Po streiko gimė knyga

Psichologinis teroras, baimė netekti darbo ir nerimas dėl artimųjų – visa tai teko išgyventi mokytojams, kurie pernai ne tik paskelbė streiką, bet ir drįso "okupuoti" ministerijos patalpas, nes kitaip valdžia jų nesiteikė išgirsti.

Klaipėdietė L. Bručkienė buvo viena jų. Ši jos pilietinė patirtis virto dokumentiniu liudijimu – knyga "Be 5 minučių prestižinė", kuri visuomenei buvo pristatyta prieš pat naujus mokslo metus.

Klaipėdietė itin aktyviai dalyvavo mokytojų streike, kur atstovavo uostamiesčio pedagogams sostinėje ir tris savaites atsisakė išeiti iš ministerijos patalpų, kol valdžia su jais nepradės derybų.

Netrukus mokytojos-maištininkės patirtis bei švietimo reformų peripetijos nugulė knygoje, kuri veikiausiai bus įdomi ne tik jos kolegoms, bet ir mokiniams.

"Jiems ten yra aktualių dalykų, nes jie patys tame dalyvavo, jau mokyklą baigę dvyliktokai ir tuomečiai vienuoliktokai, dabar abiturientai. Ten parašyta ir apie juos. Tada vaikai, jų tėvai ir mokyklos bendruomenė labai mus palaikė, nuolat siuntė žinutes, vaizdo įrašus su palinkėjimais", – prisiminė L. Bručkienė.

Nors mokyklos administracijai gal ir nebuvo labai patogu turėti tokį maištininką savo tarpe, anot L. Bručkienės, ji jautė stiprų palaikymą ir iš gimnazijos vadovybės.

Valdžios imitatorių pinklės

"Be penkių minučių prestižinė" – tai knyga apie mokytojo profesiją, kuri dar prezidentės Dalios Grybauskaitės iškilmingai paskelbta idėja Lietuvai Nr. 1.

Tačiau klausimas, kiek tos penkios minutės užsitęs?

Atsakymą norėtų išgirsti ne tik L. Bručkienė.

"Kada mokytojo profesija taps prestižine, nežinau. Yra daug gerų gydytojų, bet yra tokių, pas kuriuos nenorime eiti. Yra daug gerų žurnalistų, bet yra tokių, kurie nežino, kaip rašomas žodis. Taip yra ir visose kitose profesijose. Labai norėtųsi, kad gabiausi studijuotų ne tik dėl stipendijos, bet paskui dar ir ateitų dirbti, o tam darbui reikia sudaryti tinkamas sąlygas. Nes šiuo atveju stipendijos skyrimas panašesnis į imitaciją, bet ne į realų žingsnį", – įsitikinusi mokytoja.

Tam, kad profesija taptų prestižine, reikia sąlygų darbui ir tai, pasak L. Bručkienės, turėtų tapti valstybine politika.

Pirmiausia reikėtų atsisakyti krūvos beprasmių įstaigų prie Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, kurios tik "įsisavina" projektus ir pinigus, bet nauda iš to niekinė.

Kova: pernai tris savaites pedagogai nesitraukė iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos patalpų, kai Vyriausybė ignoravo jų teisėtus reikalavimus. / Irmanto Gelūno / Fotobanko nuotr.

Mokytojos nestebina, kad dauguma esančiųjų valdžioje įpratę imituoti darbą, ir dalis visuomenės tą imitacijų kabliuką praryja.

"Manau, kad ši Vyriausybė ypač pamėgo imitacijas. Prisiminkite, ką prieš pandemiją jos atstovai kalbėjo? Kad viskam pasiruošta. Jie visuomenę tikino, kad visko turime, visko užteks. O kas paskui paaiškėjo? Tas pats ir mokyklų atžvilgiu. Kalbėjo, kad mokytojams bus už viską sumokėta, bus viskas gerai. O kas paskui? Valdžia tik kuria iliuziją, kad viskas yra gerai", – dėstė L. Bručkienė.

Galėjo baigtis liūdniau

Ir tie politiniai iliuzionistai, anot pašnekovės, iki šiol tikisi, kad jų fikcijos ir tuščiažodžiavimas nebus iššifruotas.

Todėl, pasak mokytojos, ne veltui buvo kone atvirai kėsinamasi į laisvą žodį, kad suvaldytų žiniasklaidą ir valdžiai būtų lengviau visuomenei kurti norimą iliuziją.

"Tad daugeliu aspektų ministerijos "okupavimas" pasiteisino. Valstybinio sektoriaus atstovai suprato, kad reikia vieniems kitus palaikyti, nors patyrėme bandymų mus supriešinti. Šis mokytojų streikas buvo ir stiprus pilietinio sąmoningumo postūmis. Pasikeitė santykis su žiniasklaida, nes prasidėjus streikams buvo labai sudėtinga informuoti visuomenę ir viešumoje pradžioje buvo pateikiama labai tendencinga informacija, bet lūžis įvyko", – prisiminė L. Bručkienė.

Jei tada nebūtume atsilaikę ir mus būtų sužlugdę, kažin ar Lietuvoje nebūtų prasidėję gerokai liūdnesni procesai.

Tada, pasak L. Bručkienės, labai padėjo socialiniai tinklai, kurie tapo viešumo įrankiu.

Atsirado drąsiau rašančių ir drąsiau kalbančių mokytojų.

"Kai buvo atnaujintos ugdymo gairės ir vėl padaryta imitacija, prašneko žmonės, dirbę prie tų gairių, kurie tik patvirtino apie naują melą, kai į jų pačių pasiūlymus ir pastabas vėl nebuvo atsižvelgta. Prasidėjo metas, kai tas valdžios imitacijas imta viešinti. Tiesą sakant, jei ne viešumas ir ne žurnalistai tuo ministerijos užėmimo laikotarpiu, mums viskas galėjo baigtis kur kas liūdniau", – įsitikinusi klaipėdietė.

Apsaugojo nuo smurto

Mokytojai tuomet siekė derybų, kurias garantuoja Darbo kodeksas.

O jų nebuvo beveik tris savaites, nes būtent derybų vengimas ir sukėlė konfliktą, dėl kurio mokytojai liko ministerijoje pernai gruodį.

"Kai premjeras tada atstatydino tris ministrus (manyčiau, siekė skandalą užgniaužti skandalu) ir mums pasakė, kad jokių derybų nebus ir liepė eiti lauk, mes laukėme prievartinio iškraustymo. Ir tik dėl viešumo išvengėme itin nemalonių dalykų. Nors spaudimas buvo visą laiką. Kodėl jie iš pat pradžių išnešė visus minkštasuolius, išjungė interneto ryšį, užrakino tualetus, savaitę mūsų neišleido iš pastato, grasinta, kad neleis įnešti maisto ir vaistų? Visą laiką buvo užuominų, kad galime sulaukti smurto, kalbėta apie riaušių malšinimo būrius, vandens patrankas", – pasakojo L. Bručkienė.

Mokytojos įsitikinimu, žurnalistai tuo metu iš esmės apsaugojo streikuojančius mokytojus nuo valstybininkų sumanyto smurto.

"Buvo daug bauginimo ir psichologinio šantažo. Spaudimas buvo daromas ir kitu būdu. Internete po straipsniais pasirodydavo mus juodinančių, šmeižiančių komentarų, buvo renkama informacija apie mūsų privatų gyvenimą. Ne visiems tokie dalykai buvo pakeliami. Mes buvome nusiteikę, kad gali atleisti iš darbo. Jei tada nebūtume atsilaikę ir mus būtų sužlugdę, kažin ar Lietuvoje nebūtų prasidėję gerokai liūdnesni procesai. Nes buvo toks įspūdis, kad siekta mus sudoroti, kad niekas daugiau nedrįstų streikuoti. Tad mūsų kova buvo principinė", – tvirtino mokytoja L. Bručkienė.

Padorių ministrų nereikia?

Mokytoja prisiminė ir ne patį gražiausią premjero Sauliaus Skvernelio gestą, kai jis ragino vežti mokinius į kitas mokyklas ar priiminėti naujus mokytojus, kurie pakeistų streikuojančiuosius.

"Juk tai Darbo kodekso pažeidimas, kaip ir neorganizuoti derybų su streikuojančiais darbuotojais, į jų vietas priimti kitus. Jie visiškai ramiai ir viešai pažeidinėjo įstatymus. Ir man labai džiugu, kad klaipėdiečiai buvo pirmieji, kurie tam pasipriešino, jie pirmieji parašė raštą S.Skverneliui, kur pareiškė, kad neorganizuos ugdymo proceso streikuojančiose mokyklose, ir pareikalavo, kad konfliktą spręstų valstybiniu lygiu", – prisiminė L. Bručkienė.

Kažkas buvo išspręsta, kažkas vėl tik imituojama, nepaisant to, pasirodo, buvo vienas žmogus Vyriausybėje, kuriuo streikuojantys mokytojai pasitikėjo ir iki šiol į jį žvelgia su pagarba.

Tai – tuomet laikinai švietimo, mokslo ir sporto ministro pareigas ėjęs Rokas Masiulis.

"Vienareikšmiškai R. Masiulis buvo geriausias ministras, nors – tik laikinasis. Jam atėjus, situacija buvo beveik be išeities ir jam ją reikėjo išspręsti. Jis turėjo suderinti tam tikrą Vyriausybės duotą užduotį su kita konflikto puse. Mes tada pamatėme, kaip jis dirba, kaip sprendžia problemas ir bendrauja. Tik bėda, kad jis buvo nepatogus Vyriausybei, nes per daug protingas ir per daug padorus", – įsitikinusi L. Bručkienė.