Net 10 tūkst. – tiek balsų surinko Metų vadovu dienraščio „Klaipėda„ portalo kl.lt skaitytojų išrinktas Gediminas Rimkus. Bendrovės „Vakarų krova“ direktorius pirmą kartą surengtuose rinkimuose įveikė 19 konkurentų.

Vizitinė kortelė

gimė 1974 m. gruodžio 1 dieną Klaipėdoje.

1994 m. įkūrė individualią krovinių gabenimo įmonę.

1995 m. pradėjo dirbti „Klaipėdos Smeltėje" dokininku-mechanizatoriumi.

1998–2001 m. mokėsi Klaipėdos universiteto jūreivystės instituto kolegijoje laivų aptarnavimo ir uostų eksploatacijos.

2006 m. tapo „Klaipėdos Smeltės" generalinių krovinių terminalo direktoriumi.

2010 m. pradėjo dirbti Vakarų Baltijos laivų statykloje logistikos departamento vadovu.

2011 m. tapo šios įmonės pagrindiniu direktoriumi.

Priėmė kaip pokštą

– Kaip vertinate žinią, kad tapote „Metų vadovu"?

– Buvo staigmena. Kai atėjęs į darbą sužinojau, kad esu tarp kandidatų, priėmiau tai kaip pokštą. Kolektyvas ne iškart išsidavė, kad mane užregistravo Metų vadovo rinkimuose. Esu jiems dėkingas, nes šiandien turbūt ne kiekvienas darbdavys ar vadovas susilaukia tokio įvertinimo. Man kaip vadovui tai – didžiulis pliusas.

– Kokių savybių reikia geram vadovui?

– Reikia būti ne tik geru vadovu, kaip daugelis supranta, bet ir geru treneriu. Kaip sporte. Kiekvienas pavaldinys nori būti išklausytas, gauti patarimą. Nemažai laiko skiriu bendravimui su žmonėmis. Pažįstu kiekvieną darbuotoją, žinau jo privalumus ir trūkumus, pasiekimus ir norus, problemas šeimoje. Dažnai paatviraujame. Negali būti geru vadovu, jei tik duodi nurodymus. Pagal vadovavimo stilių save priskirčiau vadovų demokratų tipui.

– Kaip spėjate visus išklausyti, jei vadovaujate 135 žmonėms?

– Administracijoje pas mus dirba 23 žmonės, o didžioji dalis – darbininkai: dokininkai, mechanizatoriai, telmanai, su kuriais ne tiek dažnai tenka pabendrauti, kiek su administracijos darbuotojais. Per 1,5 metų savo žmones pakankamai pažinau, tad kartais iš žvilgsnio galiu pasakyti, kokia nuotaika žmogus atėjo į darbą.

Pokyčiai – gyvenimo prieskonis

– Ką reiškia jūsų žodžiai, kad, dirbdamas uoste, įgijote imunitetą?

– Kai ilgą laiką savo gyvenime nieko nekeiti, plauki pasroviui. Po trejų metų vadovavimo, 2010 metais, sulaukiau iššūkio, kai buvusios „Klaipėdos Smeltės" akcininkai pardavė įmonę kitos specializacijos šeimininkams. Įmonės veikla buvo ir yra susijusi su jūrinių konteinerių verslu. Man, kaip buvusiam Generalinių krovinių terminalo vadovui, darbo nišos lyg ir neliko. Teko pasitraukti.

Iki tol buvo gana ramus, nusistovėjęs darbas. Nors kai apninka monotonija, žmogus pradeda degraduoti tam tikrose situacijose. Tie priverstiniai pokyčiai supurtė ir leido pajausti, kad pasaulyje yra ir kitos darniai bei gerai veikiančios įmonės. Iki tol atrodė, kad ten, kur dirbu, yra geriausias ir šauniausias kolektyvas. Bet uždarius tas duris, pamačiau, kad gyvenimas yra kur kas spalvingesnis o ir galimybės šiandien yra didžiulės. Situacija tiesiog privertė apsidairyti aplinkui.

2010 metų gegužę Vakarų laivų gamyklos koncerno grupėje, Vakarų Baltijos laivų statykloje buvau paskirtas Logistikos departamento vadovu. Tuomet pradėjau gilintis į visiškai naują sau darbo specifiką, ne tiek stipriai susijusia su uostu, kiek su laivų statykla. Šis darbas man buvo tam tikras gyvenimo iššūkis. Tie vieneri metai mano gyvenimui suteikė tam tikro prieskonio, išbandant save.

Klaipėdoje gimiau ir užaugau, baigiau uosto valdymo specialybę universitete, kėliau tikslą savo darbą susieti su uostu. Tad buvo sunku pakeisti specializaciją, pradėti dirbti su kitais žmonėmis. Nors ir iki tol man pavykdavo sutarti su žmonėmis, rasti bendrą kalbą.

Po metų man buvo pasiūlytos kompanijos pagrindinio direktoriaus pareigos. Tai buvo šuolis mano karjeroje. Pokyčiai įvyko laiku ir vietoje.

Karjera – nuo žemiausio laiptelio

– Teko girdėti, kad įsidarbinti uosto kompanijose nėra paprasta – reikia arba pažinčių, arba įtakingų giminaičių. Kaip jūs čia atsidūrėte?

– Darbdavys nori, kad įmonė, kuriai vadovausi, klestėtų, būtų geri rezultatai ir patenkinti darbuotojai. Tokių rezultatų gali pasiekti tik profesionalus žmogus. Aš ir pats vengiu proteguojamų, kieno nors stumiamų žmonių. Gerą darbuotoją arba reikia užsiauginti, arba į tam tikrą postą sodinti žmogų, jau turintį patirties.

Baigęs mokslus, dirbti uoste pradėjau 1995 metais nuo žemiausios grandies – darbininko. Dirbau dokininku-mechanizatoriumi. Po metų supratau, kad šis fiziškai sunkus darbas – ne man. Tuo metu „Klaipėdos Smeltėje" buvo kraunami labai sudėtingi kroviniai, kur reikėjo daug fizinio ir rankinio darbo. Gal apie 50 proc. krovinių buvo perkraunama rankomis. Maišai, šaldytos žuvys briketuose... Nusprendžiau, kad geriau mokysiuosi.

Esu dėkingas tuomečiam „Klaipėdos Smeltės" prezidentui Martynui Gusiatinui. Jis skyrė daug dėmesio jaunimui, investavo į jaunų darbuotojų mokymus. Man, kaip darbuotojui, šioje kompanijoje buvo sudaryta galimybė augti. Tuomečio prezidento pasitikėjimas atvėrė duris ir sudarė man galimybes kilti karjeros laiptais.

Po dokininko-mechanizatoriaus tapau dispečeriu, pamainos viršininku, gamybos vadovu. Galiausiai paskyrė Generalinių krovinių terminalo direktoriumi. Esu užsispyręs ir anksčiau ar vėliau pasiekiu savo tikslą.

Protegavimo nebuvo, turėjau įrodyti, ką sugebu. Šitas lipimas mažais laipteliais suteikė unikalių įgūdžių. Suprantu, kokios yra technologijos, kaip dirba žmonės. Mane sunku apkvailinti, nes viską patyriau savo kailiu. Patirties turintis vadovas – pranašesnis už teorinį, o pastarųjų šiandien yra labai daug.

– Kodėl nusprendėte būti būtent dokininku-mechanizatoriumi?

– Anksčiau ši specialybė buvo madinga, nes jie daug uždirbdavo. Mane kaip jaunuolį suviliojo didelis darbo užmokestis. Norėjosi pradėti gyventi savarankiškai. Tuomet labai sunkiai, bet pavyko įsidarbinti. Užsikabinau ir dabar jaučiuosi savo vietoje.

Šeimoje stereotipai neegzistuoja

– Kaip pailsite po įtemptos darbo dienos?

– Darbas nėra lengvas, jame praleidžiu nemažai laiko. Su pertraukomis 12 metų žaidžiu lauko tenisą. Palakstęs aikštelėje nusipurtau slegiančius rūpesčius, padaužęs kamuoliuką išsikraunu.

Padėkočiau savo tėveliui, kuris mane nuo pirmos klasės pradėjo vesti į teniso užsiėmimus. Žaidžiau kokius aštuonerius metus. Buvome lyg profesionalai, nes treniravomės kasdien, dalyvavome varžybose, tarptautiniuose turnyruose. Paauglystėje ši rutina nusibodo ir mečiau. Labiau rūpėjo kiemas ir krepšinis.

Prieš ketverius metus kolega pasiūlė vėl į rankas paimti raketę.

Mėgstu keliauti, tad du kartus per metus mėgstu kur nors išvykti. Nebūtinai į užsienį, nors kartą per metus norisi ir į šiltus kraštus.

– Gal galite papasakoti apie savo šeimą?

– Su būsima žmona Asta susipažinau 1995-aisiais, kai pradėjau dirbti „Klaipėdos Smeltėje". 2000 metais susituokėme ir tais pačiais metais gimė dukra Vakarė. Šiuo metu ji yra vienintelė. Vakarė yra pakankamai savarankiška panelė.

Žmona dirba draudimo kompanijoje vyriausiąja vadybininke. Šioje srityje ji – jau seniai.

Kartais tenka atsiprašyti šeimos, kad šiuo metu skiriu nepakankamai dėmesio. Esu toks žmogus, kad kol nebaigiau darbo iki galo, skauda galvą. Tad darbe gerokai užsisėdžiu ir grįžęs namo, sulaukiu žmonos priekaištų. Bet ji ir dukra mane supranta. Dabar darbo valandos šiek tiek normalizavosi, nes susiformavo komanda.

Šeimoje pasiskirstome buitinius rūpesčius. Bandome vienas kitą suprasti, o jei reikia, ir nusileisti. Neįsivaizduoju, kaip šiandien šeimoje be šito išsiversti. Nesivadovaujame stereotipais, kad vyras turi daryti tai, o žmonai – šitai.