Dainavo drauge
Iš 85-erių savo gyvenimo metų pusšimtį L. Fetingis tarnauja Dievui.
Garbusis kunigas yra gyvas Mažosios Lietuvos istorijos liudytojas, pats išgyvenęs, dar prisimenantis ir besidalijantis prisiminimais apie šio krašto žmonių tragediją.
Jis būrė chorus bei pučiamųjų orkestrus, pats jiems vadovavo, rūpinosi šio krašto žmonių sielovada ir iki šiol neša jų širdims šviesą.
Kalbėdama apie vakaro kaltininką kultūros istorikė Jovita Saulėnienė rado ryšį tarp mūsų amžininko kunigo L. Fetingio, Liudviko Rėzos ir net Imanuelio Kanto. Mat vakaras bibliotekoje buvo pavadintas L. Rėzos citata „Giesmei dienų nemirtingųjų…“.
Visi L. Rėzos darbai tebėra verti pasigėrėjimo ir nuostabos, o ir jam dar esant gyvam įvertinti aukštais apdovanojimais. Karaliaučiaus universitete klausęs I. Kanto paskaitų L. Rėza nepadarė jam gėdos ir būtų sulaukęs didžiojo mąstytojo pagyrų.
L. Fetingis, būdamas Mažosios Lietuvos atstovas, puoselėja ir naudojasi L. Rėzos surinktais liaudies dainų lobiais.
Liaudies daina, kuri pateko į L. Rėzos rinkinį, kunigas ir pradėjo savo pasakojimą. Dainavo visi susirinkusieji, tai dar labiau suvienijo auditoriją.
Patyrė pokario žiaurumus
Dabar Plikių ir Dovilų evangelikų liuteronų parapijose besidarbuojantis kunigas pasakojo apie tėvus, iš kurių sėmėsi stiprybės, darbštumo ir pagarbos savo kraštui.
Būdamas visiškai mažas vaikas L. Fetingis patyrė sunkią dalią, kai, palikę savo namus, tėvai bandė trauktis į Vakarus, bet frontas juos pasivijo ir visa šeima tapo lagerio kaliniais.
Tik keli mamos išmokti rusų kalbos žodžiai išgelbėjo šeimą nuo to paties krašto gyventojų vokiečių lemties.
Vokiečių tautybės šio krašto vyrai buvo ištremti į Sibirą, vaikai mirė iš bado ir šalčio, o moterys žiauriausiai prievartautos ir nužudytos.
L. Fetingio mama sugebėjo paaiškinti rusų kareiviui, kad jie – ne vokiečiai, o lietuviai ir bėgo iš savo krašto tik todėl, kad buvo priversti tai daryti.
Lietuvių dalia buvo ne ką lengvesnė – jiems buvo skirta mirti badu. Tik dėl L. Fetingio mamos išminties ir sumanumo šeima išliko, o į savo kraštą šeimai buvo lemta grįžti tik po septynerių metų. Bet ir čia jų laukė kampininkų likimas.
Dirba Dievui ir žmonėms
Jokie sunkumai neprivertė šeimos nusigręžti nuo Dievo, o vienturtis Liudvikas nusprendė studijuoti teologiją pogrindyje ir tapo kunigu.
L. Fetingis yra dirbęs Žemaičių Naumiesčio, Skaudvilės evangelikų liuteronų bažnyčiose, skleidė Dievo žodį Tauragėje, Šilutėje, o 1976 m. buvo paskirtas į Plikių parapiją, kur bažnyčioje nebuvo elektros, o vargonai suniokoti.
Kunigas sugebėjo atnaujinti Plikių bažnyčią, atgaivinti vargonus, sukūrė chorus ir orkestrus, iki šiol vadovauja Plikių parapijos jaunimo ansambliui, organizuoja „Giesmių giesmelės“ šventę.
Vienas didžiausių jo darbų – evangelikų liuteronų giesmyno „Krikščioniškos giesmės“ sudarymas, jame yra daugiau nei 580 bendruomenėse įsitvirtinusių giesmių.
Pagarbos ir dėkingumo šviesiai asmenybei negali būti per daug. Kunigo sveikata besirūpinančios aktyvios Metų klaipėdietės ir kultūros mecenatės Loretos Bosienės vakaro metu padovanota įspūdinga gėlių puokštė tapo simboline padėka už šio žmogaus nuopelnus.
Kunigas yra labai mylimas ir gerbiamas ne tik savose parapijose, jo skleidžiama šviesa sklinda plačiai.