai. Atradimų ir išbandymų, iššūkių ir nuolankumo. Smagumas sėsti ir rašyti; rašyti, kol mintys ir jausmai, pavargę priešintis, netikėtai taikiai suteka į trioleto formą – lyg vynas į butelį. Pirmoji knygelė, "Raudona", kurios bendraautoris yra Arūnas Mėčius, buvo sukurta tokiu pat suverenumo principu – niekas nieko neiliustravo. Tik pajautos ir įsiklausymas.

Grąžina skolą

– Šiemet taip pat daug prisidėjote inicijuodama ir sudarydama bendrijos "Kraujas" išleistą knygą "Laiškai (iš)gyvenimo". Ar joje irgi esama asmeninės patirties?

– Džiugu, kad 15 garsių Lietuvos dailininkų leido albume naudoti savo darbus, o kraujo vėžiu sirgusieji ir jų artimieji, maždaug 10 žmonių, – savo laiškus. Iš jų gausybės, taip pat ir mano, atrinkome fragmentus, kuriuose nebūtų tiesioginio santykio su baime ir liga. Norėjome, kad knyga neštų viltį. Tuose laiškuose – begalinė meilė ir noras gyventi. Elegantiškas ir universalus leidinys. Jį perkantys remia bendriją "Kraujas", o nusipirkusieji džiaugiasi, kad randa atgaivą ir akiai, ir sielai.

– Kaip pati atsidūrėte "Kraujo" bendrijoje?

– Tos veiklos poreikį turėjau nuo tada, kai susirgau, svajojau pasveikusi kuo galėdama padėti ir pacientams, ir juos gydantiems gydytojams. Jaučiausi savotiškai skolinga, nes mačiau, kad toli gražu ne visi turi tokią mylinčią ir rūpestingą šeimą, kaip aš. Žmonės, kurie kaunasi dėl gyvybės, turi jaustis saugūs ir būti aprūpinti visais būtinais ginklais. Likimas man buvo dosnus ir leido eiti šituo keliu. Tiesa, kartais nusvyra rankos, nes pradeda atrodyti, kad tik mini dviratį vietoje, o biurokratinis peizažas nesikeičia. Bet tame kelyje sutinku labai daug atsidavusių idėjai, šviesių, išmintingų žmonių, tad renku mažutes pergales, kaip gintarus po audros, veriu ant siūlelio ir džiaugiuosi.

– Ko išmokė liga?

– Išties ji puiki mokykla išlepusiai merginai, mėgstančiai vyti Dievą į medį ir elegantiškai skęstančiai tai euforijoje, tai melancholijoje. Visada sakau – liga mane išmokė būti laiminga. Kartais pasitikrinu, ar nepraradau šio jausmo. Ir vis apsidžiaugiu, kai tebėra vietoje – širdyje.

– Kas jus sieja su šiuo miestu, į kurį vis parlekiate iš sostinės?

– Būdama Vilniuje ilgiuosi Klaipėdos, jūros ir žmonių, kurie tikrai yra kitokie, nei bet kur pasaulyje. Būdama Klaipėdoje nerimstu, kad kažką pražiopsosiu, praleisiu, nespėsiu, – pagrindiniai darbai verda Vilniuje.

– Tai kur dabar gyvenate?

– Draugai paskambinę vietoje "labas" klausia: "Kur esi? Vilniuje ar Klaipėdoje?" Todėl, paklausta, kur gyvenu, juokiuosi – autostradoje. Visas gyvenimas telpa automobilyje, o kelioninis krepšys visada paruoštas kelionei.

– Turite dvi dukras, – ar jos eina mamos pėdomis?

– Mano mergaitės jau užaugo. Ievai Marijai tuoj sukaks 20, o Unei Danielei – 17. Nors imk ir įsižnybk į ranką – taip sunku tuo patikėti. Panašu, kad abi jos pasirinko dailę, ir aš labai tuo džiaugiuosi – dailininkas laisvas žmogus. Tegu jos neina nei mano, nei kieno kito pėdomis, tegu kiekviena prasimina savo taką. Velniškai didžiuojuosi jomis – išmintingos, gražios, geros mergiotės. Džiaugiuosi, kad jos perėmė pagrindines šeimos vertybes – patriotizmą, meilę tėvynei, tradicijoms, kultūrai. Kai uždainuoja dviem balsais, net graudu pasidaro, bet ir ramu – ant tokio pamato galima statyti tvirtus ateities namus. Dabar jų laikas, tegu džiaugiasi, tegu ragauja gyvenimą pilnu šaukštu. O tai, kad aš vis dar ilgiuosi tų stebuklingų Kalėdų, kurias mes žaisdavome, kol jos dar nebuvo nustačiusios Kalėdų Senelio tapatybės, – mano problema, ir aš visai nenoriu jos spręsti.

– Kuo pati svajojote tapti būdama mergaitė?

– Būti mama. Mano vaikystės svajonė išsipildė su kaupu – esu labai laiminga mama. Taigi dabar, kol kantriai laukiu paaukštinimo į močiutes, galiu skirti laiko visokioms kitokioms veikloms.

Pasiruošusi dalytis

– Ar patenkinta, kaip susiklostė gyvenimas?

– Patenkinta, mudu nesipykstame. Esu laiminga ir nieko nenoriu keisti. Dabar jau žinau, kad tai, kas šiandien atrodo bėda, rytoj tebus menkas prisiminimas, dar viena pamoka ar staigus posūkis, atnešęs teigiamas permainas. Man patinka mano amžius, įgyta patirtis. Patinka, kad darausi ramesnė ir išmintingesnė, kad rimsta tos sielos audros, kadaise kėlusios tiek kančių.

– Iš ko paveldėjote aistrą literatūrai ir dailei?

– Mudvi su sese augome menų apsuptyje. Tėveliai sukosi teatralų, literatų, dailininkų rate. Žiemą – Vilniaus teatrai ir Rašytojų sąjunga, kur dirbo mama, vasarą – atostogos prie jūros, tėčio molbertas, aliejinių dažų kvapas ir drobėje įamžinti peizažai. Taip toli nuo obels ir nenuriedėjom. Sesė Eglutė – literatūrologė, vertėja, redaktorė, vienu žodžiu – tikra lietuvių kalbos specialistė. Ji – pirmasis mano skaitytojas ir griežtas teisėjas. Ir, žinoma, – ji mano donorė, sesuo kvadratu.

– Ar yra svarbiausias vyras Jūsų gyvenime?

– Man pasisekė, kad visą gyvenimą esu mylima ir myliu pati. O svarbiausias vyras mano gyvenime – tas, už kurį geresnio nebuvo ir, manau, jau nebus. Jis – mano Tėtis. Įsitikinusi, po šiuo teiginiu pasirašytume ne tik mudvi su seseria, mama, bet ir mano dukros.

– Kas palaiko, suteikia jėgų, kai būna sunku? Juk būna?..

– Žinoma, kad būna, bet tada aš dejuoju. Apverkiu visus pečius, kurie pasitaiko mano kelyje. Niekada nelaikau jokių nuoskaudų ar pykčio širdyje – laistau fontanais, kol išsenka. Taip pat dalijuosi ir baimėmis, silpnumu, sielos nerimu. Gal todėl ir esu tokia gaji. Bet kai aš tvirtai jaučiu žemę po kojomis ir gyvenu savo nuostabiausios laimės karalystėje, prašau – glėbys atviras, esu pasiruošusi dalytis tuo gerumu, kurį draugai man paaukoja, kai būnu silpna.

– Ką veikiate, kai pasitaiko laisva valandėlė?

– Esu laimingas žmogus ir visas mano laikas yra mano. Kone visada darau tai, ką noriu, taigi ribos tarp darbo ir laisvalaikio beveik nejaučiu. Tiesa, aš nemoku laiko planuoti ir dažnai pasiduodu darboholiškoms pagundoms, todėl neaplankau draugų ar tėvelių – įsisuku į verpetuojantį gyvenimą. Bet visada žinau, kad panorėjusi aš tiesiog išeisiu, atsisėsiu ant jūros kranto, ir pašėlęs lėkimas baigsis. Nuskęs bangų mūšoje. Cha, cha. Pasakiau kaip alkoholikas, kuris tiki, kad bet kada gali atsisakyti taurelės.

– Žinau, kad labai mylite ne tik žmones, bet ir gyvūnus. Kiek jų turite?

– Tris šunis ir keturias kates. Neįsivaizduoju gyvenimo be gyvūnų. Man patinka jų priklausomybė ir tylus atsidavimas. Kiek save prisimenu, nebuvo taip, kad namuose negyventų koks gauruočiukas. Tiesa, tėveliai gerokai ribojo mano poreikius, tad tekdavo slėpti žiurkėnus spintoje, o žindomus kačiukus palovyje. Klastos, žinoma, išaiškėdavo – taip ir gyvenome nuolat derėdamiesi. Dabar taip pat tenka derėtis su dukromis, kurios man vis primena – mama, gana.

– Ko iš gyvenimo norėtumėte dar?

– Noriu, kad visi kraujo vėžiu sergantys žmonės Lietuvoje gautų pačius geriausius vaistus, tyrimus ir gydymą. Kad mūsų gydytojai šypsotųsi ir turėtų visas galimybes dirbti darbą, kurį gerai išmano – gelbėti gyvybes. Tada išeisiu ilgalaikių kūrybinių atostogų, parašysiu sentimentalų romaną, pakeliausiu, pasidžiaugsiu anūkais ir gražiai numirsiu.