12. Edita Valinčienė
Klaipėdos krašto senbuvių palikuonė Edita Valinčienė prieš pustrečių metų ėmėsi kilnios misijos – įamžinti kasmet vis labiau nykstantį Klaipėdos krašto architektūrinį palikimą, kurio išskirtinumas – raudonos plytos.
Taip gimė kilnojamos fotografijų parodos „Raudonos Klaipėdos krašto plytos“ idėja, kurią pati Edita vadina „širdies projektu“.
„Kodėl ėmiausi šio projekto? Esu šišioniškė. Jaučiu tam tikrą skolą protėviams, seneliams, tėvams, norą viešai kalbėti apie krašto istoriją, kad čia gyvenantys žmonės apie jį kuo daugiau sužinotų. Anksčiau ilgą laiką buvo bijoma tai daryti. Aš nebebijau. Mūsų karta, manyčiau, jau nebijos apie tai kalbėti. Juolab jaučiu, kad žmonėms įdomu“, – teigė E. Valinčienė.
XIX–XX a. raudonų plytų pastatų gausa – krašto unikalumas. Anot projekto „Raudonos plytos“ autorės E. Valinčienės, gyvieji Klaipėdos krašto istorijos liudytojai jau eina užmarštin, o raudonų plytų pastatai lieka šią istoriją liudyti amžiams, todėl buvo svarbu užfiksuoti tai, kas dar liko. Mažosios Lietuvos raudonų plytų pastatai po Antrojo pasaulinio karo buvo apgadinti, perstatyti, sugriauti, o dalis visiškai sunyko.
„Paroda keliauja po bibliotekas bei muziejus antrus metus ir susidomėjimas neslūgsta. Raudonos plytos yra Klaipėdos krašto istorijos simbolis. Juolab šio krašto architektūra yra išskirtinė, lyginant su likusia Lietuvos dalimi“, – teigė E. Valinčienė.
O vietos senbuvius ir jų palikuonis labiausiai galima atpažinti per konfesinį pagrindą, visi jie – liuteronai. Edita teigia, jog senųjų krašto gyventojų kasmet irgi vis mažiau, todėl reikia kalbėti apie krašto paveldą, kuris kelia pasididžiavimo jausmą.
„Maniau, kad visi ta tema persisotinę, visi viską žino. Pasirodo, ne. Buvome Bitėnuose, M. Jankaus muziejuje, kur susitikome su 8–10 klasių mokiniais, ir paaiškėjo, kad Klaipėdos krašto istorija jiems – naujiena. Čia matome didelę problemą – Klaipėdos krašto istorija mokykliniuose vadovėliuose tik fragmentiška. Sieksime, kad informacijos apie tai būtų daugiau“, – kalbėjo E. Valinčienė.
Editos teigimu, Vilniuje, Kaune ir kitur apie Klaipėdos kraštą žmonės beveik nieko nežino, jo praeitį suvokia kaip kažkokią kitą, o ne vientisą Lietuvos istoriją.
„Žmonės jaučia, kad Klaipėdos kraštas kitoks, daugmaž žino, kad jis yra kažkoks vokiškas, kažkoks prūsiškas, bet apie gilesnius dalykus žinių trūksta. Todėl labai norėtųsi, kad „Raudonos Klaipėdos krašto plytos“ taptų nacionalinio pasakojimo dalis“, – kalbėjo pretendentė į „Metų klaipėdietės“ titulą E. Valinčienė.
14. Regina Vindžigalskienė
2025-aisiais Klaipėdos miesto Metų mokytojos titulą pelniusi Regina Vindžigalskienė jau daugiau kaip tris dešimtmečius ugdo Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro dainos studijos „Keberiokšt“ ansamblių dainininkus, vadovauja Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklos berniukų ir jaunuolių choro „Gintarėlis“ jaunučių chorui.
„Metų mokytojos vardas man buvo tarsi patvirtinimas, kad prieš 35-erius metus pasirinkau teisingą kelią. Per tuos metus daug kas keitėsi, bet visą tą laiką vaikai norėjo būti išgirsti ir padrąsinti. O dirbti su vaikais yra daugiau nei vien tik mokyti. Tai yra ir įžvelgti jų baimes ir juos palaikyti prieš pirmuosius pasirodymus, kartu džiaugtis sėkme, kartu būti, jei kas nepavyksta. Vaikams reikia ne tik vien mokytojo, bet ir artimos sielos“, – įsitikinusi R. Vindžigalskienė.
Regina neslepia, jog jos siekis padėti tėvams auginti Žmogų visomis prasmėmis. Mokytojos teigimu, muzika moko vaikus disciplinos, jautrumo. Ypač ansambliuose vaikas turi išmokti savo balsą pritaikyti prie visų, o ši savybė, pasak mokytojos, bus labai reikalinga gyvenime ateityje. R. Vindžigalskienė įsitikinusi, kad tikėjimas vaiku yra labai svarbus, svarbu į kiekvieną jų žiūrėti kaip į individą, nepaisant, kad jų gebėjimai ir darbo tempas skirtingas, bet jie visi yra labai talentingi, kiekvienas savo srityje.
Tačiau mokytoja neslepia, kad su dabartiniu jaunimu nėra paprasta dirbti, jie yra labai smalsūs, drąsūs, mėgsta gauti atsakymus, bet išlaikė per amžius išlikusį troškimą būti matomi, išklausyti, suprasti ir mylimi. Pedagogės mokiniai – įvairių tarptautinių ir respublikinių konkursų nugalėtojai, garsinantys uostamiesčio vardą Lietuvoje bei pasaulyje. „Dainų dainelės“ konkurse ugdytiniai net 17 kartų pelnė laureatų vardus.
„Stengiuosi, kad mano užsiėmimai būtų tarsi kūrybinės laboratorijos, kur galima suklysti, galima bandyti, ieškoti ir labiau pažinti save. Vaikai ypač mėgsta pokalbius po užsiėmimų. Ir man tai yra didelis įvertinimas. Labai juos myliu ir seku jų vėlesnį kūrybinį kelią“, – neslėpė mokytoja, kuri juos ugdo nuo mažumės iki mokyklos baigimo.
R. Vindžigalskienė du dešimtmečius paskyrė ir būsimųjų muzikos mokytojų ugdymui Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (vėliau – Klaipėdos universitete).
„Vis dėlto nusprendžiau eiti dirbti su vaikais, nes man atrodė, ko galiu išmokyti studentą, jei pati niekada nedirbau mokinių klasėje? Taip ir įsiliejau į pedagoginį darbą“, – savo pasirinkimą paaiškino pretendentė į Metų klaipėdietės titulą R. Vindžigalskienė.
Dienraštis „Klaipėda“ dėkoja garbės mecenatui „Mūsų laikas“, pagrindiniams rėmėjams: „Bastionų namai“, „Vlantana“, „Aldasta“, „Atostogų parkas“, „Bega“, rėmėjams: „Parsekas“, „KN Energies“, „Švyturys Go nealkoholinis“, „Klaipėdos Holivudas“, partneriams: Klaipėdos uostas, „Vaidenta“, „Nefrida“, „DFDS“, „Memelio miestas“, „Biofarmacija“, „Clinicus“, „VMG“, „Lotagma“, Vakarų Lietuvos krematoriumas.
