Puikiais rankdarbiais pagarsėjusi klaipėdietė Salomėja Burneikaitė pasiryžusi kiekvienam atverti stebuklingą lėlių pasaulį. Pasak moters, būtent lėlės gali padėti žmogui pasveikti ir išsivaduoti nuo savų baubų.

Atvira pasauliui moteris

– Kaip galima būtų jus pristatyti?

– Aš neturiu šeimos, neturiu vaikų, bet aš tikrai žinau, kad esu moteris, atvira pasauliui, man įdomu gyventi. Tai yra atsakymo į šį klausimą pradžia. Būtent todėl ir vadovaujuosi intuicija. Taip pasirinkau savo profesiją, nes abu tėvai buvo mokytojai. Visą gyvenimą mokausi, bet ne dėl popieriuko, o kad naujas mokslas papildytų mano ankstesnes žinias ir keistų mano gyvenimą. Tai suteikė supratimą, kad žmogus bręsdamas tampa pats sau mokytoju ir gydytoju. Kitaip jis yra visiškas kvailys. Man labai patinka Vydūno teiginys: "Žmogus tik vieną dalyką gali padaryti per gyvenimą – pabaigti šios dienos darbus".

– O ką galima būtų pasakyti apie profesinę jūsų veiklą?

– Dar galiu save pavadinti teatrologe lėlininke. Aktorė lėlininkė nebesu nuo tada, kai nustojau vaidinti. Galiu įvairiai taikyti visas savo žinias ir įgūdžius. Režisūros katedroje dirbant, paraginti kolegės Jūratės Januškevičiūtės, keletas bendraminčių ėmėme kartu kurti Klaipėdos lėlių teatrą. Pernai jam sukako 20 metų. Su šiuo savo "kūdikiu" atsisveikinau, nes atėjo jauna karta. O dabar bendrauju su Dailės terapijos studiją įsteigusiomis psichologėmis, dalyvauju jos veikloje.

Formavo ypatingi žmonės

– Kokie ryškiausi jūsų vaikystės prisiminimai?

– Sutikau unikalių žmonių, kurie mokė ne žodžiais, o savo gyvenimu. Viena jų gyveno Telšiuose, mūsų kieme, kiemsargio kambarėlyje. Ji iki sovietmečio buvo viso namo savininkė, o grįžusi iš tremties gavo teisę glaustis tarno būste. Mums, jos namo gyventojams, ji nejautė jokios neapykantos, tik meilę. Tada jai buvo per 70 metų, vadinome ją cioce Venslauskiene. Labai sunkaus likimo moteris – vyras žuvo, sūnus nusižudė, o dukra pabėgo į Ameriką. Ta moteris padėjo mano mamai mus auginti. Kai pagaliau valdžia leido jai išvažiuoti pas dukrą, ji man paliko verpimo ratelį. Ilgą laiką galvojau, kad kada nors jį atiduosiu į muziejų. O dabar esu tikra, kad tai bus paskutinis daiktas, su kuriuo atsisveikinsiu. Panašių šviesių žmonių mano gyvenime buvo daug.

– Kas jums padarė didžiausią įtaką?

– Abu mano tėvai buvo mokytojai. Abu jau – šviesaus atminimo. Tik tėvelis žuvo, kai man buvo šešeri, o mama išėjo prieš šešerius metus. Manau, kad mano pedagoginis darbas yra ne profesinis paveldėjimas, o sunkiai paaiškinamas kodas. Mama mums su seseria leido tapti, kuo norime. Sesė – pradinių klasių mokytoja, jos vyras – fizikos ir matematikos mokytojas, kaip ir mūsų tėtis. Nors ir būdamas tiksliųjų mokslų mokytojas ir mokyklos direktorius, jis, dirbdamas mokykloje Telšiuose, statė spektaklius.

– Kaip mama reagavo į jūsų pasirinkimą?

– Kai baigusi aštuonias klases pareiškiau, kad noriu važiuoti į Vilnių studijuoti režisūros, mama pareiškė neleisianti. Iš tiesų, įsimylėjau ir norėjau važiuoti su jaunuoliu kartu, bet mamai to, aišku, nesakiau. Ji pasitarė su protingu žmogumi, kuris jai patarė mane išleisti, nes labai retai 14 metų vaikai žino, ko nori. Kai mama sutiko, aš išsigandau, bet išvažiavau. Jeigu mamos sprendimas būtų buvęs kitoks, nebūtų buvę mano gyvenime lėlių, ir universitete nebūčiau dirbusi.

Labai nenorėjo į Skuodą

– Ko ir kur mokėtės Vilniuje?

– Įstojau į kultūros mokyklą. Tai buvo paskutiniai metai, kai po aštuonių klasių ruošė kultūros darbuotojus kaimui. Pabaigusi mokslus gavau paskyrimą į Skuodą, bet šiame mieste aš niekada nebuvau buvusi ir labai norėjau likti Vilniuje. Tuo metu Jaunimo teatras dar neturėjo savo patalpų, bet rinko naujus aktorius. Mes su drauge perėjome atranką, taip namo atostogauti grįžau su džiugia žinia: aš – aktorė. O kai rudenį grįžau, kažkas pasakė, kad direktoriaus nebėra, jis grybais apsinuodijo. Man liepė važiuoti dirbti, kur paskirta. Reikia tik įsivaizduoti, visą vasarą savo Telšiuose buvus artiste staiga važiuoti į Skuodą – tai buvo visiškai neįsivaizduojama.

– Ir kas tada įvyko?

– Tada su drauge nuėjome į konkursą Vilniaus "Lėlės" teatre. Garsusis Vitalijus Mazūras tada rinko jaunus aktorius ir mes vėl laimėjome konkurse. Bandomasis laikotarpis buvo dvi savaitės, o gyventi visiškai neturėjome kur. Dieną praleisdavome teatre, naktį – tai ant suoliuko, tai pas draugės mamą į Ukmergę važiuodavome, tai pas dėstytoją miegojome. Buvo nelengva, teatre turėdavome rodyti aukščiausią lygį. Žodžiu, po savaitės likau viena. "Lėlės" teatre dirbau ketverius metus. Labai stengiausi, tai buvo puiki mokykla. Daug ko išmokau, pamačiau, aplankiau pirmąsias svetimas šalis.

Inteligencija – ne poza

– Kaip toliau klostėsi jūsų likimas?

– Tas darbas privertė siekti mokslo. Atvažiavau stoti į aktorinį Klaipėdoje, nors galvoje visada "sėdėjo" mintis, kad esu apkūni. Žinojau, kad dėl savo svajonės turiu padaryti viską: jeigu manęs nepriims, tai bus komisijos sprendimas. Povilas Gaidys rinko kursą, perėjau pirmą turą. Matyt, tas storumas buvo tik mano galvoje, nes V.Mazūras į sceną išleisdavo apsitempusią triko. Antro turo neįveikiau, pavargau. Po metų įstojau į režisūrą ir baigiau. Mes gavome ne tik gerą išsilavinimą, bet ir pažinome tikrąsias vertybes.

– Ar visą laiką buvote kultūros žmogus?

– Dirbau kultūrinį darbą Kaune, Gargžduose, Alytuje. Buvo laikas, kai žmonės laikėsi nuostatos – inteligentai neretai nuo kažkokių paprastų darbų sukdavo nosį. Gyvenimas viską sustatė į vietas, įvyko pasikeitimai valstybėje, įvyko didžiuliai pokyčiai ir ekonomikoje. Tada dirbau Alytuje. Staiga visus paprašė išeiti nemokamų atostogų. Pradžioje savaitei, paskui dar dviem. Galiausiai žmonės ėmė prašytis atleidžiami, o aš laukiau buto, todėl negalėjau išeiti. Tada viena didelė ponia pasiūlė siūti patalynę ir aš neatsisakiau. Pagalvojau, juk viską moku, kodėl turiu būti alkana inteligentė? Iš siuvimo uždirbdavau daug daugiau nei gaudavau "inteligentiškos" algos ir dariau tai lygiai taip pat oriai. Vėliau, kai ėmiausi tinklinės rinkodaros, supratau, kad verslumo pagrindus aš taip pat, kaip ir kūrybos, gavau šeimoje. Tėvelis buvo liaudies teatro artistas, mokytojas, bet jie su mama rasdavo būdų sąžiningai užsidirbti. Tuo metu, kai kiti "parsinešdavo" ką nors iš fabrikų, mama siūdavo, o tėvelis "plisuodavo" sijonus. Mane tikri inteligentai mokė dirbti ir gerbti bet kokį darbą.

Nuo lėlių nepabėgo

– O kaipgi lėlės?

– Man lėlės tapo instrumentu pažinti pasaulį. Menas yra sukurti lėlę, pastatyti spektaklį, menas bendrauti per jas su žiūrovais. Lėlės suteikia galimybę padėti žmonėms gyjant, mokantis. Man tai yra pasaulio pažinimo ir bendravimo su žmonėmis būdas. Profesorė Ligija Švedienė Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultete įkūrė Reabilitacijos katedrą. Ji yra visiškai unikali ir nepanaši į kitų universitetų. Čia buvo suprasta, kad meno terapija yra didžiulė pagalba ergoterapeutams. Kūrybiškumas padeda kitaip jausti, matyti pasaulį, kitaip užmegzti kontaktą su žmonėmis. Kad tie, kurie padeda žmonėms po nelaimių ar įgimtų bėdų, nežiūrėtų į šį darbą siaurai. Pradžioje buvo sunku susivokti, kaip susieti šiuos dalykus.

– Kaip lėlės gali padėti sveikstantiems žmonėms?

– Reabilitacijos katedroje, kur aš dabar dirbu, yra ne lėlių teatras, o kūrybiniai metodai reabilitacijoje dėstomi studentams, kurie rengiasi padėti žmonėms, išgyvenusiems ligas ir traumas. Apie šiuos dalykus esu parašiusi knygelę, joje savo lėlininkės ir teatrologės patirtį sujungiau su tuo, ką tyrinėju dirbdama šioje katedroje. Kurdamas lėles žmogus pats tampa panašus į Kūrėją, kuris savo moliniam kūriniui įpūtė dvasią. Lėlės yra ne žaidimas, jos yra labai svarbios ir mokant bendrauti, ir įduodant žinias, ir padedant atsitiesti po nelaimių jos padeda.

Svarbiausia yra žmogus

– O kaip yra su jūsų šeima? Nesutikote meilės?

– Ir sutikau ir mylėjau, bet taip susiklostė gyvenimas. Kai manęs kartą geras bičiulis tiesmukai paklausė, kodėl aš neištekėjau, atsakiau klausimu į klausimą, nors taip ir nedera. Aš jo paklausiau, kodėl jis triskart išsiskyrė. Svarbiausia išlikti žmogumi. Turiu mylimų vaikų – myliu sesers anūkus, o iš savo krikšto dukros gavau jos pačios pasiūtą panduką. Tai yra mano brangiausia lėlė. Pati numezgė, pati prikimšo savo išardyto megztinio siūlų. Ne lėlės yra svarbiausia, svarbiausia yra žmogus.

– Paaiškinkite tai plačiau.

– Aš beveik nebežiūriu televizoriaus, man užtenka pasaulio. Aš netaupau laiko, tiesiog gyvenu ir mėgaujuosi kiekvienu sutiktu žmogumi, nes kiekvienas susitikimas yra gyvenimas. Nieko nebūna šiaip sau, reikia tik išmokti pamatyti visuose įvykiuose prasmę. "Žmogus, kuris neturi laiko ir pinigų, jau turėtų būti miręs". Toks pasakymas man rodo gyvenimo esmę, nes pinigai yra uždirbami. Jei neturi laiko, tai ką tu veiki dabar?

Vizitinė kortelė

1956 m. gimė ir augo Telšiuose.

1974 m. baigė Vilniaus kultūros mokyklą.

1974–1977 m. dirbo Vilniaus teatro "Lėlė" aktore.

1981 m. įgijo režisierės diplomą Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose.

1981–1991 m. – kultūros darbuotoja įvairiose Lietuvos vietose.

1992–2013 m. dirbo Klaipėdos universiteto lėlių teatro KU-KŪ aktore, vadybininke, viena iš Klaipėdos lėlių teatro kūrėjų, edukacinių programų vadovė, praktikuojanti lėlių teatro terapijos metodus.

2003 m. įgijo menotyros magistro (teatrologija) laipsnį Klaipėdos universitete.

2004 m. apdovanota Lietuvos kultūros ministerijos premija už aktualiausius ir ryškiausius publicistinius kūrinius kultūros temomis.

Nuo 2012 m. iki šiol – Lietuvos meno terapijos asociacijos narė.

Nuo 2007 m. iki šiol – Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto Reabilitacijos katedros dėstytoja, lektorė.