Gamtos mokytojas Benediktas Gaižauskas pardavė sodą, kad išleistų knygą ir pratinasi apie savo mokyklą, kurioje "atpylė" 50 metų, kalbėti būtuoju laiku.

Aprodydamas paties sodintą Vytauto Didžiojo gimnazijos sodą ir vienintelį Lietuvoje mokyklos gamtos muziejų, mokytojas džiaugėsi savo mokiniais. Su jais tvirtino kopas, sodino medelius, daugino skruzdėlynus, žiedavo paukščius, prižiūrėjo bites ir net veisė lapes. Mylėti gamtą jis mokė turbūt pusę Klaipėdos. Vardijo stropiausiųjų mokinių pavardes – vieni tapo mokslininkais, kiti – gydytojais, teisininkais, treti vadovauja įmonėms, plaukia į jūrą, iš tolimų kraštų vis pargabena savo mokytojui gamtos dovanų. Sutikę jį gatvėje ne tik visuomet pasilabina, savo džiaugsmais ir rūpesčiais pasidalija, bet ir pavežti, padėti pasisiūlo, ne vienas prisidėjo remontuojant muziejų.

Paskyrė knygą

Jiems visiems ir kolegoms, mylintiems gamtą, mokytojas paskyrė savo lėšomis išleistą knygą "Gamtos pažinimo keliu". Neseniai pasirodęs antrasis jos leidimas – išplėtotas, papildytas autoriaus prisiminimais.

– Kodėl prireikė antrojo knygos leidimo?

– Norėjau daugiau papasakoti apie savo geriausius mokinius, pirmųjų vietų šalies olimpiadose laimėtojus. Kartu mes daug gerų darbų nuveikėme. Žinote, dėl drausmės niekada neturėjau jokių problemų. Mano mokiniai – šaunuoliai, visuomet džiaugdavausi, kad jie padaro daugiau negu aš. Rašydamas ypač atkreipiau dėmesį, kad moksleiviai daug prisidėjo kuriant mokyklos gamtos muziejų. Dabar jam – 30 metų.

– Nieko sau, žiūriu – mokyklos muziejui paskirtas atskiras dviaukštis pastatas, aplinkui – nuostabus, pilnas retų augalų sodas. Kaip tai įmanoma šiais laikais?

– Viskas įmanoma. Ir anksčiau buvo įmanoma, tik didelio noro reikėjo. Šviesios atminties architektas Gytis Tiškus, beje, buvęs Vytauto Didžiojo gimnazijos mokinys, kai projektavo buvusį "Pamario" (dabar – "Radisson SAS") viešbutį, suprojektavo ir neva boilerinę. Taip neoficialiai miestas pats to nežinodamas kartu su viešbučiu sumūrijo mums muziejuką – labai reikėjo, senasis medinis pastatas jau buvo visai sukiužęs. Tuometinis miesto vadovas Valentinas Greičiūnas paskui juokėsi ir stebėjosi: "Viskas gerai – statė ir pastatė, bet kaip aš nieko nežinojau, kad čia, panosėje, tokie dalykai dedasi?.." Ką jis daugiau sakys, jo vaikus aš irgi mokiau...

O sodas... Anksčiau jis buvo dar gražesnis, gyvybingesnis – turėjome šiltnamį, auginome daugybę gėlių. 70 arų sklypas būdavo ir bandymų, moksleivių praktinių užsiėmimų vieta. Deja, dabar gamtos pažinimo programose tam skiriama vis mažiau valandų. Bet su gimnazijos vadovybe sutarėme, kad pamažu sodas taps dendrologiniu parku. Čia jau dabar gerai auga daug Lietuvoje retų augalų.

Muziejus – sode

– Ir visus pats sodinote? Kokio amžiaus šis sodas?

– Čia viskas nuo 1959-ųjų iki šiol mano su mokiniais pasodinta – maždaug 100 rūšių augalai. Ir šis gražuolis plačialapis bukas, jau per 20 metų perkopė miltuotasis šermukšnis, 18-metė amerikietiška liepa – pažiūrėkite, kokio dydžio jos lapai – kone kaip žmogaus galva. Labai įdomus turkinis lazdynas. Gal kada nors bus gamtos paminklas. Įsivaizduokite, jam jau 20 metų, iš jo sėklų dar du medeliai pasodinti prie Laikrodžių muziejaus, bet ten jie jau baigia gyvenimą – džiūsta, nyksta. O čia keroja skėtašakė eglė. Augo ir tulpmedis, bet vedant šiluminę trasą buvo pažeistos jo šaknys ir numirė. Toks gražus buvo medis, nedaug atsiliko nuo turkinio lazdyno. Kukmedis irgi gerokai aplaužytas. Jį iš Druskininkų atsivežiau. Švėkšnos parke yra dar vienas labai gražus kukmedis – storas, paspaudus kamieną, lieka duobė.

Gimnazijos sode auga ir europinis kėnis, ir geltonžiedis pupmedis, ir veimutinė, šilkine vadinama ilgaspyglė pušis. O graikinis riešutmedis jau nebe pirmi metai subrandina riešutus. Galybe jis prilygsta ąžuolui, gali sulaukti 2000 metų amžiaus.

Man ypač smagu, kad iš mūsų mokyklos sode užaugintų ąžuolų daigelių dabar prie Klaipėdos "Ąžuolyno" gimnazijos veši gražus ąžuolynas. Tiems mūsų ąžuoliukams – jau 15 metų, gal ir daugiau. Pirmuosius daigelius Klaipėdos universiteto botanikos sodui irgi užauginome mūsų mokyklos sode.

Kas veši mūsų mieste

– Visą skyrių savo knygoje paskyrėte įdomiausiems Klaipėdos medžiams. Kas dar ypatingo auga mūsų mieste?

– Gal ne daug kas žino, kad Lietuvininkų aikštėje į dangų stiebiasi trys gražuoliai rytų platanai – miestas pasirūpino. Praeidamas kiekvieną kartą pasidžiaugiu – nedaug kur Lietuvoje tuos medžius pamatysi.

Prie Biržos tilto kas rudenį raudonais obuoliukais apsipila raudonlapės Nedzveckio obelaitės. Centrinės miesto gatvės skverelyje, prie paminklo Herkui Mantui, akį traukia dygiosios eglės. Viena mano sodinta prieš du dešimtmečius didžiulė išaugo ir Vytauto Didžiojo gimnazijos kieme, bet greitai jos neliks – teks nupjauti rekonstruojant mokyklos baseiną.

Skulptūrų parke ir Teatro aikštėje auga kalninės guobos. Prie bendrovės "Klaipėdos kartonas" žaliuoja stora šimtametė liepa. Šalia Jūrų muziejaus – gražus juodųjų pušų gojelis. Jų nerijoje yra ir daugiau.

Turėjo net krokodilą

– Girdėjau, kad buvote užveisę net mažą zoologijos sodą?

– Spontaniškai. Moksleiviai ar jų tėvai atnešdavo sužeistą paukštį ar žvėrelį. Mokyklos sode 18 metų išgyveno gandras. Kasdien užsukdavo į mokyklos valgyklą – gaudavo dešrelių. Jis buvo kaip sargas. Už tvoros, buvusių Karininkų namų parke, vykdavo šokiai, o jis kalendavo snapu. Vienąryt radome nusuktu sprandu. Įsivaizduokite, jei jo sparnas būtų sveikas, jei jis būtų galėjęs skristi, būtų pakilęs su tais gandrais, kurie praskrisdavo pavasarį. O jis tik žiūrėdavo į juos ir kokius šokius šokdavo sode!..

Atvirame baseine gyveno gulbės. Turėjome dvi šeimas bičių. Kartą vienas pašalietis bandė pasikopinėti medaus, tai buvo kaip reikiant sugeltas. Paskui kerštavo – padegė avilius, buvo sugautas, dvejus metus kalėjime atsėdėjo.

Laikėme rudąsias lapes. Kryžminome su juodsidabrėmis iš Kretingos ūkio. Ketvirtosios kartos lapiukų kailis buvo nepaprastai gražus.

Du buvę mokiniai tais pačiais metais atgabeno po bebrą. Po dvejų metų sulaukėme dviejų mažų bebriukų – pirmas atvejis Lietuvoje, kad nelaisvėje bebrai daugintųsi.

Ir stirnaičių turėjome. Taip pat vėžlių, chameleoną, skorpioną. Net metrinį krokodilą vienas kapitonas, vėlgi buvęs mano mokinys, padovanojo. Po metų Kauno zoologijos sodui teko jį perdovanoti – suaugo, buvo aršus.

Prognozuoja liūdną ateitį

– Jūsų įkurtas muziejus, kaip matau, irgi gali didžiuotis įdomiais, nors ir negyvais eksponatais. Iš kur jie?

– Darome visokius mainus. Aš Jūrų muziejui padovanojau kardauodegį. Tris man atvežė buvę mano mokiniai. Mainais iš Arūno Grušo gavau ryklį. "Pingvinų daktaras" – irgi mano mokinys, jo darytos kirų iškamšos tebėra čia, mokyklos muziejuje. Jam labai retą dumblį iš Antarktidos atgabeno kitas mano mokinys. Gulbę padovanojo medžioklės ūkio direktorius Valdemaras Zakaras – jį irgi mokiau. Keturių metrų ilgio smauglį pats parsivežiau iš Tailando. O čia, pažiūrėkite, koks gražus žalvarnis. Šie paukščiai Lietuvoje baigia išnykti. Prieš du dešimtmečius dar teko matyti Klaipėdos skulptūrų parke.

Turime ekspozicijoje ir retų augalų pavyzdžių. Ginkmedžio lapai primena, kad Lietuvoje yra tik du stambūs jo medžiai: vienas – Kauno botanikos sode, kitas – Švėkšnos parke. O mažesnių gal esama ir daugiau. Anądien sutikau profesorių Stasį Vaitiekūną, jis sakė savo sodelyje auginantis vieną...

Mes su jaunaisiais ekologais sudarėme ateities prognozes. Gal jos moksliškai ne iki galo pagrįstos, bet iš tiesų taip yra: gamtos užterštumas kol kas didėja, pramonės gamyba ir gyventojų skaičius taip pat dar auga, maisto kiekis – irgi, ištekliai jau mažėja, mirtingumas kol kas neauga, bet praeis keli šimtai metų, jo kreivė sparčiai šoks į viršų. Taigi žmonijos ateitis – liūdna.

Su lėktuvu – ir žąsis

– Kaip tai sustabdyti? Ką galime mes, aš, Jūs padaryti?

– Mes galime sodinti ir auginti augalus. Jie ne tik maistas, bet ir vaistas, teikia labai daug gėrybių. Vien iš medžio žievės gaminama per 20 tūkstančių rūšių dirbinių. Ką gi, jei valstybių vadovai susiims, skirs lėšų gamtos apsaugai, reikalai pagerės. Bet turime prisidėti ir mes visi. Šiuo metu Lietuvoje turime tik 13–14 procentų valstybės saugomos žemės. Tai rezervatai, nacionaliniai parkai, draustiniai. O visa kita – sudie. Tikėkimės taip nebus, bet rūpintis aplinkos apsauga turime visi ir iš širdies.

– Pats visą gyvenimą paskyrėte šiam reikalui – be mokytojavimo, ketvirtį amžiaus vadovavote Gamtos apsaugos draugijai, du dešimtmečius dirbote ekskursijų vadovu – daugybei tautiečių ir svetimšalių aprodėte Lietuvą ir Kuršių neriją. Kuo Jums atsilygino gamta?

– Tai yra viskas. Su ja stengiuosi draugauti ne mažiau nei su žmogumi. Todėl, kad mes esame gamtos vaikai, viską gamta mums padovanoja. Ji teikia mums to, ko nepasiimsi nei iš knygų, nei iš jokių maisto produktų. Tereikia prisiliesti prie medžio, įsiklausyti į miško garsus...

Ar žinote, kad aukščiausiai pakyla pilkoji žąsis – skrenda 6–7 kilometrų aukštyje. Kai susiduria su lėktuvu, žūsta ne tik lėktuvas, bet ir žąsis. Turėtume atsiminti ir tai.

Trūksta laiko

– Apkeliavote bene pusšimtį egzotiškų pasaulio šalių. Iš mokytojo algos?

– Taigi veltui nedirbau, sutaupydavau. Svarbiausia, ką pamatydavau, pasiekdavo mano mokinių protus. Iš kiekvienos kelionės parsiveždavau naujų eksponatų muziejui.

– Ar tos kelionės kaip nors pakeitė Jūsų požiūrį į gamtą ir žmones?

– Gerokai. Pamačiau, kad kai kurios šalys, kad ir nelabai turtingos, gamta rūpinasi daugiau už mus. Pastebėjau, kad australai labai myli gamtą – Australijoje kiekvienoje vietoje yra ko pasimokyti.

– Prasitarėte, kad turite ir kitų pomėgių?

–Jaunystėje žaidžiau stalo tenisą, net buvau tapęs Klaipėdos zonos stalo teniso čempionu. Daug metų dainavau Liaudies operoje ir "Klaipėdos" chore. Nuo 1950-ųjų nepraleidau nė vienos dainų šventės Vilniuje. Gaila, dabar jau nebeleidžia sveikata. Dar taip norėtųsi, betgi visur žmogus suspėti negali. Pramokau dirbti kompiuteriu, su juo pažaidžiu šachmatais. Veiklos yra, tik laiko trūksta.

– Betgi jau tiek daug padaryta! Kas jums rūpi dabar?

– Dėl to, kas padaryta, manau, kad viską reikėjo daryti dar geriau. Žmogus niekada negali sakyti – jau padariau, turi galvoti, kaip padaryti daugiau. O aš dabar rūpinuosi muziejaus perdavimo reikalais. Jį perims gabi jauna biologijos mokytoja. Nuo rudens aš būsiu tik konsultantas visuomeniniais pagrindais. Taigi prižiūrėsiu ją, pakontroliuosiu. O jeigu rimtai, tai svarbiausia, kad mano su mokiniais pasodinti medžiai ir krūmai puošia ne tik visą mokyklą, jos sodą, bet ir miestą, Lietuvą. Su jais išaugo, suvešėjo mūsų svajonės. Manoji jau išsipildė – paauglystėje pamatęs Kuršių neriją nieko taip nenorėjau, kaip tapti gamtos mokytoju.