Akies netekimo istorija

– Iš kur esate kilęs, kokie keliai jus atvedė į Klaipėdą?

– Esu iš Puokės kaimo, kuris yra prie didžiausio Lietuvos akmens. Toje vietoje labai stipri energetika. Dabar ten turiu vaistažolių ekologinį ūkį. Prieš trejus metus mirė mama, tačiau tėvukas gyvas. Gyvendamas kaime ir karves melžiau, ir mokyklą lankiau, o baigęs galėjau veikti ką tik užsimanęs. Taip jau susiklostė, kad atsikrausčiau gyventi į Klaipėdą, mokiausi, paskui prasidėjo "perestroikos" laikai, truputį ūkininkavau, auginau braškes. Buvau išvažiavęs į užsienį. Maždaug 2000 m. mano gyvenime prasidėjo pokyčiai.

– Ar pokyčiams įkvėpė koks nors konkretus įvykis?

– Permainos turbūt prasidėjo po patirtos traumos. Buvo metas, kai tvarkiau ir pardavinėjau senus automobilius. Darbavausi garaže, dažėme mašinas ir reikėjo vieną išstumti į lauką. Moteris ėjo priekyje, aš iš paskos. Ji praėjo, o aš, būdamas ilgas, "pasikoriau". Metalinis kablys įlindo į kairę akį ir užsikabino už akiduobės kaulo. Labai įdomus jausmas, tarsi į tave būtų trenkusi elektra. Abiem rankomis išsiplėšiau akį. Viskas galėjo baigtis ne taip tragiškai, bet dėl nieko nesigailiu. Tai buvo gera patirtis.

– Kas jūsų gyvenime nuo to laiko pasikeitė?

– Kai išsikabinau akį, į pasąmonę atėjo suvokimas, kad ne taip gyvenu, kad turiu kažką savyje pakeisti. Nei iš šio, nei iš to sugalvojau tris dienas nieko nevalgyti. Šiaip sau. Iš kur tai atėjo? Jokios literatūros apie dietas ar badavimą anuomet visiškai nebuvo. Tiesiog gyvenau, dariau žemiškus dalykus, kaip ir visi kiti žmonės: valgiau, gėriau, užsiiminėjau seksu ir tiek. Tačiau sąmoningumo lygis buvo lygus nuliui. Apie kitus dalykus žmogus pradeda galvoti tik tuomet, kai, vaizdžiai tariant, jau "yra batai".

Nuo Dalai Lamos iki Jėzaus

– Ne paslaptis, kad žmonės jums klijuoja įvairias etiketes – nuo Jėzaus ar Dalai Lamos iki šarlatano.

– Gatvėje visko išgirstu. Matyt, žmonės kažko ieško. Prieš mėnesį stoviu sankryžoje, dega raudonas šviesoforo signalas, prieina du "chroniai". Vienas pabaksnoja kitam į pašonę: "O tu sakai, kad Jėzaus nėra. Žiūrėk", – sako rodydamas į mane.

– Ar tokios kalbos jūsų nežeidžia?

– Kiekvienas esame individualus. Bet mes nemokame priimti kito žmogaus pasaulio. Manome, kad mūsų sukurtas vidinis pasaulis yra pats teisingiausias. Va kaimynas tai durnelis, nusišlapino prie durų. Nesvarbu, kad pats, kol rytą žmona buvo užėmusi tualetą, pridarei į kriauklę. Žmogus nemato savęs iš šalies. Prieš patiriant traumą ir mano pasaulis buvo visiškai kitoks nei dabar, gyvenau nuolatinėje įtampoje, strese, neapykantoje, pyktyje. Aplinkiniai mums atrodo blogi todėl, kad patys tokie esame. Anksčiau kone kiekvieną dieną galėjau muštis dėl patyčių – mane vadino vienaakiu, ciklopu, žlibiu, grasino išdurti antrą akį. Tačiau sulig tuo momentu, kai pradedi keistis, visi įžeidimai ima tirpti tarsi sniegas pavasarį. Patikėkite.

– Ko atsisakėte?

– Mėsos, alkoholio, net žuvų. Tiesa, dabar jau valgau žuvis. Kai grįžau iš užsienio, susipažinau su Irina, kuri man labai daug padėjo ir palaikė. Buvo tas vedlys, paskatinęs veikti. Būdamas su šia moterimi atsivėriau, pamačiau tai, kas nematoma. Kalbu apie energetiką ir tuos dalykus, kurie nėra apčiuopiami.

– Ne apie meilę?

– Ne, meilė paskui. Į mane žaibas netrenkė, nepatyriau klinikinės mirties, tiesiog pajutau. Nuo to momento prasidėjo ir materialūs pokyčiai: seminarai, masažai, visokie bioenergetikos kursai.

– Maža to, jau būdamas brandaus amžiaus įstojote mokytis į kolegiją.

– Studijuoti kineziterapiją su man į vaikus tinkančiais jaunuoliais irgi buvo gera patirtis. Iškart gavau pravardę – tapau tata.

Badavo mėnesį

– Vengiate žodžio "gydymas". Tai kuo jūs užsiimate?

Ar tik tam, kad 17 valandą pabėgęs iš darbo grįžtų namo, įsijungtų televizorių, žiūrėtų futbolą ir lauktų, kol žmona atneš kotletų?

– Jokiu būdu nesu prieš oficialią mediciną, manau, turime bendradarbiauti. Juolab kad į mane kreipiasi ir daktarai. Bet gydytojas niekada nebuvau ir nebūsiu. Stengiamės padėti žmogui suprasti, pamilti save. Kad jis suvoktų, kodėl gyvena. Ar tik tam, kad 17 valandą pabėgęs iš darbo grįžtų namo, įsijungtų televizorių, žiūrėtų futbolą ir lauktų, kol žmona atneš kotletų? Ar mokame tik pykti ir niekinti kitus? Man tiesiog gaila tokių žmonių.

– Esate tikintis?

– Manau, kad taip. Nesu fanatikas, nelakstau kaip davatka į bažnyčią tam, kad užsidėčiau kryželį. Bet tikiu.

– O kaip apibūdintumėte nutukimą?

– Tai yra dėmesio, meilės stoka ir nusivylimo pasekmė.

– Ką patariate turintiems antsvorio?

– Nelįsti į šaldytuvą. O ką daugiau čia patarsi? Pažiūrėti į savo atvaizdą veidrodyje ir paklausti savęs, ar viskas, ką mato jame, juos tenkina? Dietos yra visiška nesąmonė, apskritai nėra jokios prasmės ką nors drausti. Valgyk, ką nori, tačiau tiek, kad galėtum sudeginti ir riebalai tavo kūne nesikauptų. Maistas yra pats švenčiausias dalykas, reikia juo mėgautis.

– Pats ne kartą badavote apie mėnesį. Kodėl tai darėte?

– Kelis kartus visiškai nieko nevalgiau 23–28 dienas. Norėjau pažiūrėti, kas bus. Nepasakyčiau, kad tai labai sveika organizmui. Po paskutinio badavimo kūnui atsigauti prireikė nuo dvejų iki trejų metų. Bet savo kailiu įsitikinau, kad žmogus gali tai padaryti.

– Esate buvęs Havajuose. Ką ten veikėte?

– Dariau havajietišką lomi-lomi masažą. Tai įspūdingas prisilietimas, slapčiausių norų išpildymas. Žmonėms šis masažas nunešė stogus. Dirbdamas Prancūzijoje susipažinau su viena budiste, kuri praktikavo lomi-lomi ir padarė jį man. Kai pats savo kailiu pirmą kartą pajutau, ką tai reiškia, rėkiau balsu. Tai neapsakoma žodžiais.

Mėgsta "žudyti" masažais

– Minėjote, kad esate sudėtinga asmenybė. Sukūrėte šeimą?

– Turiu du vaikus. Martynas – Airijoje, o jaunėlis Lukas grįžo į Klaipėdą ir dabar seka tėvo pėdomis. Jis mokosi masažo subtilybių. Pats, išvažiuodamas į užsienį, norėjau pabėgti nuo savęs. Bet iš tikrųjų tai buvo tikrojo "aš" suradimas. Todėl esu nepaprastai dėkingas savo buvusiai žmonai, kad "įklijavo ragą". Jeigu nebūtume išsiskyrę, veikiausiai būčiau gyvenęs taip pat ir toliau. Žinoma, iš pradžių buvo labai skaudu. Skyrybos vyko elektroniniu paštu, gavau laišką, pasirašiau dokumentus, pasidalijome turtą, kurio nebuvo, ir viskas.

– Ar pasitaiko klientų, bijančių prisilietimų?

– Tikrai taip. Mano struktūra yra labai grubi, mėgstu, vaizdžiai tariant, žudyti. Bet tik tuo atveju, jei pats žmogus nori tapti kitokiu, ieškoti savęs. Tuomet jis turi visiškai man atsiverti. Tiesa, sulig metais stengiuosi būti švelnesnis. Kaip šiandien pamenu 82 metų bobutės žodžius: "Nors prieš mirtį pajutau, kas tai yra." Paklojo krūvą pinigų ir verkdama išvažiavo. Tai pavyzdys, kiek daug žmogus gali, kai atveria savo širdį.

– Kaip manote, kodėl kai kurie jūsų bijo?

– Aš – ne šimtas eurų, kad visiems patikčiau. Žmonės bijo, nes galiu pasakyti tiesą apie jų sveikatą, tarkime, blogai veikia kepenys, žarnynas ar su galva negerai. Aišku, būsiu palaikytas šarlatanu. Tebūnie. Pasikartosiu – aš ne gydau, o bandau žmogui pasakyti, kas jam yra. Kartais grubiai ir agresyviai. Būna, ateina ir sako: "Rimantėli, duok vaistų, man vėžys. Mečiau mėsą valgyti." Kvailystės. Valgykite mėsą, pabandykite džiaugtis likusiu gyvenimu. O jeigu džiaugsiesi būdamas visiškai sveikas, pailginsi savo gyvenimą. Nepatinka masažas, eik į bažnyčią, plauk, bėgiok, vaikščiok, rink žoles. Tiesiog mylėk.

Vizitinė kortelė

Gimė 1964 m. birželio 5 d. Skuodo rajone, Puokės kaime.

Mokėsi Barstyčių vidurinėje mokykloje.

Baigė kineziterapijos studijas Klaipėdos valstybinėje kolegijoje.

Išsituokęs, turi du sūnus – Martyną ir Luką.