Buvusi mokytoja bei aktyvi visuomenininkė, pakliuvusi į skolų pinkles, tapo bename. Nors Lietuvoje yra daugybė institucijų, kurių misija rūpintis bedaliais, žinios apie juos tarnybų nepasiekia.

Pinigų tikino negavusi

Kaip atsitiko, kad 75 metų šviesaus proto, intelektuali, inteligentiška, tvarkinga moteris tapo bename, dabar jau niekam nebesvarbu. Teismo procesas, kurio metu buvo nuspręsta moterį iškeldinti iš dviejų kambarių buto, vyko, ko gero, prieš septynerius metus.

Tada buvusi mokytoja neįrodė, kad buvo apgauta, o, pasirašiusi 50 tūkst. litų paskolos lapus, pinigų taip ir negavo.

Kad ir kiek skundė teismo sprendimą, savo teisybės klaipėdietė neįrodė. Teisiniu požiūriu ji liko skolinga nemenką sumą, o jos butas 2005 metais buvo parduotas varžytinėse.

Moteris buvo įsitikinusi, kad iš būsto, kuriame visas jos pasaulis, nebus iškeldinta. Ji kaip sugebėjo gynėsi – rašė skundus ir įrodinėjo savo tiesą teismuose.

Dukroms net neprasitarė

Po metų metus trukusio bylinėjimosi, susirašinėjimo bei kitų bandymų išlaikyti savo būstą visos teisinės galimybės buvo išsemtos, o naujasis pensininkės buto savininkas kreipėsi į antstolius dėl moters iškeldinimo.

Pensininkė geruoju nesutiko išsikraustyti, tad vėl byla apsuko visų instancijų teismų karuselę, kol galiausiai šių metų pavasarį atėjo diena, kai antstolė Viktorija Vėliuvienė gavo pavedimą iškeldinti pensininkę iš jau kelerius metus kitam žmogui priklausančio buvusio jos buto.

Kelis kartus paraginta išsikraustyti geruoju moteris nepaliko namų ir gavo pranešimą, kad bus iškeldinta priverstinai. Galiausiai, kai atėjo iškeldinimo diena, buvusi mokytoja atrakino duris ir įsileido vidun antstolę bei jos talkininkus.

Moteris nebuvo susidėjusi mantos ir akivaizdžiai neketino išeiti, ji tiesiog sėdėjo ir laukė, kuo viskas baigsis.

Nebežinodama, kaip padėti moteriai, antstolė susirado vienos iš moters dukrų telefono numerį ir paskambino.

Netrukus atskubėjo dvi dukros, abi moterys tikino neturėjusios nė menkiausio įtarimo, kad mama prarado būstą. Atrodo, kad mama tausojo dukterų sveikatą ir apie savo ne vienerius metus trunkančias bėdas joms neprasitarė.

Dukros tikino, jog mama yra stipri kūnu ir dvasia, ir šią bėdą pati susitvarkys.

Diagnozavo depresiją

Tądien pensininkė išėjo iš savo tvarkingų namų, išsinešdama viso labo pluoštą dokumentų. Apsirengti jai padėjo antstolė ir naujasis buto savininkas. Mokytojos rankinėje tilpo vos keli būtiniausi daiktai.

Butą įsigijęs vyras pažadėjo pats atvežti moters daiktus ten, kur bus naujieji jos namai, tačiau ir po pusmečio nėra žinoma, kur ji gyvens.

Esama žinių, kad kurį laiką nakvojusi pas vieną ir kitą Klaipėdoje gyvenančias dukras moteris keletą naktų praleido ant suoliuko priešais namą, kurį dar neseniai vadino savu.

Klausinėjama, kodėl laiku tinkamai neapsigynė, moteris atsivėrė, kad teismų karuselė užsisuko tada, kai jos vyras gulėjo ligos patale, o jai pačiai buvo diagnozuota depresija.

Daiktai keliaus į šiukšlyną

Po savaitės antstolė dar kartą varžytinėse bandys parduoti moters turtą: baldus, buities rakandus, asmeninius daiktus. Jei dar kartą tai padaryti nepavyks, jie bus paprasčiausiai išmesti.

Šiukšlyne atsidurs buvusiai mokytojai brangios nuotraukos, kiti jai sentimentų keliantys daiktai. Kol kas bute tebėra ir šiltesnieji rūbai, avalynė bei kiti patys būtiniausi daiktai. Patekti į jai nebepriklausantį butą buvusi savininkė nebegali.

Bandant pirmą kartą parduoti šios klaipėdietės mantą, jai pasidarė bloga. Antstolė iškvietė medikus, tąkart keletą dienų pensininkė praleido ligoninėje. Tačiau netrukus vėl atsidūrė gatvėje.

„Aš, kaip antstolė, turiu būti griežta, nes mane riboja procesas. Bet kaip asmuo esu kategoriškai nusiteikusi – ne tik vaikais, bet ir pagyvenusiais žmonėmis būtinai turi būti pasirūpinta. Mano galva, čia turėtų dirbti socialiniai darbuotojai. Supratau, kad pirminės ir antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ši moteris nesulaukė. Pati žinau atvejų, kai turintis pajamų ir turto žmogus lengvai gauna tokią teisinę pagalbą net kelis kartus per metus, o šiuo atveju, kai teisininkų pagalba buvo būtina, ji moters nepasiekė. Juk medikų diagnozė akivaizdžiai rodo – nevilties apimta moteris negalėjo tinkamai apsiginti“, – nuogąstavo V.Vėliuvienė.

Antstolė tikino per dešimtmetį darbo turėjusi iškeldinti tik vieną šeimą su mažais vaikais ir negalinti prisiminti tikslaus iškeldintų pagyvenusių žmonių skaičiaus. Jų buvo tikrai nemažai.

„Apie šeimas su vaikais turime informuoti Vaikų teisių apsaugos tarnybą, o senais žmonėmis besirūpinančių nėra. Nesakau, kad jie yra neįgalūs ar atsilikę, bet akivaizdu, jog jiems reikalinga kvalifikuota pagalba. Pasaulis jiems pernelyg greitai pasikeitė. Jie nemoka naudotis mobiliojo ryšio telefonais, dažnai nežino, kur nueiti, kaip naudotis internetu. Socialines paslaugas teikiančių įstaigų yra daug, bet, panašu, kad bendravimo tarp jų bei tų, kam šių paslaugų reikia, nėra“, – įsitikinusi antstolė V.Vėliuvienė.

Nemoka patys apsiginti

Klaipėdos miesto apylinkės teismo pirmininkės pavaduotoja teisėja Regina Bertašienė tikino, kad teisme kalbama tik apie skolas, o kalbėti apie socialinę pagalbą su prasiskolinusiais bei dėl to būstų netenkančiais žmonėmis įstatymas neįpareigoja.

„Matau didžiulę problemą, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba privalomai teikiama tik baudžiamosiose bylose. Jeigu žmogus neprašo, civilinėse bylose tokia pagalba neteikiama. Neretai matome, kad asmuo dėl ligos ar kitų priežasčių negalės tinkamai sau atstovauti. Mes galime tokiam žmogui tik pasiūlyti prašyti teisinės pagalbos, bet ne vienas jų mano, kad patys sugebės sau atstovauti, nors iš tiesų nesugeba surinkti bei paruošti dokumentų bylai. Net jei tai būtų viešas interesas ar sprendžiamas svarbus žmogui klausimas, nutartimi paskirti teisinės pagalbos negalime. Tai didžiulis trūkumas, kurį turėtų taisyti įstatymų leidėjas“, – aiškino teisėja R.Bertašienė.

Jos manymu, priskirtas teisininkas įstatymų neišmanantį žmogų galėtų konsultuoti ne tik teisme, bet ir kitais jam svarbiais klausimais: į kokias institucijas reikėtų kreiptis, kokius dokumentus susitvarkyti ir kaip apginti savo interesus.

„Procese gali būti tik tai, ką leidžia procesas, ir jo pakeisti mes negalime. Manau, teismas negali imtis socialinės pagalbos, nebent galėtume teikti kažkokią informaciją. Tačiau dabartiniai įstatymai mums to nelabai leidžia ar įpareigoja, nebent pačios socialinės tarnybos būtų suinteresuotos bendrauti ir gauti apie tokius žmones duomenis“, – teigė teisėja.

Informacija nepasiekiama

Teismų darbuotojai liudija, kad benamių gretas kasmet papildo ne tik degradavę bei per žalingus įpročius būstus praradę asmenys. Nemaža dalis asmenų per patiklumą, neatidumą bei naivumą laiduoja už juridinius asmenis, pasirašo įvairius vekselius. Blogiausia, kad sudarydami tokius sandorius jie nesikonsultuoja su teisininkais.

Biudžetinės įstaigos Klaipėdos miesto socialinės paramos centro direktoriaus pavaduotoja Eglė Buivydaitė tikino, kad apie žmones, kuriems reikalinga pagalba, informaciją gauna iš policijos, medikų, jų kaimynų bei artimųjų.

Tačiau akivaizdu, kad institucijos nesusikalba. Nuo dukrų nuslėpusi tikrąją savo padėtį klaipėdietė nesulaukė nei depresiją jai diagnozavusių medikų, nei teisininkų pagalbos randant kitą būstą.