Itin vyriškos ir itin paklausios šiuo metu suvirintojo profesijos atstovė buvusi mokytoja Elenka Stamenkova Ratkuva nė vienos dienos nesigailėjo radikaliai pakeitusi savo gyvenimą ir išvykusi iš gimtosios Bulgarijos.

Bijo tik fotografuotis

– Ar ne baisu moteriai kaboti aukštai ant laivo ir dirbti suvirinimo aparatu?

– Aš nieko nebijau, galėčiau nors dabar ant dešimties aukštų namo užsikabaroti, man net smagu. Bijau gal tik fotografuotis. Juk man jau 57-eri, norėčiau, kad nuotraukoje raukšlių nesimatytų.

– Ar sunku dirbti suvirintoja, juk tai ne moteriškas darbas?

– Man nesunku. Aš jį mėgstu. Kai tenka dirbti ceche, pati prašausi, kad į lauką skirtų. Nesvarbu, jei šalta, tam yra šilti drabužiai. Man patinka iš aukštai viską matyti, patinka, kai galiu preciziškai savo darbą padaryti. Sveikatos dar užtenka. Pas gydytojus nesilankau, vaistų nevartoju, nieko neskauda, net kai buvau susižalojusi pirštą, stipriai prispaudžiau nuplėštą mėsos gabalą, paskui aprišau ir suaugo. Kai aš esu darbe, neleidžiu, kad bendradarbių ar vadovų požiūris į mane būtų kitoks nei į kolegas vyrus. Aš ateinu atlikti darbo ir darau tai nė kiek ne blogiau nei vyrai. Mano darbe reikalingas kruopštumas, o tai yra moters bruožas. Aišku, viso būna, mano kūnas nemažai nudegimų patyręs, bet vis tiek man patinka šis darbas.

Dar planuoja padirbėti

– Bet moterys retai renkasi šią profesiją.

– Ne taip jau retai. Suomijoje mačiau nemažai suvirintojų moterų. Viena tokia didelė buvo – jos viena koja, kaip aš visa. O mano ūgis tik – 164 centimetrai, sveriu 55 kilogramus. Portugalijoje nesutikau kitų mano profesijos moterų. Beje, mano sesuo taip pat suvirintoja dirba. Varnoje senais laikais buvo ne viena didžiulė laivų statykla, todėl ten daug mano profesijos žmonių dirbo, buvo ir moterų. Manau, pabaigsiu čia dirbti pagal sutartį ir važiuosiu į Portugaliją. Ten daug sunkaus darbo, bet galima uždirbti, be to, portugalai nelabai kreipia dėmesį į amžių. Šiaip suvirintojai jau 52-ejų išeina į pensiją. Esu dirbusi statant atominę elektrinę Bulgarijoje, plaukiojau laivais, dirbau Vokietijoje, Argentinoje, Italijoje, Ispanijoje, Suomijoje. Lietuvoje gerai todėl, kad galima susikalbėti rusiškai, Portugalijoje nesunku, nes pramokau vietos kalbos.

– Tai reiškia, kad jau penkerius metus galėtumėte mėgautis užtarnautu poilsiu. Negi nesinori pailsėti, grįžti į tėvynę?

– Norėčiau pasidarbuoti iki 65-erių, jei jausiuosi taip, kaip iki šiol. Dirbu, nes patinka, dėl pinigų, dėl vaikų. Galėčiau grįžti į Bulgariją. Namie turiu du namus – tėvų ir savo, bet dar namo netraukia, nes nebeturiu nei mamos, nei tėčio. Jie vienas paskui kitą mirė, nebuvau nė vieno jų laidotuvėse, gal todėl dabar jaučiu savotišką baimę grįžti į tuščius jų namus. Bulgarijoje gyvena tik vyresnysis sūnus su marčia. Tiesa, kartais svajoju miegoti ne svetimoje, o savo pačios lovoje. Šiaip, tai mano gyvenimas – darbas ir vaikai.

– O koks yra kitų darbuotojų požiūris į moterį suvirintoją?

– Dažniausiai jie į mane žiūri kaip į ufonautę. Stebisi, juo labiau kad esu neaukšto ūgio. Nerodau jokių ženklų, kad mane laikytų išskirtine, visa savo esybe nubrėžiu ribas, todėl neturiu jokių problemų bendraudama su kolegomis. Visi klausimai ir nuostabos būna tik pradžioje. Beje, man atrodo, kad Klaipėdoje aš nesu vienintelė suvirintoja. Vienoje įmonėje mačiau sutuoktinių porą, dirbančią suvirintojais.

Apsisprendimą lėmė skyrybos

– Ar gali būti, kad būdama maža mergaitė svajojote tapti suvirintoja?

– Tikrai ne. Baigusi mokyklą pradėjau dirbti mokytoja. Pas mus būna tokios ikimokyklinės klasės, kai vaikus paruošia mokyklai. Va, tokia mokytoja ir dirbau šešerius metus.

– Kaip mokytoja paliko savo klasę ir tapo suvirintoja?

– Po skyrybų su vyru likau su dviem mažais sūnumis, reikėjo pinigų. Nenorėjau būti niekieno išlaikytinė, norėjau būti savarankiška, tad ir nuėjau mokytis šio darbo. Dabar galiu virinti visais būdais, turiu visas reikiamas kvalifikacijas, todėl ir uždirbu atitinkamai.

– O kas atsitiko, kad iširo jūsų šeima?

– Susituokėme be meilės, tiesiog mūsų mamos buvo geros draugės, tai vyko jų noru. Gimė sūnūs, bet meilės neatsirado. Skyrybų priežastis buvo paprasta – jis vieną dieną pasigėrė. To užteko. Leidau vyrui viską išsakyti, atlikti išpažintį, o paskui pasakiau savo sprendimą. Aš antrą kartą nekartoju ir niekada niekam neatleidžiu. Pasakiau – vadinasi, baigta. Galbūt tai nėra labai lengva, bet aš esu tokia. Nors tais laikais požiūris į išsituokusią moterį buvo nekoks, bet aš niekada nepaisau, kas ką pasakys, gyvenu savo galva. Daugiau nebuvau ištekėjusi.

Vyrus pažįsta kaip nuluptus

– Negi per visą gyvenimą daugiau nė vienas nesipiršo?

– Aš dirbu su vyrais, todėl apie juos žinau viską, pažįstu kaip nuluptus. Nebuvau vieniša, bet susisaistyti nebenorėjau. Su vienu žmogumi drauge buvome 20 metų. Paskui pradėjau dirbti laive, po šešių mėnesių grįžau ir pamačiau, kad santykiai jau nebe tie, išėjau į jūrą ir daugiau pas jį negrįžau. Jei matau, kad kas nors negerai, negaištu laiko antram šansui, apsisuku ir išvažiuoju. Ir priekabiauti niekada ir niekam neleidau. Net laive, kur buvau vienintelė moteris, vyrams neateidavo į galvą ką nors negražaus daryti. Kartą vienas pabandė ir gavo tokią pamoką, kad visa įgula ją įsiminė.

– O kaip elgėtės auklėdama sūnus? Irgi buvote griežta mama?

– Aš vaikams leisdavau viską, be galo juos mylėjau, bet jie žinojo: jeigu nepaklus, bus blogai. Kartą tada dar paauglys sūnus prašėsi į kiemą su riedlente. Buvo jau vėlu, aš neleidau, jis vis tiek zyzė, maldavo dar bent 15 minučių. Pasakiau, kad aš neleidžiu, bet jis turi pats nuspręsti, ar paklausyti. Išėjo ir grįžo ašarodamas, mat nugriuvo ir susižeidė ranką. Aš nekreipiau dėmesio ir net nepriėjau, nes jis pats pasirinko nepaklusti. Po trijų dienų mokykloje vaikus skiepijo ir medikė pamatė, kad mano berniuko ranka lūžusi. Tai jam buvo gera pamoka.

– Kaip dabar gyvena jūsų vaikai?

– Abu sūnūs buvo kariškiai, vienas ištarnavo 13, kitas – 8 metus. Paskui metė tarnybą ir išvažiavo uždarbiauti į Portugaliją, norėjo bent kiek prasigyventi. Bet aš savo sūnums neleidau tapti suvirintojais, pati virinu už du. Jie dirba kitokius darbus. Jaunėlis yra su manimi Klaipėdoje. Vyresnysis jau turi šeimą, susilaukė dukrytės ir gyvena Bulgarijoje.

– O kaip jūsų tėvai reagavo, kai metėte mokytojos darbą ir pradėjote mokytis suvirintojo amato?

– Aš jiems nieko nesakiau, tiesiog vėliau "pastačiau prieš faktą". Mano toks būdas: jei ką sugalvojau, niekas neperkalbės. Pamenu, buvau dar labai jauna, mokinė. Pamilau kariškį, jis tarnavo pasienyje, sugalvojau pas jį nuvažiuoti. Mama ir tėtis neleido. Aš apsirengiau ir pareiškiau, kad ir ką jie sakys, aš važiuosiu ir išėjau. Paskui tėtis mane pavijo ir davė pinigų. O va, mano sesuo, priešingai, yra labai paklusni. Net jei ji liptų į traukinio vagoną ir tėvai lieptų išlipti, ji paklustų.

Bulgarai renkasi pavakaroti

– O kaip Klaipėdoje jums sekasi?

– Visai neblogai. Beveik kiekvieną savaitę susirenkame bulgarų kompanija, penki ar šeši žmonės. Pasigaminame bulgariškos virtuvės maisto – salotų, mėsos, plepame, juokaujame, klausomės muzikos, pašokame. Aš mėgstu serbų, arabų, graikų muziką. Dažniausiai čia būna jauni žmonės, beveik niekas nežino, kiek man metų.

– Ar būna, kad darbdaviai nuskriaudžia, nesumoka pinigų?

– Visame pasaulyje tokių dalykų pasitaiko. Buvau komandiruota į Rygą, ten man nesumokėjo 300 eurų. Labai pikta, negaliu atleisti, žinau, kad tas žmogus, kuris taip pasielgė, vieną dieną pasprings mano pinigais, bet aš jam nieko nedarysiu. Tiesiog dirbu ir tiek, stengiuosi apie tai daug nei galvoti, nei kalbėti.

– Kas jums gyvenime svarbiausia?

– Visų svarbiausia – vaikai. Ir dabar dar mano didžiausias rūpestis yra sūnūs. Aš ir dabar sūnui valgyti pagaminu, ir rūpinuosi juo, nors jis suaugęs. Yra dar vienas dalykas, be kurio neįmanoma gyventi, tai – meilė, bet apie tai aš nepasakosiu.

Vizitinė kortelė
Gimė 1956 m. Varnoje, Bulgarijoje.
1974 m. baigė 11 klasių ir pradėjo dirbti priešmokyklinių klasių mokytoja.