Kandidatus Metų mokytojo premijai gauti teikia švietimo įstaigos, organizacijos, savivaldybės, vietos bendruomenės, socialiniai partneriai.

Premijos tikslas yra įvertinti mokytojų profesinės veiklos rezultatus ir paskatinti kūrybinei iniciatyvai.

Premija skiriama mokytojams, pagalbos mokiniui specialistams už reikšmingiausius pastarųjų penkerių metų nuopelnus profesinėje veikloje – pilietiškumo, bendražmogiškų vertybių diegimą, inovatyvius metodinius darbus, aktyvią ir kūrybišką veiklą mokyklos bendruomenėje, iniciatyvumą dalyvaujant pedagoginėje, visuomeninėje, kultūrinėje veikloje už mokyklos ribų.

Šiemet viena šios premijos laureatų – S. Koroliovė – Klaipėdos „Litorinos“ mokyklos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė, surdopedagogė ekspertė.

Mokytoja yra parengusi patirtinio ugdymo modelį P.A.T.S. (patirdamas, atrasdamas, tyrinėdamas suprasi), subūrė STEAM ugdymo klubą ir pristatė inovatyvią skaitmeninę įtraukiojo ugdymosi aplinką, leidžiančią vaikams mokytis pagal savo galimybes, paskatinusią naujoviškų, integruotų pamokų atsiradimą mokykloje.

Mokytoja Sigita yra tinklaraščio, skirto specialiesiems pedagogams, tėvams, klausos negalią turinčių žmonių bendruomenei ir visiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves, autorė.

Ji taip pat rengia kvalifikacijos tobulinimo programas, veda mokymus kolegoms, patirtimi dalijasi ir su užsienio lituanistinėmis mokyklomis.

Ji yra kolegialumo principu paremto respublikinio konkurso „Gera pamoka“ sumanytoja, metodinių priemonių autorė ir bendraautorė.

S. Koroliovė yra pelniusi apdovanojimų kaip inovatyviausia pagrindinio ugdymo mokytoja, už nuopelnus švietimui ir kultūrai jai buvo įteiktas Karalienės Luizės medalis.

Mokytoja sutiko pasidalyti mintimis ir įžvalgomis apie savo nelengvą darbą.

– Ar jums buvo netikėtas Metų mokytojo apdovanojimas?

– Žinojau, kad esu nominuota. Kaip paprastai būna, širdies kampelyje tikėjausi, kad būsiu įvertinta.

– Jūs dirbate „Litorinos“ mokykloje. Tai – mokykla, kurioje ugdomi vaikai su įvairiomis negaliomis?

– Pradžioje tik atidarius mokyklą, ji buvo skirta vaikams, turintiems sutrikusią klausą. Bet, kai ėmė mažėti tokių vaikų, įstaigai grėsė išnykimas. Mums iškilo dilema: arba užsidaryti, arba keisti paskirtį. Ir mes nusprendėme, kad į įstaigą priimsime absoliučiai visus raidos sutrikimus turinčius vaikus. Dabar čia ugdomi įvairias negalias turintys mokiniai. Pas mus yra tokia įvairovė įvairias diagnozes turinčių vaikų, kad, prasidėjus įtraukiajam ugdymui visose bendrojo lavinimo mokyklose, galime padėti konsultuodami. Mūsų mokykloje yra labai daug stiprių, aukštos kompetencijos ir didelę patirtį turinčių specialistų. Galime konsultuoti kolegas ir teikti jiems visą reikiamą pagalbą.

– Jūsų specializacija yra lietuvių kalba, esate surdopedagogė, dirbanti su kurčiaisiais ir neprigirdinčiais vaikais. Kaip jūs juos mokote?

– Mes mokome juos dvikalbystės metodu. Jei vaikas turi modernų skaitmeninį klausos aparatą, kuris labai sustiprina klausą, jie paprastai yra kalbantys. Ir jie kalba ne tik savo gimtąja gestų kalba, bet ir balsu taria žodžius.

– Jūs pasakėte „gimtąja gestų kalba“, ar tokia egzistuoja?

– Tam tikra prasme, taip. Vaikai, kurie gimsta kurčiųjų šeimose, gestų kalba tikrąja ta žodžio prasme jiems yra gimtoji.

Ašarų būna mažiau nei džiaugsmo akimirkų.

– Lietuvių kalba yra gana sunki, net sveiki vaikai sunkiai ją išmoksta. Kaip jums sekasi jos išmokyti negirdinčius vaikus?

– Pirmiausia, nelengva juos įtikinti, kad jie apskritai mokytųsi lietuvių kalbos, nes jie man nuolat kartoja, kad, reikalui esant, jie pasikvies gestų kalbos vertėjus ir jie jiems išvers. Tenka daug įrodinėti, kad jiems reikės ir lietuvių kalbos. Duodu pavyzdžius, kad jie galės be problemų žiūrėti įvairias laidas, kino filmus, kurie yra titruoti, nes ne visais atvejais ekrano kamputyje būna gestų kalbos vertėjas.

– Ar jums pavyksta juos įtikinti?

– Pavyksta. Mano mokiniai yra nuo penktos iki dešimtos klasės. Jie ateina jau turėdami skaitymo ir rašymo gebėjimus, todėl yra lengviau dirbti.

– Kokia yra neprigirdinčiųjų vaikų gebėjimų specifika? Gal jie geriau rašo nei girdintys vaikai?

– Jei vaikas yra kurčias, jis išmoksta grafinį žodžio vaizdą ir iš tiesų jie rašo geriau nei girdintieji. Kurčias vaikas niekada nepadarys klaidos, rašydamas žodį „ačiū“. O dirbti su neprigirdinčiaisiais yra sudėtingiau. Tokie vaikai rašo taip, kaip geba išgirsti. Todėl pasitaiko žodžiai be galūnių. Juos tenka kiek kitaip mokyti. Dirbu virš 30 metų, ir ne tik su sutrikusią klausą turinčiais vaikais, bet ir su turinčiais įvairias negalias.

– Jūsų mokykloje vaikai mokosi su labai sunkiomis diagnozėmis. Kaip mokytojai emociškai pakelia tokį darbą ir būvimą tokioje aplinkoje?

– Emociškai labai sunku, bet kolegos padedame vieni kitiems. Labai džiaugiamės, kad turime geras psichologes, kurios mus palaiko. Jos mums nuolat kartoja, kad turime suprasti tai, kad kai vaikas nepagalvojęs mums ką nors skaudaus pasako ar padaro, taip elgiasi ne dėl to, kad mūsų nemėgsta, o dėl ligos. Vis dėlto labai sunku pripažinti, kad tai ne asmeninis įžeidimas. Yra toks įdomus sutapimas, kai tik įvyksta koks incidentas, tarsi nujausdama, turėdama kokių nors reikalų, į klasę vis užeina psichologė. Pamačiusi mane ašarų pritvinkusiomis akimis, bando mane paguosti ir nuraminti. Kitaip tariant, dirbti šį darbą emociškai yra nelengva.

– Ar jūsų praktikoje buvo toks incidentas, po kurio norėjote keisti profesiją ir išeiti iš mokyklos?

– Nebuvo. Ašarų būna mažiau nei džiaugsmo akimirkų. Kai vaikas, kuriam yra kelis kartus sunkiau suvokti užduotį, po pamokos paklausia, ar dar bus tokia pat pamoka, tada jau sunku suvaldyti džiaugsmą.

– Per tuos 30 jūsų praktikos metų, kokias matote tendencijas? Ar daugėja negalią turinčių vaikų?

– Negalių nedaugėja, bet mokslininkai jų vis daugiau atranda. Tų sutrikimų visada buvo, tiesiog jie buvo nesuprasti, neįvardyti. Todėl ir atrodė, kad tų sutrikimų yra mažiau.

– Jūs esate ir tinklaraščio autorė. Kodėl jis atsirado ir kam skirtas?

– Dalinuosi viskuo, ką man pavyksta sukurti. Dalinuosi net ir savo patirtomis klaidomis, kad kolegos ir vaikų tėvai jų nekartotų, nes jos kartais būna labai skaudžios.

– Ar jūsų mokinių tėvai vertina jūsų triūsą, jūsų pastangas?

– Tėvai už viską labai dėkingi, jie labai nuoširdūs, visada padeda, kai tik prireikia.