Psichine liga sergantis vyras savo garbaus amžiaus mamą veja iš namų, nuo jo kenčia ir giminaičiai. Nors klaipėdietis, ištiktas priepuolio, tampa agresyvus, jo neįmanoma paguldyti į ligoninę, nes reikia paties ligonio sutikimo. "Jis užmuš ir mus, ir kaimynus, o nieko negalime padaryti", – ašarų nevaldė į nepavydėtiną situaciją patekusi ligonio mama.

Tramdė penki pareigūnai

87-erių klaipėdietės sūnus psichine liga serga jau ilgai – apie 35 metus. Jie gyvena kartu bute penkių aukštų daugiabučiame name. Sergančiam vyrui nustatytas visiškas nedarbingumas.

Kasmet 57-erių klaipėdietis būdavo gydomas uostamiesčio psichiatrijos ligoninėje. Joje pacientas praleisdavo nuo mėnesio iki trijų, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę.

„Gydymas padėdavo. Sesers sūnui kartais užeidavo priepuoliai, bet nedideli. Dėl to kasmet ir guldydavome į ligoninę. Visi gydytojai jį pažįsta“, – pasakojo 89-erių klaipėdietės sesuo.

Anot garbaus amžiaus moters, prieš dvi savaites sūnėnui vėl prasidėjo priepuoliai. Prieš kelias dienas jam pasidarė ypač blogai. Vyrą ištiko stiprus priepuolis. Jis elgėsi labai agresyviai.

„Sesuo nubėgo pas kaimynus pagalbos. Šie iškvietė greitosios pagalbos medikus, policiją. Sesers sūnus puolė atvykusią medikę. Du policininkai nesugebėjo jo suvaldyti, išsikvietė pastiprinimą. Penki pareigūnai vos įsodino priepuolio ištiktą sesers sūnų į greitosios pagalbos automobilį“, – pasakojo moteris.

Neįsileido į namus

Vyras buvo nuvežtas į uostamiesčio psichiatrijos ligoninę. Tačiau paguldytas gydyti jis nebuvo.

Pasak klaipėdietės, medikai aiškino, kad to negali padaryti, nes psichinę negalią turintis vyras pats nesutinka gydytis. Jie tik pabrėžė, kad tokia yra tvarka. Todėl klaipėdietis buvo išleistas namo.

Apie tai sužinojusi klaipėdiečio mama net negrįžo į savo namus. Ji apsistojo pas kitą seserį. Moteris bijo, kad agresyviai nusiteikęs sūnus jai ko nors nepadarytų.

„Vakare sutarėme su dar dviem seserimis, kad neįsileisime jo į namus. Tegul eina į ligoninę. Girdėjau, kad naktį pas mane buvo atėjęs, bet neatsiliepiau, durų neatidariau“, – pasakojo moteris.

Pensininkė toliau dėstė įvykio detales. Ji rytą pradėjo aiškintis, kur naktį praleido giminaitis. Nė viena iš garbaus amžiaus keturių seserų jo neįsileido.

„Paskambinau į ligoninę. Pasakė, kad naktį jis atėjo ir buvo paguldytas. Labai apsidžiaugėme, kad bus gydomas. Tačiau po kelių valandų sesers sūnus sugrįžo. Vėl skambinau į ligoninę aiškintis, kodėl paleido, o atsakymas buvo toks pat – nesutiko gydytis“, – tvirtino moteris.

Kieno teises saugo?

Pensininkė tikino suprantanti medikus, nes jie priversti laikytis nustatytos tvarkos. Tačiau pati neįsivaizduoja, ką daryti tokioje situacijoje, kokių priemonių imtis.

„Be paties ligonio sutikimo negalima jo paguldyti į ligoninę. Tokie yra įstatymai. Taip saugomos psichinėmis ligomis sergančių asmenų teisės. Tačiau kodėl įstatymų leidėjai nepagalvoja apie tokių ligonių artimuosius, jų išgyvenamą siaubą, teises? Kas čia per tvarka? Kaip žmonėms gyventi?“ – retoriškai klausė klaipėdietė.

Moteris atkreipė dėmesį, kad psichine liga sergantis žmogus negali priimti teisingo sprendimo. Medikai jai pasakojo, kad vyras ligoninėje elgėsi ramiai.

„Matome, kad sesers sūnui yra blogai. Jam reikia gydymo, bet nieko negalime padaryti. Juk į ligoninę su policija jį ne šiaip sau atvežėme, o todėl, kad mums kilo pavojus. Kodėl tokiais atvejais reikalingas sutikimas? Sesers sūnus pats gydytis atsisako. Beviltiška situacija“, – guodėsi moteris.

Gali sukelti sprogimą

Klaipėdietės taip pat nerimavo, ką psichinę negalią turintis vyras gali iškrėsti bute, jei jame liktų vienas. Kartą parėjęs namo jis bandė pasigaminti valgyti. Į puodą supylė kilogramą makaronų ir šiek tiek vandens. Gerai, kad tokį vaizdą laiku pamatė neįgaliojo mama. Ši į puodą įpylė daugiau vandens, kad nekiltų gaisras.

„Baisu pagalvoti, kuo gali viskas baigtis, jei jis vienas pradės gaminti maistą. Gali dujų neužsukti, visą namą susprogdinti. Neįsivaizduoju, ką reikia daryti tokioje situacijoje“, – nuogąstavo moteris.

Pensininkė prisiminė, kad anksčiau problemų dėl patekimo į ligoninę nekildavo – atveždavo ir paguldydavo. Į tokią situaciją moterys pakliuvo pirmą kartą.

„Sesers sūnus niekada nenorėdavo gultis į ligoninę, bet ne taip, kaip dabar. Pati važiuodavau tartis, kad priimtų, pavykdavo sutvarkyti. Dabar jau sunkiai matau, iš namų beveik neišeinu. Kita sesuo kurčia, vos paeina, o turi bėgti iš savo namų. Kitos seserys taip pat garbaus amžiaus – 77 ir 80 metų. Ką mes galime padaryti? Giminaičių, kurie galėtų jį sutramdyti, nėra“, – virkavo moteris.

Po to, kai vyras nebuvo paguldytas į ligoninę, jo mama kreipėsi į prokuratūrą, kad sūnus būtų pripažintas neveiksniu. Tačiau, anot moters, procedūros trunka apie pusmetį.

„Kaip mums reikia išgyventi šį laiką?“ – kraupo klaipėdietė.

Ligoninėje sugeba susikaupti

Laikinai Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo vadovą pavaduojantis Albertas Kemundris aiškino, kad pagal Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą net norint į ligoninę paguldyti ūmios psichozės ištiktą žmogų reikia gauti jo sutikimą. Jis turi pasirašyti specialius dokumentus.

Prieš ligonio valią medikai turi teisę jį ligoninėje laikyti dvi paras, bet tais atvejais, kai šis kelia pavojų aplinkiniams, sau ar turtui – materialinėms vertybėms.

„Tada yra priežastis, kodėl gydome žmogų prieš jo valią. Jei pacientas nesutinka toliau gydytis, turime teisę kreiptis į teismą, kad šis leistų priverstinai tai daryti“, – komentavo gydytojas.

Tačiau, anot A.Kemundrio, kai kurie psichozės ištikti ligoniai atvežti į ligoninę nurimsta, susikaupia ir pareiškia, kad atsisako gydytis, žada sveikatos reikalais rūpintis ambulatoriškai.

Budintis gydytojas taip pat neturi teisės guldyti tokių asmenų į ligoninę.

„Nebelieka priežasties, kodėl jam taikyti priverstinį gydymą“, – aiškino medikas.

Užjaučia artimuosius

A.Kemundrio teigimu, tvarka, kad be psichikos ligonio sutikimo negalima jo guldyti į ligoninę ir gydyti, galioja daugiau nei dvidešimtmetį.

Per šiuos metus keitėsi tik pačios sutikimo dokumento formos. Anksčiau buvo tik lapelis su užrašu, kad žmogus sutinka gydytis. Dabar gydymas išsamiai aprašytas: išaiškintos visos sąlygos, vaistai, tyrimai. Tai išdėstyta keliuose lapuose.

„Kai kurie psichinėmis ligomis sergantys žmonės net nenori skaityti, tų lapų net neperžiūri. Yra tokių, kurie skaito ir pradeda kabinėtis, kad gydytojas to nepadarė, ano neišaiškino, trečias nepatinka“, – pasakojo gydytojas.

Mediko nuomone, kai buvo paprastesnė dokumento forma, psichinėmis ligomis sergantiems asmenims buvo lengviau apsispręsti – gydytis ar ne. Dabar jie pakankamai dažnai nesutinka gultis į ligoninę.

Pasak A.Kemundrio, dabartinę tvarką reikėtų šiek tiek keisti. Medikams turėtų būti suteikta galimybė ligonį be jo sutikimo gydyti ilgesnį laiką – ne dvi, o bent 10 dienų.

„Po kelių dienų pacientams praeina liguistumas. Jie patys suvokia, kad reikia gydytis, ir pasirašo sutikimą. Dviejų dienų tam neužtenka“, – pabrėžė gydytojas.

A.Kemundris užjautė tokių gydytis nesutinkančių ligonių artimuosius: „Jiems tikrai labai sudėtinga. Kai kurių gyvenimas virsta absoliučiu košmaru“.

Gydytojas atkreipė dėmesį, kad net neveiksniu pripažintas asmuo turi pasirašyti sutikimą gydytis, jei artimieji jį nori paguldyti į ligoninę.

Komentaras

Karilė Levickaitė

Viešosios įstaigos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė

Reikia kalbėti ne apie individualius atvejus, o apie visą sistemą. Dabartinėje psichikos sveikatos apsaugos sistemoje artimieji dažnai tampa įkaitais. Jie turi priimti sprendimus, rūpintis psichinėmis ligomis sergančių žmonių gerove. Lietuvoje psichinės sveikatos paslaugos yra labai ribotos. Atrodo, kad psichiatrijos ligoninės yra vienintelis pagalbos būdas sergančiajam. Tačiau reikia kalbėti apie platesnį paslaugų spektrą: socialinius darbuotojus, užimtumo centrus, kitas paslaugas, kurias žmogus galėtų pasiekti, gyvendamas namuose. Jos turėtų veikti prevenciškai ir užkirsti kelią tokioms situacijoms. Svarbu, kad psichinėmis ligomis sergantis žmogus turėtų galimybę gauti konsultacijas, bendrauti su tokio pat likimo žmonėmis. Tartis su jais, kaip atpažinti priepuolius, juos kontroliuoti, gerti vaistus. Konsultacijas turi gauti ir sergančiųjų artimieji. Lietuvoje ši niša yra neužimta. Todėl ir kalbama tik apie psichiatrijos ligonines, tačiau jos negali užtikrinti pagalbos visose situacijose. Reikėtų keisti visą sistemą. Taip pat svarbu, kad žmogus, kuris gydėsi psichinę ligą, išėjęs iš ligoninės gautų socialinę pagalbą, būtų užtikrinta jo integracija į visuomenę, darbo rinką. Nereikia galvoti, kad tokias ligas gydo tik tabletė. Medikamentinis gydymas nėra pakankamai efektyvus. Jei žmogus tik kartą per metus guli ligoninėje, liga gali progresuoti. Reikia ieškoti kito spektro paslaugų. Tą patarčiau daryti ir į minėtą situaciją patekusiems žmonėms. Tačiau dabar tokios paslaugos Lietuvoje dažniausiai teikiamos tik privačiai.