Likimas ir liga iš klaipėdiečio Ruslano atėmė labai daug – rankas, kojas, sveikatą, o artimieji paliko be būsto. Tačiau 44 metus prie lovos prikaustytas vyras jį supantiems žmonėms sugeba duoti labai daug – šilumą ir tvirtą tikėjimą ateitimi.

Gyvena naktimis

Bet kuriam sveikam žmogui būtų sunku įsivaizduoti, kaip turėtų gyventi žmogus, kuris savarankiškai negali net šaukšto sriubos suvalgyti. Reta raumenų liga Ruslaną Nagornyj užklupo vos gimus.

"Kadangi taip gyvenu nuo pat vaikystės, tai kitaip į tai ir negaliu reaguoti. Aš su tuo esu susitaikęs, neleidžiu sau nusiminti", – kalbėjo vyras.

Socialinės paramos centro Dienos socialinės globos skyriaus socialinė darbuotoja Larisa Abromaitienė, kasdieną lankanti 44-erių Ruslaną, faktiškai yra šio vyro rankos ir kojos.

Moteris vieno kambario nuomojamą klaipėdiečio būstą tvarko, prižiūri, verda valgį ir patyliukais leidžia valandų valandas, kad Ruslanas dienomis galėtų pamiegoti.

Vyras negali apsiversti ant kito šono, todėl naktimis jis stengiasi žiūrėti televizorių, skaityti. O dienomis, kai yra jį prižiūrintis žmogus, pasnaudžia.

Svajonės apie žurnalistiką

"Tai yra didelė bėda. Anksčiau aš kažkiek galėjau judėti. Pajėgdavau sėdėti vežimėlyje, kuriuo galėdavau išvažiuoti į lauką. Dabar tai man jau yra per sunku", – pasakojo Ruslanas.

Tačiau vyras nenusimena ir tikina, kad jį nuo pasaulio atskirties išgelbėjo žingeidumas.

"Aš daug skaitau. Viskuo domėjausi nuo pat jaunystės. Sugebėjau baigti mokyklą, nors neišeidavau iš namų. Mokytojai ateidavo pas mane", – prisiminė klaipėdietis.

Mokslams imlus jaunuolis net svajojo apie aukštojo mokslo studijas.

"Ieškojau galimybių įstoti į Kaliningrado institutą, svajojau apie žurnalistiką. Turėjau vilties, kad tapsiu sporto žurnalistu. Tačiau keitėsi sovietinė santvarka, ir visa tai nugrimzdo užmarštyje", – neišsipildžiusiomis svajonėmis dalijosi vyras.

Svajoja apie kompiuterį

Ruslanas daugybę metų svajoja apie kompiuterį, kuris įneštų naujų pojūčių į vyro gyvenimą.

"Domiuosi sportu, skaityčiau internete naujienas. Net muzikos naujienos pakeltų nuotaiką. Man viskas įdomu. Mane domina ir gyvenimo, politikos naujienos", – pasakojo Ruslanas.

Neįgalųjį lankanti Larisa dažnai tampa vienintele diskusijų partnere.

"Mes visas šalies naujienas aptariame, padiskutuojame, nors labai nesiginčijame. Ruslanas turi savo nuomonę", – šypsojosi L.Abromaitienė.

Negalios izoliuotas vyras pastebėjo, kad pasaulėžiūra, savęs lavinimas yra svarbiausi dalykai grumiantis su likimu.

"Galvoju, kad dar nesu per senas mokytis dirbti kompiuteriu. Nors kažkada pats savarankiškai mokiausi anglų kalbos. Tačiau nebuvau gabus šioje srityje", – pastebėjo vyras.

Ruslanas pripažino, kad kompiuteris ne tik būtų pramoga, bet ir galimybė bendrauti su kitais žmonėmis.

"Bendravimas yra labai svarbus. Aš turiu draugų, yra tokių, su kuriais ryšys nenutrūko nuo jaunystės laikų. Metai bėgo, žmonės keitėsi, augina jau savo vaikus, tačiau draugystė mus vis sieja. Kartais suguža čia visas būrys svečių", – džiaugėsi Ruslanas.

Gyvenimo variklis – viltis

Skaudžius gyvenimo smūgius ištvėręs klaipėdietis tikino, kad sunkumai įveikiami, kai žmogaus viduje rusena viltis.

"Gyvenimas yra sudėtingas dalykas. Jei pats savęs gailėsiesi, aplinkiniams bus sunkiau, o ir pačiam gyventi nesinorės. Kaip bebūtų blogai, tačiau gyvenime visuomet būna šviesių dienų ir nors menkiausia perspektyva. Reikia tikėtis geriausio, ir taip tos jėgos atsiranda", – kalbėjo vyras.

Ruslanas prisipažino, kad paskutinieji keleri metai jo gyvenime buvo vieni sunkiausių. Tačiau dabar vyras po truputį kopia iš emocinės duobės.

"Neliko artimųjų, netekau namų. Kažkur Airijoje gyvena mano brolis, bet ryšių nebėra, nors kartu augome", – kalbėjo klaipėdietis.
Ruslaną prižiūrinti L.Abromaitienė tikino, jog jai pasisekė, kad su globotiniu rado bendrą ryšį.

"Jo poreikiai – didžiuliai, tačiau viduje yra be galo daug pozityvumo. Prieš porą metų Ruslanas buvo labai silpnas, net galvą jam buvo sunku išlaikyti. Dabar jis sustiprėjo emociškai, o ir fiziškai geriau jaučiasi", – pastebėjo socialinė darbuotoja.

Liko be namų

Vyrui teko išgyventi skaudžią giminaičių išdavystę, todėl jis suprato, kad kartais gyvenime svetimi žmonės gali tapti kur kas artimesni, nei kraujo ryšio lemtieji.

Kone visą gyvenimą Ruslanas gyveno savo senelių namuose. Jiems mirus, vyrą ėmėsi prižiūrėti teta.

Santykiai su naująja globėja nesusiklostė. Po kelerių metų vyras sužinojo, kad jo senelių butas atiteko tetos sūnums.

"Dabar ji jau mirusi, o butą jos sūnūs pardavė. Likau be namų. Teko išsinuomoti šį butą, tačiau čia man kur kas labiau patinka", – šypsojosi klaipėdietis.

Gaunamų pinigų Ruslanui vos užtenka kukliai buičiai, už slaugą gaunami pinigai iki cento išleidžiami pagal paskirtį.

"Pensijos lieka 600 litų. Va iš jų ir nuomą sumoku, ir pragyvenu. Larisa čia sukūrė namų aplinką, čia jai reikia dėkoti, kad aš sustiprėjau", – kalbėjo vyras.

Tetos namuose neįgalųjį lankiusi socialinė darbuotoja pasakojo, kad jos akimis vyrui trūko priežiūros, o kartais gal ir maisto.

"Net jei iš savų pinigų jam ką nors nupirkdavau, negalėdavau duoti. Nebuvo leidžiama jam ką nors gamintis. Buvo baisūs skandalai", – pasakojo moteris.

Butą pardavė

Dienos socialinės globos skyriaus vadovė Aušra Prišmantienė pripažino, kad mėgino teisiniu keliu kovoti dėl Ruslano senelių buto.

"Konsultavomės su teisininkais, rašėme prokuratūrai, juk žmogus buvo registruotas šiame bute. Realiai tai juk jam priklausė šie namai, ne tetai. Tačiau iš visų institucijų gavome atsakymus, kad praleisti terminai skųsti sandorį, esą viskas yra teisėta", – kovą už Ruslano namus prisiminė A.Prišmantienė.

Spaudžiančia širdimi Ruslanas prisiminė giminaičių smūgį jam.

"Tame bute buvo praleista didžioji dalis mano gyvenimo, o teko išeiti ir ieškoti stogo virš galvos", – tarstelėjo vyras.

Tačiau visus šiuos gyvenimo kelio vingius įveikęs Ruslanas juokėsi, kad jo istorijos jokiu būdu negalima pavadinti nelaiminga.

"Tokiems, kaip aš, palinkėčiau gyvenime ieškoti daugiau šviesių dalykų. Į pasaulį reikia žvelgti optimistiškai. Juk debesys danguje nesilaiko ištisai, jie praeina ir saulė sušildo. Kaip bebūtų blogai, reikia tikėti, kad bus geriau. Viltis ir tikėjimas – tai du dalykai, kurie yra esminiai gyvenime. Tik reikia kantriai laukti, ir viskas išsipildys", – linkėjo Ruslanas.

Projektas atvėrė širdis

Dienraščio "Klaipėda" projektas "Gera daryti gera" jau pagelbėjo ne vienai skausmo ar bėdos ištiktai širdžiai. Projekto komanda kiekvienai istorijai atkakliai ieško rėmėjų.

Sunkią negalią turinčio Ruslano svajonės įgyvendintoju pasiryžo tapti viena Klaipėdos rajone įsikūrusi įmonė, kuri nepanoro viešintis.

Gamybos įmonė jau ištiesė ranką Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namams – per šias Kalėdas mažieji namų gyventojai džiaugsis nauju televizoriumi.

Be tiesioginės finansinės pagalbos, įmonė prisidėjo paskatindama savo pavyzdžiu ir kitus geros valios klaipėdiečius atverti savo širdis kūdikių namų globotiniams. Projekto "Gera daryti gera" publikacija paakino žmones kilniam žingsniui.

Kaip išsipildė Ruslano svajonė, dienraštis atskleis kitos savaitės publikacijoje.