Futbolui save paskyręs „Atlanto“ komandos vyriausiasis treneris Šenderis Giršovičius didžiausia gyvenimo vertybe laiko moterį, žmoną, šeimą, nes be jų supratimo ir palaikymo neįmanomos ir pergalės stadionuose.

Sausio mėnesį iš Kauno į Klaipėdą grįžęs 55 metų specialistas rytoj turės pirkti didesnį glėbį gėlių – šeimoje vien moterys: žmona Roma ir trys dukros: Greta, Orinta ir Gina.

Šeima – didžiausia vertybė

– Gerbiamas treneri, kokį vaidmenį jūsų gyvenime vaidina moteris?

– Atsakysiu stačiokiškai ir neoriginaliai: moteris – antroji vyro gyvenimo pusė. Vyras ir moteris – būtinos puselės, be kurios nebūtų man didžiausių vertybių – šeimos, vaikų.

– Keista, kad sporto karalius – futbolas, išvykus iš stadiono, užleidžia pozicijas jūsų širdyje.

– Taip ir yra. Futbolas – tai tik mano saviraiškos sritis. Ji man – lyg aktoriui scena, kurioje galiu realizuoti save, nešti džiaugsmą tūkstančiams populiariausios pasaulyje sporto šakos gerbėjų. Futbolu gyvenu nuo mažens ir gyvensiu juo tiek, kiek Dievas duos, leis sveikata. Šeima suteikia jėgų dirbti mylimą darbą. Ar sportas gali būti aukščiau už šeimą? Ne. Apie tai net nediskutuojama. Geros varžybos pakylėja mane, namo grįžtu geros nuotaikos. Nepasisekus nenuvertinu aplinkinių žmonių ir niekas geriau nesupranta mano nesėkmės nei žmona. Apskritai bet kuriuo atveju pasikliauju šeima. Man žmona – pirmoji pagalbininkė.

– Apie Š.Giršovičių trenerį kalba statistika, rezultatai, komandų pasiekimai, tačiau apie Š.Giršovičių tėvą informacijos nė su žiburiu nerasi.

– Vyriausioji dukra 30-metė Greta jau nemažai metų Izraelyje dirba anglų kalbos mokytoja. Šioje šalyje sukūrė šeimą, padovanojo man anūkę, kuriai treji metukai. 22-ejų Orinta mokosi Vilniuje. Ji – labiausiai sportiška mano atžala. Lankė lengvąją atletiką, bandė jėgas rankinio aikštelėje, net buvo nudžiuginusi, kad bus futbolininkė. Namie mane pasitinka mažiausioji – 17-metė Gina, Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleivė. Ji daugiau linkusi prie muzikos.

– Futbolininko Dievas nedavė?

– Dar ne vėlu. Abu su žmona esame jauni, gal ką nors sugalvosime. Su broliu Michailu vis pajuokaujame apie likimą, nes ir jis turi dvi dukras.

Lemtingi trenerio žodžiai

– Kada pajautėte, kad turite trenerio gyslelę?

– Nuo mažens. Būdamas 8-10 metų, kartais į futbolą pažvelgdavau ne kaip žaidėjas. Kuo toliau, tuo daugiau ne tik kovodavau aikštėje, bet ir analizuodavau žaidimą. Tai, ko gero, man sutrukdė tapti tokiu futbolininku, kokį specialistai, futbolo mėgėjai tikėjosi mane išvysti. Aš tik žaidžiau. O kaip žaidžiau, tegul apie mano talentą sprendžia kiti. Gal ir neblogai rungtyniavau – kvietė ukrainiečiai į Lvovo ASK, rusai – į Maskvos CSKA, taip pat SSRS jaunių rinktinę. Pasiekti aukštumų sutrukdė ir kitos priežastys. Dėl Sibiran ištremtų tėvų man buvo užkirsti keliai į užsienį. Šviesios atminties treneris Romualdas Dambrauskas, tuomet treniravęs „Atlantą“, kartą pasakė, kad galiu būti treneriu. Nors man keistai nuskambėjo ši pranašystė, tačiau tai paskatino siekti tikslo. Kai patyriau sunkią traumą, šis žinomas ir gerbiamas futbolo specialistas, kol pasveiksiu, pasiūlė surinkti vaikučių būrį ir juos treniruoti. Džiaugiuosi, kad iš to būrio išaugo vėliau žinomu žaidėju tapęs Rolandas Navikas.

– Daugelis sako, kad jūs – laimės kūdikis, jums trenerio darbas labai sekasi, beveik visos komandos pasiekia aukštų rezultatų.

– Treneris – savotiškas režisierius, meno kolektyvo vadovas, o komandos žaidėjai – lyg aktoriai, atlikėjai. Nežinau, ar esu laimės kūdikis, tačiau visur, kur tik būnu, džiaugiuosi darbu, galimybe gyventi futbolu. Šiandien geri prisiminimai sieja su „Kauno“ klubu. Du kartus ši mano vadovaujama komanda tapo čempione, vėliau trejus metus dirbau sporto direktoriumi. Aš apie visas komandas, su kuriomis mane suvedė gyvenimas, galiu kalbėti tik šiltai: apie Vilniaus „Žalgirį“, kuriame turėjau progos žaisti, Tauragės „Taurą“, Klaipėdos „Sirijų“, Kauno „Inkarą-Grifą“, Šiaulių „Karedą“, kurias treniruodamas džiaugiausi ne viena malonia akimirka.

Pagarba kitiems ugdytojams

– Kokiais principais vadovaujatės sukdamasis futbolo pasaulyje?

– Kai išmoksime gerbti vienas kitą – bus viskas nuostabu. Gerbiu visus futbolo trenerius. Koks vieno ar kito specialisto lygis – ne man spręsti. Dievas nedavė teisės mokyti kitų: „Daryk taip ar kitaip“. Laikausi nuostatos nesikišti į specialistų darbą. Jei kuris treneris paklausia, niekuomet neatsisakau patarti. Galiu pasidžiaugti, kad man pavyko laimėti aukso medalių, Lietuvos rinktinei paruošti didelį būrį futbolininkų, tačiau nežinau, ar man pasiseks kitą kartą, kitame etape. Veža mus, trenerius, mokytis į Italiją, Ispaniją: „Žiūrėkite, mokykitės, semkitės patirties“, tačiau kartais rajono komandos trenerio darbe pamatai tiek įdomybių, kiek jų niekur kitur neišvysi. Jis yra laisvas kūrėjas, dirbantis be įtampos treneris. Kada žmogus kažką pasiekia? Tada, kai yra laisvas, o ne kai jį ragina turtingi klubo savininkai. Pradedantiems strategams arba norintiems jais tapti patarčiau paklausti savęs: „Ar pasiruošęs pralaimėti?“

– O jūs?

– Pralaimėjimą priimu kaip gėrį. Nesėkmė duoda peno apmąstymams, analizei, postūmį kitose varžybose žaisti geriau. Jei kiekvieną pralaimėjimą priimčiau kaip nelaimę – mano dienos būtų suskaičiuotos. Todėl po nesėkmingos dienos kitą rytą atsikėlęs stengiuosi neprisiminti jos. Turime žiūrėti į priekį. Ar atkreipėte dėmesį, kai po nuožmiausių rungtynių užsienyje, kuriose teisėjai net nesutramdydavo aistrų, profesionalai dėkoja vienas kitam už kovą, keičiasi marškinėliais – lyg akimirką atgal nebūtų buvę pykčio, emocijų. O pas mus persirengimo patalpose rungtynės tęsiasi – žaidėjai keikiasi, niršta, spardo niekuo dėtas sienas ir į šuns dienas deda varžovus.

– Gal savo ramybe paveikiate impulsyvųjį „Atlanto“ prezidentą Vacį Lekevičių?

– Visų pirma aš jį gerbiu. Kai yra pagarba – darbo sėkmė garantuota. Galime turėti skirtingas nuomones. Pagarba ir nuomonė – du skirtingi dalykai. Apskritai keliu kepurę prieš komandą išsaugojusį V.Lekevičių.

Klaipėda turi aurą

– Kokie keliai kelmiškį atvedė į Klaipėdą?

– Po tarnybos armijoje buvau pakviestas į "Žalgirį". Po itin sėkmingų varžybų su Rygos "Daugavos" vienuolike, į kurios vartus įmušiau tris įvarčius iš keturių, varžovai mane prisiviliojo į Latviją. Kai Rygoje patyriau traumą ir grįžau į Lietuvą, buvau niekam nereikalingas. R.Dambrauskas pakvietė mane į mūsų visų miestą Klaipėdą. Nuo tol uostamiestyje ir likau – gyvenu jame 35-erius metus. Galiu šiandien pasakyti, kad tuometinei Klaipėdai pasisekė su miesto vadovu. Vykdomojo komiteto pirmininkas Adolfas Žalys kiekvienai sričiai vadovauti subūrė daug asmenybių, tarp kurių buvo Valentinas Greičiūnas, Michailas Gusiatinas. Pirmininko pastangomis Klaipėda gali džiaugtis turinti treką. Vadovas negailėjo lėšų, kai „Atlanto“ pakilimo laikais stadione reikėjo įrengti labai brangią švieslentę.

– Kur, be šeimos, dar randate atgaivą po sekinančių futbolo batalijų?

– Labai patinka grybauti. Man, kilusiam nuo Dubysos ir Kražantės krantų, tai labai artima. Net sunku apsakyti, kaip malonu rasti baravyką.

– Treneri, tai po kurias Klaipėdos apylinkes siaučiate?

– Negaliu išduoti grybingų vietų. Tai už Vėžaičių, tai už Šernų. Man ne mažiau svarbu pasivaikščioti po mišką, pajausti ramybę, atitolti nuo kasdienių rūpesčių. Šiaip jau nesu uolus grybautojas, o vaidinti tokį – nenoriu.

– Tikriausiai ne vien miške pailsite?

– Mėgstu išeiti pavakare į miestą, kai būna mažiau žmonių. Pastaraisiais metais gyvenau Kaune, tai grįžęs į Klaipėdą pajaučiau, kad pas mus yra gera aura. Kaip galima dažniau stengiuosi nuvažiuoti prie jūros Klaipėdoje, Palangoje. Net sunku nusakyti, kiek ir ko man duoda laikas, praleistas prie Baltijos. Stengiuosi apsilankyti mėgėjų futbolo varžybose, nes jose pamatau užslėptų dalykų. Be to, ten žavi sporto natūralumas. Pavyzdžiui, juk ir mažame sunykusiame restoranėlyje galima atrasti nuostabų dainininką.

– Kaip jaučiatės sugrįžęs į „Atlantą“?

– Aš grįžau į namus.