Klaipėdietė Svetlana Daugėlienė – muzikos teorijos specialistė, viena iš dviejų tūkstančių Klaipėdos mokytojų, šiais mokslo metais vėl įžengsiančių į uostamiesčio mokyklų klases.

Moteris su liūdesiu pripažįsta, kad gyvenimo realybė neretai iš labai talentingų jaunų žmonių atima laimę mokytis tai, ką jie geriausiai sugeba.

Su jūros ženklu

– Jūs tikra klaipėdietė?

– Taip, gimiau Klaipėdoje, jūrininko šeimoje.

– Yra toks mitas, kad jūrininkų vaikai augdavo elitinėje aplinkoje, kur netrūko jokių materialinių gėrybių. Kokia buvo jūsų vaikystė?

– Tikrai negaliu patvirtinti šio mito. Visko buvo, augome ir nelabai turtingai, ir nelengvai, ir ne visada linksmai. Dabar tai suprantu. Kai buvome maži, mama mane su broliu augino viena, nes tėtis didžiąją laiko dalį praleisdavo jūroje. Aš tik dabar suvokiu, kaip buvo mamai sunku. Tais laikais jauna moteris su dviem vaikais. Nes ji visą savo gyvenimą paskyrė mums, ji tuo metu mums buvo ir mama, ir tėtis. Labai gaila, kad tėtis faktiškai nematė, kaip mes augome, nematė daug gražių ir mums svarbių akimirkų. Tų laikų praradimą jaučiu ir šiandien, yra labai daug spragų buvime su tėčiu. Pagrindiniai momentai – ėjimas į mokyklą, jos baigimas, sūnaus gimimas, tam tikros sukaktys, visa tai vyko, o tėvelio šalia nebuvo. Gyvenu su tokia nuoskauda, jog viskas vyksta ne taip, kaip turi būti. Turiu sūnų studentą ir labai stengiuosi, kad tokių dalykų, kuriuos išgyvenau pati, jis nepajustų. Nes dabar aš suprantu, kad labai daug prarasta.

– Bet juk ir jūrininkų žmonos, ne tik vaikai, patyrė tokias pat nuoskaudas?

– Tai labai svarbus momentas, – moteris vis dėlto turi likti moterimi, jai užkrauti ir vyro dalios nereikėtų. Nes tada ji labai keičiasi, ji tampa per daug stipri. Mano mama – pats ryškiausias pavyzdys. Ji viską gali, viską pakelia, viską sugeba, o tėtis lieka kažkur šone. Ir mano pačios bėda, kad aš negaliu būti silpna moteris. Pažįstu labai daug šeimų, kurios išgyvena tas pačias problemas. Vyras turi taip gyventi, taip elgtis, spręsti tam tikras problemas, kad moteris galėtų jį gerbti. Taip, jis materialiai išlaiko šeimą, tai yra labai didelis dalykas, taip ir turi būti. Bet kai reikia moralinės paramos, jis atsitraukia. Žinoma, jūrininkai patys kenčia dėl to, kad yra atokiai nuo šeimų ir dėl to kyla tam tikrų bėdų. Tokia jau jų profesija, kuri kai ką ir atima.

Matematika muzikoje

– Baigėte 11 vidurinę mokyklą, dabartinę „Aitvaro“ gimnaziją, buvote tarp tų pirmųjų mokinių naujai suformuotose fizikų-matematikų klasėse. Ar tikslieji mokslai pravertė jūsų profesijoje?

– Aš ir pasirinkau ne muzikos istoriją, o muzikos teoriją. Tai – matematika muzikoje. Manau, kad nei pianistų, nei smuikininkų nebūtų be mūsų. Tik mūsų darbas yra nematomas. Atlikėjų darbas matomas – vaikas išeina į sceną ir groja, o aš žiūriu į jį ir galvoju, juk aš jį išmokiau natų, muzikos abėcėlės.

– Bet juk šiuolaikinėje muzikoje, ypač tarp užsienio roko muzikantų, nemažai talentų, pasaulinio garso žvaigždžių, kurie niekada šito nesimokė, gal tos teorijos ir nereikia?

– Pateiksiu savo sūnaus pavyzdį. Esu labai gera mama, savo sūnui, septynerių metų vaikui, leidau nesimokyti muzikos. Beje, mano tėveliai irgi profesiją leido man rinktis pačiai. Taigi, supratau, kad sūnus muzikantas nebus. Aš jo nespaudžiau. Juo labiau pati neįsivaizdavau jo diriguojančio ar grojančio, leidau vaikui pačiam nuspręsti. Jau jis buvo baigęs mokyklą, grįžtu kartą namo, girdžiu skambantį fortepijoną. Galvoju, kas čia vyksta. Pasirodo, sūnus susirado internete mokymo programas ir pats pradėjo mokytis muzikos. Sakau, tu man gėdą darai, kodėl nesimokei anksčiau? O jis man atsakė, kad anksčiau nenorėjo, o dabar nori. Vis dėlto ta teorija reikalinga.

Kai profesija virsta amatu

– Kodėl jūs pasirinkote mokytojo profesiją?

– Žinote, aš nepasirinkau. Turbūt gyvenimas padiktavo. Studijavau buvusioje Vilniaus konservatorijoje muzikologės specialybę. Kadangi jau buvau sukūrusi šeimą, grįžau į Klaipėdą, nors buvo galimybė pasilikti ir Vilniuje. Aš šiek tiek dirbau ir pačioje konservatorijoje, buvo tam tikras ratas pažįstamų, darbą būčiau gavusi ir ten. Bet kaip jauna specialistė gavau paskyrimą į Klaipėdą ir grįžau čia. Mano darbovietė buvo ir tebėra E.Balsio menų gimnazija. Ten dirbu nuo 1988 m. Tačiau jau dabar mane aplanko mintys, kad norėčiau kitokio darbo, greta mokytojavimo. Ir žinau, kad turiu ką nors daryti, ieškoti arba laukti.

– Kas atsitiko?

– Net nežinau, per tuos metus, kai dirbu gimnazijoje, o tai netrumpas laikas, darbas tapo tik amatu. Gal aš per drąsiai sakau, bet jis nebeteikia tiek džiaugsmo ir įkvėpimo, kaip anksčiau. Nežinau, kas nutiko, gal tai amžiaus problemos, gal nuovargis, o gal ir bendra mokyklų situacija, nes nuolat jaučiama įtampa. Programos trumpinamos, mokymo valandos mažėja, vaikų kasmet mažiau. Šiandien jaučiuosi būtent taip, ir nenoriu meluoti.

– O patys vaikai, ar jiems bereikia mokytis tų menų, juk šiandien tik ir kalbama apie amatus tikrąja to žodžio prasme, tik apie materialines vertybes kuriančias profesijas?

– Tai ir yra viena tų priežasčių, kodėl nėra tokio džiaugsmo darbe, nes kai kurių vaikų akyse, žinoma, ne visų, nebematau tos kūrybinės ugnelės. Aš dirbu su vyresniųjų klasių mokiniais, kai jiems reikia pasirinkti, kur jie eis toliau, ar verta mokytis mūsų gimnazijoje. Nes jaunas žmogus pradeda ieškoti savo kelio, o gyvenimas diktuoja savo. Ir kaip man skaudu, kai aš matau, kad talentingas, labai gabus vaikas tuojau pakeis mokyklą. Kai kurių vaikų tėvai nėra menininkai, jie ne visada supranta vaikų polinkį, jie labai sunkiai dirba, kad šeimos išgyventų, vaikai mato tą kontrastą ir pradeda dvejoti, ar teisingai pasirinko savo kelią, pradeda blaškytis ir galiausiai išeina į kitas mokyklas. Taip aš prarandu mokinius, nematau savo darbo rezultato, iš kur gali būti tas įkvėpimas dirbti? Bet gerai, dar yra entuziastų, besimokančių muzikos pas mus, nesvarbu, kad kai kurie išvažiuoja tobulintis ir į užsienį.

– Kaip manote, ar jūsų profesija išsilaikys, ar liks vos keli specialistai?

– Jų jau sumažėjo. Turiu pažįstamų kolegių, kurios dirba auklėmis arba išvažiavo į užsienį karšinti senukų. Muzikologė-auklė, prižiūrinti 5 mėnesių kūdikį. Labai skaudu. Tai yra tragedija, nes mokslai trunka labai ilgai. Gimnazijoje vadovauju Muzikos teorijos skyriui, pas mus dirba 7 žmonės ir kasmet matau, kaip mažėja tos darbo valandos, kokie žmonės įsitempę, jaudinasi, sielojasi, ar pavyks sudaryti naujas mokinių grupes. Toliau bus dar baisiau, mūsų mokykla nuolatinėje įtampoje: išliks ar neišliks? Ar sujungs su kokia kita mokykla? Nežinau, ar tai būtų protinga.

– Ar mokiniai neiškrėsdavo kokių nors pokštų, juk paprastai jie stengiasi visaip išmėginti mokytojus?

– Yra vienas nelabai malonus atsiminimas, kai teko net jėga tramdyti vieną įžūlų vaiką. Aš labai netoleruoju tokio bendravimo. Jei kada nors rašysiu autobiografiją, būtinai paminėsiu tą atvejį. Kitas buvo linksmesnis. Vedžiau pamokas dailininkams. Ateinu į klasę, atsiverčiu žurnalą, o ten tarp mano parašytų pažymių – fantastiškai gražūs piešiniai. Pamačiau, kojos pradėjo drebėti, vaikai laukia mano reakcijos, sakau – labai gražu ir tęsėme pamoką. Mūsų gimnazijos vaikai labai geri, jiems adaptuotis kitoje aplinkoje yra nelengva. Mes visada labai sielojamės, kada kai kurie iš jų po 8 klasės išeina į bendrojo lavinimo mokyklas. Mums neramu, kaip juos priima naujas kolektyvas, kai kurie prigyja, kitiems – sunku. Nes mūsų mokykloje jiems sudarytos šiltnamio sąlygos. Tie vaikai, kurie turi polinkį į menus, labai nutolę nuo tų kasdienių problemų.

– Kas, be šeimos ir darbo, dar yra svarbu žmogui?

– Sveikata. Dabar suprantu, kaip tai svarbu, turėjau labai slogią patirtį. Pasirodo, sveikata ir gyvybė – toks trapus dalykas, kurį reikia saugoti ir vertinti kiekvieną akimirką.

Gimė 1962 m. rugpjūčio 27 d. Klaipėdoje.

Baigė Klaipėdos 11 vidurinę mokyklą, vėliau – S.Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą.

Studijavo Lietuvos muzikos akademijoje, įgijo muzikologės specialybę.

Nuo 1988 m. – Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijos mokytoja.

Turi sūnų Grigorijų.