Tūkstančiai vaikų yra dėkingi klaipėdietei logopedei Stasei Vilkienei už išmokytus taisyklingus žodžius. Kitais metais bus pusė amžiaus, kai ši pedagogė visas savo žinias skiria mažiesiems. Moteris stulbina ne tik profesiniais sugebėjimais, ji kuria eiles, karpinius, užsiiminėja joga ir lig šiol šoka linijinius šokius.

Charakterį formavo kančia

– Birželio viduryje šalyje minimos tragiškos mūsų tautos istorijos dienos, ar jūsų šeimą palietė stalininės represijos?

– Tiesiogiai nukentėjo tėčio brolio šeima. Mano dėdė dirbo raitojoje policijoje, paskui – banke. Jo šeimą 1941 m. birželio 14 d. išvežė prie Lenos žiočių į Bykovo iškyšulį pačiomis žiauriausiomis sąlygomis, kad negrįžtų. Ten – Dievo užkampis, pusė tremtinių žuvo pirmąją žiemą.

– Kaip jūsų dėdės šeimai pavyko išgyventi Sibire?

– Vyrai buvo atskirti nuo šeimų. Slapta naktimis jie nešdavo pačių sugautas žuvis šeimoms, o šalia slankiojo baltieji lokiai. Dėdė su jakutais susidraugavo, perėmė jų žinias, kaip išgyventi tokiomis atšiauriomis sąlygomis. Savo bendruomenėje Sibire jis net krikštijo vaikus. Juo pasitikėjo, jis buvo išmintingas. Apie gyvenimą Sibire net rašė knygą, bet jo antroji žmona iš baimės, kad jų vėl neišvežtų, tą rankraštį sudegino.

– Tai jiems savotiškai pasisekė?

– Iš dalies. Jų sūnaus tada neišvežė kartu su visais. Kai tėvai jau buvo Sibire, vaikinui atėjo laikas eiti į kariuomenę. Jis pareiškė, kad pas raudonuosius neis, nes jo tėvai represuoti, ir pasitraukė į mišką. Tas miškelis mano tėviškėje nedidelis. Juos ten kaip kiškius išgaudė. Kai nušovė, neleido laidoti. Išvogėme kūną ir slapta palaidojome naktį. Tėvelis su kaimynais sukalė karstą.

– O kaip jūsų šeimai pavyko išvengti tremties?

– Tik per plauką. Juk pavardė ta pati. Po pusbrolio mirties ir mes buvome pastatyti prie sienos sušaudymui. Tačiau kaimynas turėjo ryšių su naująja valdžia. Jis sako, pažiūrėkite, jų vaikai visai maži, kokie jie banditai? Mano vyriausiam broliui buvo vos 13 metų, o man – ketveri. Kažkaip pagailėjo. Pamenu, imdavo į kariuomenę tuos jaunus vyrus, vežami jie dainuodavo, kai tik išgirsdavome tą dainavimą, prapliupdavome raudomis. Artimųjų kančia, tai, ką mačiau aplinkui, iš mažens formavo mano charakterį.

– Ką dar atsimenate iš vaikystės?

– Mano tėveliai buvo labai dori ir darbštūs žmonės, mama – puiki audėja, tėtis – meistras, savo rankomis pastatė namus, padarė baldus. Jie labai norėjo, kad mokyčiausi. Todėl nuo 10 m. praktiškai gyvenau pas svetimus žmones, nes kai pradėjau eiti į mokyklą, kad kasdien nereikėtų grįžti į kaimą, tėvai man nuomojo kambarį. Gyvenau ir pas davatką, ir pas mokytojas. Paskui gyvenau pas tokią moterį, virš kurios lovos kabėjo Josifo Stalino portretas. Kai atėjo auklėtojas, pasižiūrėjo, mamai liepė surasti kitą butą. Sakė, kad man tokioje aplinkoje – nevieta. Greitai nepavyko rasti kito kambario, tai auklėtojas mane apgyvendino internate.

– Jūs labai sportiška, jaunystėje teko sportuoti?

– Taip, labai daug. Daugiausiai užsiiminėjau gimnastika, bet žaisdavau ir rankinį, ir dviračiais važiuodavau, ir stalo tenisą žaidžiau.

Koją pakišo Lenino biografija

– Kaip pasirinkote būtent logopedės specialybę?

– 11-oje klasėje beveik visi žinojo, kas kuo nori būti. Mane traukė literatūra. Kai auklėtojas Rapolas Šaltenis manęs paklausė, kuo būsiu, sakiau, nežinau, bet tik – ne mokytoja. O jis šyptelėjo į ūsą ir atsakė eilėmis: „Tu gal ir supyksi, gal ir nubausi, bet apsisukusi ir vėl priglausi“. Jis numatė mano ateitį.

– Bet jūs neplanavote būti logopede?

– Ketinau studijuoti literatūrą, turėjau labai gražią auklėtojo rekomendaciją, bet suklupau per istorijos egzaminą. Atsakinėdama apie Lenino biografiją nežinojau, kada jis gulėjo palapinėje prie to ežero. Kai ruošiausi, skaičiau kitus dalykus, pagalvojau, ta biografija – pasakos kažkokios. Dėstytojui sakiau, kad per studijų metus tikrai išmoksiu tą biografiją. O jis man atrėžė: kai išmoksi, tada ir ateik. Atėjau kitą dieną. Prie egzaminų tvarkaraščio pamačiau, kad dar galiu įstoti į defektologo specialybę. Atėjau ir pareiškiau, kad biografiją jau moku.

– Ar kada nors gailėjotės dėl pasirinktos profesijos?

– Oi, ne. Man po metų dekanas pasiūlė pereiti į literatų kursą, bet aš nebenorėjau.

Naujojo amžiaus vaikų bėdos

– Kitąmet bus 50 metų, kai jūs dirbate logopede, kaip per jūsų darbo praktiką keitėsi vaikų negalavimai?

– Labai dažnai pagalvoju, kas per tą laiką pasikeitė. Pirmiausia, vaikų atėjimas į šitą pasaulį. Jei anksčiau 5–6 mėnesių nėštumo gimę kūdikiai neišgyvendavo, tai dabar juos sugeba išleisti iš ligoninių gyvus ir daugmaž sveikus. Bet paskui jiems reikia neurologo, masažuotojo, kineziterapeuto, okulisto, logopedo, specialaus pedagogo, psichologo, kartais net psichiatro. Ištraukti žmogų, kad jis gyventų, yra šventa, nesvarbu, kad jam paskui reikia pagalbos. Kas gali būti gražiau už išgelbėtą gyvybę. O kad yra problemų ir reikia pagalbos, čia jau kiti dalykai. Antra, dabar vaistais skatinami gimdymai. Vaikai gimsta kažkokie virpantys, kurie irgi turi daug sveikatos problemų. Pasitaikė jau ne vienas atvejis, kai pas mane atvedė užsienyje gimusius vaikus, kuriems gimstant taikytos replės, juk tai niekada nebuvo gerai. Pas mus jau seniai niekas to nebedaro.

– Kokią įtaką šiuolaikinių tėvų santykiai su vaikais turi jų kalbos vystimuisi?

– Tiesioginę. Svarbiausia, kad dabar pasikeitė tėvų požiūris į vaikus. Jie ilgai laikomi kūdikiais, pavyzdžiui, pas mane atvedė 5 metų vaiką su sauskelnėmis, nes tėvams taip patogiau. Tėvai nori, kad tik vaikas jiems netrukdytų, jie su jais net nebekalba. Viena motina man išrėžė, o kada turiu juo užsiimti, aš gi privalau pinigus uždirbti šeimai. Bet vaikui juk ne vien duonos reikia, kodėl jį tik dabar pas mane atveda, kai jis tik garsais rėkauja. Japonai jai pasakytų, ponia, jūs jau pavėlavote ugdyti vaiką lygiai ketverius metus. Jam jau nuo gimimo reikėjo padėti, bet ji neturėjo laiko. Tėvai neturėtų vaiko laikyti kūdikiu ir kalbėti su juo tik bum bum, atiatia ir kitais panašiais „žodžiais“. Kalbėkite žmoniškai, antraip jie maugliais pavirs. Tėvams labiausiai reikia susiimti, kai tik vaikai ima tarti pirmuosius žodžius, ir jų neapleisti. Pamenu atvejį, kai 1967 m. pradėjau dirbti Konsultacinėje poliklinikoje. Mes su gydytojų brigada važinėjome po regioną ir Skuodo rajone radome 10 metų amžiaus vaikų, kurie nekalbėjo, nors buvo sveiki. Jie buvo tiesiog apleisti.

Karpiniai, joga ir linijiniai šokiai

– Jūs esate meno kūrėja, kaip atsirado potraukis karpiniams?

– Mano vyras Elimanas – labai meniškos sielos, matyt, ir aš tą meniškumą laikiau kažkur giliai, tik jis atsivėrė, kai man buvo jau 40 metų, iki tol niekada nekarpiau, nepiešiau. Sūnus sunkiai sirgo, teko prie jo budėti naktimis, iš pradžių karpiau įvairias logopedines priemones, paskui dukra atnešė J.Daniliauskienės ir N.Jurėnienės knygą „Karpiniai“. Vartydama ją vis pagalvodavau, kad ir aš taip galėčiau. Nors dar prieš tuos įvykius buvo kitas atvejis. Nuomojome butą, jo šeimininkė vieną kartą parodė tokį paveiksliuką ir paklausė, kokia technika jis atliktas. Maniau, kad tai grafika, o buvo karpinys. Paprašiau tą paveikslėlį paskolinti, pasidariau kopiją ir pasidėjau. Po daugelio metų vėl prie to grįžau. Karpiau ir dėjau į krūvą, kol viena dailininkė pamatė ir pasiūlė dalyvauti parodose. Viskas prasidėjo 1983 m. O siluetus ėmiau karpyti prieš 16 metų.

– O kaip susidomėjote joga ir linijiniais šokiais?

– Joga – tai žaidimas, praeitą vasarą tuo daugiau užsiėmiau. O linijinius šokius lankau jau trejus metus. Pamenu, labai skaudėjo kojos, vaikščiojau šlubuodama, susitikau savo pažįstamą, ji sako, ateik į linijinių šokių repeticijas ir praeis. Ir tikrai – po trijų repeticijų skausmo kaip nebūta. Linijiniai šokiai – tai kolektyvas. Mes, ten susibėgę iš skirtingų sričių, galime kvatoti, būti juokingi, būti savimi, esame laisvi. Būna, kai man koks nors judesys nepavyksta, galvoju, velnias mane nešė į tą galerą. Ką aš čia veikiu? Kaip galiu pamiršti, kiek man metų? Bet, kai vėl ima sektis, pagalvoju, o kodėl aš negaliu šokti?