Ką daryti ligoniui, kad būtų apmokėtos visos ne tik gydymo, bet ir reabilitacijos ar net sporto klubo lankymo išlaidos? Atsakymas – draustis savanoriškuoju sveikatos draudimu. Tačiau iki šiol daugelis tokia galimybe gali naudotis nebent sapnuose.

Gipsas ar langetė?

Užsienyje jau seniai įdiegtą savanorišką sveikatos draudimą europiečiai vertina dėl to, jog susirgus su gydymu susijusias išlaidas apmoka draudimas.

Anot 17 metų savanoriškojo sveikatos draudimo srityje dirbančio Dainiaus Pranausko, apsidraudusiems papildomu sveikatos draudimu, kompensuojamos ne tik gydymo paslaugos, bet ir reabilitacija, sporto klubų, baseinų lankymas.

"Apmokamos visos tos išlaidos, kurių neapmoka Valstybinės ligonių kasos. Pavyzdžiui, jei žmogus susižalojo ir jam reikalingas gipsas, jis gali jo atsisakyti ir pasirinkti langetę, kurios valstybė nemokamai nesuteikia. Langetė kainuoja apie 300 litų, tad apsidraudusiajam už ją sumokės draudimo kompanija", – pateikė pavyzdį D.Pranauskas.

Draustis gali tik įmonės

D.Pranauskas apgailestavo, kad nors savanoriškasis sveikatos draudimas Lietuvoje įstatymais reglamentuotas prieš 14 metų, ši draudimo rūšis nepaplito.

Draudimo bendrovės papildomu sveikatos draudimu drausti pavienių asmenų neturi teisės. Kol kas pasinaudoti juo tegali tik įmonės, savanoriškai apdraudžiančios savo darbuotojus.

"Tačiau nė neabejoju, jog jeigu tokia galimybė būtų suteikta kiekvienam šalies gyventojui, nemažai ja pasinaudotų", – įsitikinęs D.Pranauskas.

Žadėjo įkurti asmeninius fondus

Įteisinti įstatymų bazę, kuri leistų laisvai draustis papildomu sveikatos draudimu, delsiama.

Prieš kelerius metus buvo patobulinta papildomo savanoriško sveikatos draudimo koncepcija.

Tuomet buvo nuspręsta, jog nuo 2010-ųjų turėtų įsigalioti savanoriškas sveikatos draudimas. Tada kiekvienas asmuo galėtų pats spręsti, kaip geriau panaudoti sukauptas lėšas.

Pataisoje buvo numatyti net šio draudimo finansavimo būdai.

Tarp jų – ir gyventojų pajamų mokesčio 2 proc., kurie šiuo metu savanoriškai skiriami labdarai, taip pat planuojamo PVM medikamentams didėjimo dalis bei savanoriškos įmokos.

Buvo numatyta, kad iš visų šių šaltinių gaunamos draudimo lėšos būtų kaupiamos asmeniniame fonde, ir kiekvienas jas galėtų panaudoti sveikatos priežiūros paslaugoms, medikamentams, medicinos priemonėms įsigyti.

Sveikatą drausti – nepelninga

Tačiau sunkmetis tokią valdžios iniciatyvą gerokai pakoregavo.

"Dabar tikrai nėra realu rasti papildomų lėšų, kad šios būtų kaupiamos dirbančiųjų sąskaitose. Tad nutarėme palikti galioti klasikinį savanoriškąjį draudimą, kuris Lietuvoje įteisintas nuo 1996-ųjų", – paaiškino sveikatos apsaugos viceministrė Nora Ribokienė.

Viceministrė tikino, jog šiuo metu įstaigos darbuotojus draudžia itin retai, o šios draudimo rūšies populiarumas mažėja – taip apdrausti tik 1,5 proc. dirbančiųjų.

Viceministrė tikino, jog savanoriškas sveikatos draudimas yra nepatrauklus ne tik mūsų įmonėms, bet ir pačioms draudimo bendrovėms. Tai nėra pelninga.

"Tai ne panacėja"

Kone visose Europos šalyse papildomu sveikatos draudimu draudžiasi dauguma gyventojų.

N.Ribokienės duomenimis, ši draudimo rūšis ten nesudaro labai didelių sumų nuo visų išlaidų, skiriamų sveikatai.

Anot jos, Airijoje papildomas sveikatos draudimas sudaro 9 proc., Prancūzijoje – 12 proc., Austrijoje – apie 7 proc., Nyderlanduose – 17 proc., Švedijoje – 5 proc. visų išlaidų, skiriamų sveikatai.

"Beveik visose valstybėse papildomas sveikatos draudimas egzistuoja, tačiau jis neveikia labai plačiai, kaip daugeliui galbūt atrodo. Ši draudimo rūšis užsienyje tikrai nėra vertinama kaip kažkokia panacėja", – paaiškino N.Ribokienė.

Laukiama 2011-ųjų

Viceministrė įsitikinusi, jog jei Lietuvoje draudikai pasiūlys patrauklias papildomo sveikatos draudimo sąlygas, tai bus reali paskata pasirūpinti savo sveikata.

Laimėtų ir valstybė, nes į biudžetą būtų pritraukta naujų lėšų.

Pasak N.Ribokienės, papildomas sveikatos draudimas šalyje turėtų pradėti funkcionuoti nuo 2011-ųjų.

Pacientui nauda – abejotina

Tačiau ne visi šį draudimą vertina teigiamai.

Klaipėdos universitetinės ligoninės vyriausiasis gydytojas Vinsas Janušonis abejoja, kad savanoriškas sveikatos draudimas būtų naudingas ir populiarus.

"Kiek pamenu, anksčiau buvo kalbama apie tai, kad dalį savanoriško sveikatos draudimo įmokos susimokėtų pats žmogus, dalį – valstybė. Tačiau dabar šios idėjos atsisakyta. Tad nesuprantu, kokia pacientui bus nauda? Koks jam skirtumas, ar susimokėti už gydymo paslaugą pačiam, ar mokėti nuolatines įmokas draudimo bendrovei?" – svarstė V.Janušonis.

Vyriausiojo gydytojo duomenimis, jo gydymo įstaigoje pasitaiko žmonių, už kurių gydymą apmoka draudimo bendrovės. Tačiau taip būna itin retai.

Klaipėdos universitetinėje ligoninėje per metus gydosi per 50 tūkst. pacientų, dar ketvirtis milijono konsultuojami ambulatoriškai.

Tačiau iš jų vos vienas kitas savo sveikatą apdraudęs savanorišku sveikatos draudimu.

Anot V.Janušonio, jei per metus Valstybinės ligonių kasos už pacientų gydymą ir konsultavimą ligoninei perveda apie 80 mln. litų, tai pajamos iš draudimo bendrovių sudaro vos apie 50 tūkst. litų.

Baiminsis būti apgauti

"Nors daugelis savanoriškąjį sveikatos draudimą vertina kaip kažkokį gelbėjimosi ratą, labai abejoju jo reikalingumu. Net jei valstybė ir finansuotų dalį įmokos, žmonės tikrai nepultų draustis – juk valstybė kompensuoja tam tikrą dalį įmokų ir už gyvybės draudimą, bet ar daug juo apsidraudusiųjų? Draudžiasi nedidelė dalis lietuvių. Žmonės skaičiuoja kiekvieną litą", – kalbėjo V.Janušonis.

Be to, jo manymu, daugelis yra nusivylę savanoriškuoju pensijų kaupimu, tad papildomas sveikatos draudimas jų itin vilioti neturėtų.

"Nemaža dalis lietuvių jau pasimokė iš pensijų kaupimo – visi buvo viliojami gražiomis vizijomis, tačiau vėliau paaiškėjo, kad viskas yra ne taip, kaip buvo projektuojama. Tad žmonės bijos ir vėl būti apgauti", – įsitikinęs V.Janušonis.