Nepažįsta savo vaiko
„Jau prieš pereidamas į gimnaziją sūnus turėjo psichologinių sunkumų, tačiau tuo metu to nesupratau. Mes mažai kalbėjomės. Jis buvo gana uždaras, mokykloje konfliktuodavo su kitais vaikais, bet apie tai man niekada nepasakodavo. Kai auklėtoja pranešdavo, kad, pavyzdžiui, susimušė ar pastūmė kitą vaiką, dažniausiai kaltindavau jį, nes nežinojau viso konteksto“, – pasakoja Kėdainiuose gyvenanti Ramunė.
Tik atkūrusi ryšį su vaiku, iš jo sužinojo daugiau šokiruojančių faktų, pavyzdžiui, kad sūnus išeidavo į mokyklą, bet jos dažnai nepasiekdavo: „Jei tuo metu būdavau namie, jis kelias pamokas praleisdavo lauke. Jei dirbdavau, likdavo namuose, sakydamas, kad blogai jaučiasi.“
Visgi, kai lankė progimnaziją, problemos buvo mažesnės ir ne tokios ryškios.
„Sunku pasakyti, kada viskas pradėjo ristis žemyn, – tęsia Ramunė. – Sūnui perėjus į gimnaziją, atrodė, kad viskas pagerėjo: susirado draugų, mokytojų buvo vertinamas kaip mandagus ir draugiškas. Tačiau netrukus vėl prasidėjo bėgimai iš pamokų, konfliktai su mokytojais, panikos atakos. Auklėtoja skambina ir sako: pasiuntė mokytoją, išėjo iš pamokos arba sėdi tualete užsidaręs, nes panikos ataka.“
Ramunė sako išgyvenusi tikrą košmarą: pykčiai namuose, skambučiai iš mokyklos, sūnaus žodžiai: „Mama, aš susinaikinsiu save.“
„Ieškojome pagalbos, dėl psichologinių problemų sūnus buvo paguldytas į ligoninę. Tuo metu jaučiausi visiškai palūžusi. Prisimenu, sėdžiu viena, prieš mane trys gydytojai, o aš suprantu: nieko nežinau apie savo vaiką. Išvažiuodavau į darbą anksti, o grįždavusi vėlai – iškart miegoti. Mes tolome vienas nuo kito, o aš nemokėjau kurti ryšio su vaiku“, – atvirai pasakoja Ramunė.
Dėl elgesio problemų sūnus buvo pašalintas iš mokyklos. Moteris desperatiškai ieškojo, kas jį priimtų, bet išgirdo tik skaudžius žodžius: „Tokių vaikų mums nereikia.“
„Sūnus lankėsi pas psichologus, bendravau su Vaiko teisių tarnyba, pagalbą teikė socialiniai darbuotojai. Jie taip pat signalizavo, kad man trūksta tėvystės įgūdžių. Man iššūkis tuo laikotarpiu buvo išgyventi. Išeidavau į darbą ir nežinodavau, ką rasiu namie ir ar iš vis rasiu. Darbe mintys sukosi tik apie sūnų. Tačiau tik tada, kai pati pripažinau, kad nebesusitvarkau ir kad man tikrai trūksta efektyvaus bendravimo su vaiku, viskas pamažu pradėjo keistis“, – pasakoja moteris.
Lūžio akimirka
Kėdainių pagalbos šeimai centras, kaip Europos socialinio fondo agentūros partneris, vykdo projektą „Kompleksinės paslaugos” (KOPA), kuris skirtas suteikti pagalbą asmenims ir šeimoms, sprendžiant kylančias socialines psichologines problemas. Viena iš projekto veiklų – teikiamos individualios psichologo konsultacijos, kurias pradėjo lankyti ir Ramunė.
Pasak jos, individualios konsultacijos su psichologe Rūta Mazilauskaite tapo lūžio tašku – akimirka, kai viskas nušvito. Tai buvo pirmas kartas, kaip pati sako, kai pokalbis sukosi ne apie sūnaus elgesį, bet buvo išklausyta ir ji – ne tik kaip mama, bet ir kaip žmogus.
„Nuo pirmų minučių pajutau – tai apie mane. Tada prasidėjo mano gyvenimas“, – pasakoja moteris. Konsultacijose ji pradėjo labiau pažinti save, o besikeičiantis elgesys, stiprėjantys gebėjimai valdyti stresą pamažu pakeitė ir viską aplinkui. Kėdainiškė atrado sportą ir įsiliejo į bendruomenę, kurioje kalbama apie streso valdymą, miegą, knygas.
Pasikeitus mamos elgesiui, keitėsi ir santykiai su sūnumi. Ramunė pati išmoko reaguoti ramiai, gerbti jo pasirinkimus, bet aiškiai kalbėti apie padarinius: „Mama isterikė dingo. Kalbamės tiek, kiek jis nori. Jei nepatinka jo sprendimas – pasakau, bet tai jo atsakomybė.“
Ramunės žinutė kitoms mamoms aiški: „Nebijokite kreiptis pagalbos. Nesigėdykite. Yra nuostabių specialistų. Kai atrodo, kad viskas griūva, – tai gali būti pradžia.“
Ydingas ratas
Kaip teigia psichologė R. Mazilauskaitė, Ramunės pavyzdys puikiai patvirtina, kad tėvams svarbu stiprinti asmeninius resursus – atrasti, prisiminti savo pomėgius, bendrauti su kitais tėvais, išgirsti jų patirtį.
Kalbėdama apie paauglių elgesį, ji atkreipia dėmesį, kad pakitęs vaikų, paauglių elgesys, intensyvios emocijos ar, priešingai, užsisklendimas, atsiribojimas yra rimti signalai. Jie rodo, kad vyksta reikšmingi dalykai, pokyčiai, su kuriais pats vaikas ar paauglys nepajėgus susitvarkyti.
„Deja, tėvai, pedagogai dažniau pastebi agresyvų elgesį, pyktį ir mažiau dėmesio skiria tylesniems, uždaresniems jaunuoliams. Jie vertinami kaip geri, sukalbami, nekeliantys problemų“, – sako psichologė R. Mazilauskaitė, kurios vedamas individualias konsultacijas lankė Ramunė.
Kartais prieinama prie apibendrinimų, kad „esu bloga mama / blogas tėtis“ ir pamirštama, kad sunkumai yra vystymosi, augimo ar apskritai santykių dalis.
Tačiau, kaip pabrėžia psichologė, labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad internalūs (t. y. vidiniai, pvz., nerimas, depresiškumas ir kt.) sunkumai ne mažiau reikšmingi nei eksternalūs (t. y. išoriniai, pvz., pyktis, agresija). Juo labiau sunkumų patiriantis uždaras, atsiriboti linkęs ir aplinkinių dėmesio nesulaukiantis vaikas tarsi gauna patvirtinimą, kad yra nematomas, nepastebimas ar jo patiriami išgyvenimai nepakankamai svarbūs būti pastebėti. Taip užsisuka ydingas ratas, kuriame, nekalbant apie savo poreikius ir savijautą, norimo dėmesio gali būti ir nesulaukiama.
„Žvelgiant į šeimą kaip į sistemą, o į jos narius kaip į sistemos sudedamąsias dalis, svarbu prisiminti, kad tiek vieno šeimos nario problemos, tiek pozityvūs pokyčiai lemia pokyčius ir visoje sistemoje, t. y. visoje šeimoje, – sako R. Mazilauskaitė ir priduria: – Darbe pastebiu, kad vaiko patiriami sunkumai gali būti įspėjamasis ženklas, jog šeimoje kažkas vyksta. Nebūtinai tai yra smurtas ar panašios problemos. Dažnai vaiko sunkumai signalizuoja apie kokybiško laiko kartu, galimybės išsakyti savo jausmus ar sunkumus stoką. Darbuose užsisukę, asmeninių sunkumų, įsipareigojimų turintys ar žinių, įgūdžių stokojantys tėvai nesuteikia vaikui reikiamo dėmesio. Galiausiai, paauglystės tarpsnis ir jame patiriami vaiko / paauglio iššūkiai, sunkumai priimami kaip laikina amžiaus tarpsnio dalis.“
Svarbūs kokybiški santykiai
Anot psichologės R. Mazilauskaitės, galvojant apie šio amžiaus tarpsnio ypatumus, reikia pripažinti, kad jaunuoliams labai svarbu tyrinėti save, aplinką ir taip mokytis spręsti kylančius sunkumus.
Todėl, nors tėvai ir yra svarbi jauno žmogaus gyvenimo dalis, tačiau neišvengiamai norima atrasti atsakymų į klausimus: kas aš esu kaip nepriklausomas žmogus, kokie yra mano santykiai su bendraamžiais, romantiniu partneriu ar partnere?
„Sėkmingo tyrinėjimo rezultatai pasireiškia jaunuolio tapatumo jausmu, kokybiškais santykiais su tėvais, bendraamžiais, akademiniais rezultatais ir pan. Kita vertus, patiriant nesėkmių ir dar neturint reikiamų įgūdžių gali pasireikšti nerimas, depresiškumas, panikos atakų, kitų psichosomatinių simptomų ar net kilti minčių apie savižudybę. Kita vertus, tokios situacijos, kraštutinumai dažnai tampa lūžio tašku, – sako psichologė R. Mazilauskaitė. – Norisi padrąsinti tėvus, kurie vaiko sunkumus laikui bėgant ima vertinti kaip asmeninę nesėkmę. Kartais prieinama prie apibendrinimų, kad „esu bloga mama / blogas tėtis“ ir pamirštama, kad sunkumai yra vystymosi, augimo ar apskritai santykių dalis. Nors jie gali varginti, tačiau nėra vienintelis įrodymas, kad toje situacijoje nepavyksta susitvarkyti.“
Asmeninių resursų stiprinimas
„Ramunės pavyzdys puikiai patvirtina, kad tėvams svarbu stiprinti ir asmeninius resursus: atrasti, prisiminti savo pomėgius, bendrauti su kitais tėvais, išgirsti jų patirtį ir pan., – sako psichologė R. Mazilauskaitė. – Mokymasis stebint ir modeliuojant patirtis yra svarbi auklėjimo dalis. Todėl savimi besirūpinantys, efektyviai savo mintis, emocijas reiškiantys tėvai geba geriau priimti ir vaiko patirtis, savaime tampa pavyzdžiu, rodančiu problemų sprendimo būdus. Taip gali būti lengviau paskirti laiko pokalbiui su vaiku, išgirsti jo džiaugsmus ir rūpesčius.“
Psichologė pateikia vaizdingą pavyzdį: „Santykį su vaiku, paaugliu galime pabandyti pajusti kaip orą – kartais šviečia saulė, o kartais siaučia audra. Nepaisant to, neužsidarome ir į lauką einame. Lygiai taip pat galime bandyti eiti ir į santykį su vaiku. Klausti, domėtis. Net jei konkrečiu metu norimo atsako nesulaukiama, parodyta tėvų iniciatyva yra kaip sėkla, žinutė, kad esi laukiamas ir priimamas.“
Anot R. Mazilauskaitės, gerai jaunuolio savijautai palaikyti užtenka bent vieno kokybiško santykio su suaugusiuoju. Juo gali būti mokytojas, socialinis darbuotojas, psichologas ar kitas žmogus, kuriam rūpi.
„Todėl tikiu, kad kuo daugiau žinosime apie pagalbos galimybes, išdrįsime jomis pasinaudoti, tuo rečiau prieisime prie kraštutinumų“, – sako psichologė.
Pagalba prieinama visiems
Kaip teigia Jurgita Lazauskienė, Europos socialinio fondo agentūros veiklos ekspertė, projekto „Kompleksinės paslaugos“ veiklose jau dalyvavo 964 žmonės iš Kėdainių rajono, o visoje Lietuvoje – daugiau kaip 58 tūkst. asmenų.
Anot ekspertės, kompleksinės paslaugos šeimai prieinamos visiems šalies gyventojams, kurie susiduria su įvairiomis gyvenimo situacijomis ir krizėmis. Šios paslaugos nekainuoja – jas finansuoja valstybė, pasitelkdama ES lėšas.
„Toks modelis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pasirinktas kaip prevencinis, siekiant išvengti gilesnių padarinių, kai sunkumai, problemos ir krizės, su kuriomis susiduria šeimos, nesprendžiamos laiku arba bandomos spręsti savarankiškai, jei specialistų pagalba sunkiai pasiekiama ar jiems neįperkama“, – sako J. Lazauskienė.
Naujausi komentarai