Klaipėdos jaunimo organizacijų asociacijos "Apskritasis stalas" (KLAS) prezidentą Michailą Denisenką netrukus gali pakeisti iš naujo išrinktas vadovas. Besibaigiant kadencijai, vaikinas pastebi prastą tendenciją – uostamiestyje mažėja jaunimo organizacijų skaičius.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado "Apskritasis stalas"?

– Labai natūraliai. Į asociaciją 2009 m. aktyviai įsitraukė Jaunųjų konservatorių lygos Klaipėdos filialas bei Klaipėdos socialinių mokslų kolegijos "Studentų klubas". Šioms organizacijoms priklausiau ir aš. Prasidėjo aktyvus darbas, įvairių projektų, iniciatyvų vykdymas. Atsitiko taip, kad būdamas "Apskritojo stalo" tarybos nariu slaptu balsavimu buvau išrinktas prezidentu ir juo esu iki šiol. Savo darbus, nuveiktus iki šiol, įvertinčiau septynetu. Dariau daug. Kažkas pavyko geriau, kažkas prasčiau. Labiausiai džiaugiuosi tuo, kad pastaraisiais metais nemažas būrys žmonių prisijungė prie nevyriausybinės veiklos.

– Kuo užsiima asociacija?

– 1998 m. įkurta asociacija dabar vienija 23 jaunimo ir su jaunimu dirbančias organizacijas, formuoja ir įgyvendina Klaipėdos miesto jaunimo politiką. KLAS taip pat koordinuoja jaunimo organizacijų veiklą, teikia joms reikiamą informaciją, įvairias paslaugas, vykdo jaunimo organizacijų lyderių mokymus įvairiomis temomis, atstovauja jų interesams santykiuose su vietos valdžia. Dar vienas svarbus darbas – deleguoti jaunimo atstovus į Klaipėdos miesto savivaldybės jaunimo reikalų tarybą. Veiklos turime daug.

– Kiekvieną dieną susiduriate su uostamiesčio jaunimu. Ką pastebite?

– Akivaizdu, kad studentams trūksta aktyvumo. Deja, čia dar tikrai negalime lygintis su Vilniumi ar Kaunu. Ir tai ne tik mano, bet ir paties akademinio jaunimo, su kuriuo teka bendrauti, nuomonė. Atrodo, Klaipėda nemažas miestas, tačiau rimtos ir aktyvios studentiškos veiklos aukštojo mokslo įstaigose trūksta. Rimto darbo dar mažiau kolegijose, nes jaunimui atstovaujantys studentai labiau orientuojasi į renginius. Žvelgiant kitu aspektu – turime, kur tobulėti. Kalbant apie moksleivius, maža stiprių ir aktyviai dirbančių organizacijų. Pavyzdžiui, kažkada gyvavusi Klaipėdos miesto mokinių taryba baigė savo veiklą. Panaši problema yra ir su Lietuvos moksleivių sąjungos Klaipėdos skyriumi. Jo veikla labai banguota ir nudžiugina tik epizodiškai.

– Jaučiamas iniciatyvių žmonių trūkumas?

– Gaila, bet taip. Pasigendu ryškių asmenybių, kurios galėtų atstovauti uostamiesčio moksleiviams ar studentams, spręsti jų problemas, imtis projektų įgyvendinimo. Esame per daug ramūs. Turbūt čia kaltas pats miestas, kuris yra tranzitinis. Dauguma aktyvių, charizmatiškų ir idėjų turinčių jaunuolių išvyksta iš Klaipėdos ar net Lietuvos. Lyderiai nenori įsikurti uostamiestyje.

Žinau tik vieną kitą kolegą, kuris liko čia ir pasiekė karjeros aukštumų. Beje, galiu pasakyti liūdną statistiką: pastebimas ne tik mažėjantis jaunų žmonių įsiliejimas į įvairias jiems skirtas organizacijas, bet ir pačių organizacijų nykimas.

– O kaip dėl savanorystės? Apie šią veiklą kalbama vis dažniau. Kaip visos Lietuvos kontekste atrodo uostamiesčio jaunimas?

– Galiu pasidžiaugti, kad labai neblogai. Manau, kad moksleivius ar studentus tapti savanoriais pritraukia uostamiesčio renginiai. Pavyzdžiui, Pilies džiazo festivalis. Bėda ta, kad savanoriavimas jiems – epizodiškas. Reikėtų skatinti savanorystę, kuri tampa gyvenimo būdu. Kas galėtų padėti pakeisti požiūrį? Labiausiai įkvepia geri pavyzdžiai. Be to, kai pamatai, kad kelių žmonių pagalba gali labai greitai pakeisti tam tikrus dalykus, apima geras jausmas ir noras prisidėti pačiam.

– Ko stinga uostamiesčio jaunimui? Ar pinigai yra pagrindinis dalykas?

– Iš savo patirties galiu pasakyti – kai labai nori kažką įgyvendinti, atsiveria visos durys. Ir ne visada finansai yra lemiamas dalykas. Pastebiu, kad reta kuri jaunimo organizacija gali pasigirti etatiniais darbuotojais ar rimtai planuojama veikla, finansais. Esame instituciškai silpni. Ateityje būtina stiprinti pačias organizacijas.