Pereiti į pagrindinį turinį

Motinos dieną – džiaugsmas ir ašaros

2009-05-02 09:00
Pagalba: žuvusiai dukrai paminklą E.Bungardienė pastatė iš žmonių paaukotų pinigų.
Pagalba: žuvusiai dukrai paminklą E.Bungardienė pastatė iš žmonių paaukotų pinigų. / Nerijaus Jankausko nuotr.

Vienoms motinoms rytoj bus teikiamos gėlės, tariami padėkos žodžiai, o kitų laukia nepaguodžiama vienatvė. Būti mama – tai misija, kurią ne visada lydi džiaugsmas.

Ketvertuko mama laukiasi pirmagimio

"Mamyte, ar galiu greitai paruošti pamokas ir bėgti į kiemą? Mamyte, juk tiesa, kad darželyje ne aš išpyliau kompotą? Mamyte, ar galime nesivilkti megztinio?" – čiauška būrelis mažų mergyčių ir vis stengiasi apkabinti paskutinių nėštumo dienų kamuojamą Aleksandrą Ivanenko.

Ketvirtus metus sesutės vadina šią moterį mama. Dabar Jekaterinai jau 15 metų, Erikai – 10, Auksei – 8, o Kamilai – 6-eri. Pastaruoju metu mergaitės kasdien mamai neduoda ramybės klausinėdamos, kada pagaliau jos turės broliuką.

Sesutės pirmuosius gyvenimo metus išgyveno siaubingą sukrėtimą. Jų tikroji mama, išsituokusi su pirmuoju vyru, kas kelerius metus patikėdavo sutikusi tikrąją gyvenimo meilę, bet kaskart pagimdžiusi dukrą, keturis kartus iš eilės įsitikino klydusi. Galiausiai moteris susirgo nepagydoma liga ir paliko ne tik šią ašarų pakalnę, bet ir keturias jauniausias dukras ir senutėlę savo motiną. Trimis vyresniaisiais jos vaikais rūpinosi jų tėvas, buvęs šios moters vyras.

Ligota močiutė nenorėjo vaikaičių atiduoti į valdiškus namus ir ėmėsi mergaites auginti pati. Tačiau nelaimės ir toliau neapleido šios šeimos. Driokstelėjęs dujų sprogimas apgriovė bendrabutį, kuriame gyveno močiutė su mergaitėmis. Čia pasilikti tapo pavojinga.

Mergaitės pastūmėjo į santuoką

Aleksandra pažinojo mergaičių mamą dar tada, kai ji laukėsi paskutinės mažylės. Moterys nebuvo draugės, susitikdavo cerkvėje, kur Aleksandra giedojo ir patarnaudavo.

"Kai mergaitės liko našlaitės, labai skaudžiai išgyvenau jų nelaimę. Lankydavau bendrabutyje. Širdyje turėjau mintį, kad norėčiau jas globoti, bet, maniau, kad jomis geriau pasirūpintų patyrusi sutuoktinių pora. Lankančių šeimą buvo daug, jie atnešdavo dovanų, saldumynų, tačiau mažylėms reikėjo ne tik to. Pagaliau pasiryžau, padedama gerų žmonių išsinuomojau trijų kambarių butą ir pakviečiau čia gyventi močiutę su mergaitėmis. Netrukus jos pradėjo mane vadinti mama", – pasakojo A.Ivanenko.

Tada jauna moteris dar buvo vieniša. Trylika metų tarnavusi bažnyčiai A.Ivanenko suprato, kad jos gyvenimo prasmė ne tik šioje tarnystėje, bet pasiaukojime vaikams. Bažnyčioje ji susipažino ir su būsimu vyru Olegu.

"Galima sakyti, kad mergaitės pastūmėjo mus į santuoką. Mes buvome bičiuliai, tačiau apie santuoką dar nekalbėjome. Kartą grįžusius iš pasivaikščiojimo mergaitės mus pasitiko džiaugsmingais šūksniais – tėvelis atėjo. O man jos neretai pašnibždėdavo, kad nori šito tėčio. Olegas iškart labai pamilo jas, nuoširdžiai ir atsakingai rūpinasi visomis keturiomis", – gyrė Vakarų laivų gamykloje šaltkalviu dirbantį sutuoktinį Aleksandra.

Rūpesčių ir iššūkių nesibaimina

Po Naujųjų metų močiutė išsikėlė gyventi atskirai. Ivanenkos per teismą pasiekė, kad kartu su globotinėmis būtų oficialiai pripažinti šeima. Toks statusas leis jiems prašyti savivaldybės įrašyti į eilę socialiniam būstui gauti.

Pati užaugusi daugiavaikėje šeimoje Aleksandra buvo vyriausia, tad nuo mažumės įpratusi rūpintis vaikais.

"Jos visos skirtingos, kiekviena savaip reikalauja meilės. Pradžioje buvo vargo, kol sesutės įprato prie tvarkos. Močiutė, be abejo, rūpinosi mergaitėmis, bet juk vaikus ne tik pamaitinti ir aprengti reikia. Kai apsigyvenome kartu, joms buvo naujiena ir upė, ir jūra. Su tokiu būriu vaikų darbo ir kasdienių rūpesčių daug, bet man tai didžiausia laimė. Norėčiau ir pati pagimdyti ne vieną vaikelį. Tačiau skaičiaus vaikytis būtų paika. Kiekvienam vaikui reikia dėmesio, švelnumo, šilumos, išminties, todėl turėsime rimtai pasverti, kiek vaikų esame pajėgūs užauginti", – kalbėjo Aleksandra.

Lietuva persmelkta vaikų nelaimių

A.Ivanenko pasakojo žinanti apie Metų klaipėdiete pernai išrinktą mokytoją Žanetą Norkuvienę, kurios šeima taip pat drąsiai ėmėsi trijų našlaičių globos. Moteris stebėjosi, kad savo tris berniukus auginanti šeima ryžosi globoti dar tris vaikus.

"Maniau, kad vienai apsispręsti globoti vaikus lengviau, nes nereikia įkalbinėti vyro", – kalbėjo A.Ivanenko.

Rytoj per nacionalinę televiziją bus rodomas šventinis koncertas, skirtas Motinos dienai. Jo metu bus paskelbta šių metų Mamų mama. Į titulą pretendavo ir klaipėdietė Ž.Norkuvienė. Nors netapo laimėtoja, moteris jautėsi dar kartą pagerbta ir įvertinta už ryžtą auginti ne tik savus, bet ir mirusios draugės vaikus.

"Televizijoje buvome visa šeima. Matėme nuostabų koncertą. Globos namų auklėtiniai deklamavo eilėraščius, buvo pasakojamos graudžios istorijos. Verkiau ir baiminausi, kad nenuvarvėtų makiažas. Kai išgirsti, kiek tragiško likimo vaikų yra Lietuvoje, atrodo, kad visas kraštas persmelktas nelaimių. Moteris iš Alytaus užaugino keturiolika svetimų vaikų. Tai tikras pasiaukojimas", – žavėjosi Ž.Norkuvienė.

Mokytoja atviravo, jog vien mylėti svetimus vaikus maža, reikia daug stiprybės juos ugdant, auklėjant.

Žuvo prieš metus

Ne kiekviena mama rytoj sulauks gėlių, vaiko apkabinimo ir bučinių. Antrus metus Motinos diena tik dar labiau aitrina skaudžiausias sielos žaizdas legendinio "Žiogelio" vadovei Elvyrai Bungardienei.

"Motinos dienos nebėra prasmės švęsti. Nėra kam ir manęs sveikinti. Nebent ateis "Žiogelio" vaikai", – liūdnai taria vienatvės slegiama moteris.

Kątik suėjo metai, kai nardydama Egipte žuvo jos vienturtė duktė, žinoma plastikos chirurgė Eglė Knėpienė, o anūkė iškeliavo gyventi pas tėvą į JAV.

Šiandien E.Bungardienei gera prisiminti dar ne taip senus įvykius, kai Motinos dieną švęsdavo visos trys.

"Eglutė man visada dovanodavo įspūdingo dydžio puokštes, dažniausiai tulpių. Tokio dydžio puokščių kaip ji daugiau niekas man nedovanodavo, – prisiminė E.Bungardienė. – Dabar per Motinos dieną su didele puokšte pas ją eisiu aš."

Paminklui rinko pinigus

Kelias iki dukters kapo, kurį neseniai paženklino paminklas, nėra lengvas ir paprastas. Beje, kaip ir paties paminklo atsiradimo istorija.

Šokių kolektyvo vadovė seniai gyvena iš pensijos, o pastaruosius keletą metų ji ir jos neįgali sesuo buvo išlaikomos E.Knėpienės. Be artimųjų paramos likusi moteris sakėsi turėjusi tikslą – kol dar yra jėgų – pasirūpinti paminklu savo vaikui.

"Eglutė daug ir sunkiai dirbo visą gyvenimą, o net paminklui neužsidirbo", – apgailestavo E.Bungardienė, su nuoskauda prisimenanti, kad buvęs žentas, kuriam teko teisė globoti anūkę, paveldėjusią visą E.Knėpienės turtą ir įspūdingą draudimo išmoką, atsisakė prisidėti statant paminklą.

Iš Amerikos sulaukusi neigiamo atsakymo, E.Bungardienė pradėjo nuo nulio.

Skambino, važiavo, ėjo, beldėsi į savo auklėtinių, bičiulių, dukters kolegų ir pacientų iš Trakų duris bei širdis, kol motinai pavyko surinkti pinigų paminklui.

"Buvo mokinių, kurie pasakė: "Ačiū, mokytoja, kad į mane kreipėtės", Eglutės draugė iš Italijos padėjo. Aukojo kas kiek galėjo. Aš prašiau širdimi. Kaskart būdavo nepatogu. Dėl to labai nuvargau, bet šiandien esu labai dėkinga visiems, kurie man padėjo", – susijaudinusi dėkojo E.Bungardienė.

Aukojusių žmonių dėka šiandien Joniškės kapinėse stovi prasmingas ir su meile meistrų kurtas paminklas – du sparnai. Vienas sklendžiantis – dukters, kitas palūžęs – motinos.

"Kol prašiau pinigų, rūpinausi paminklo projektu, kol lankiausi pas meistrus lyg ir turėjau kažkokį tikslą. Vienu metu pagavau save galvojant, jog vaidinu kažkokiame liūdname spektaklyje. Kai viskas baigėsi, nuėjau prie kapo, apkabinau sparną. Akmuo... O kur mano vaikas? Ir vėl taip tuščia pasidarė. Spektaklis baigėsi, uždanga uždaryta. Aš ir kapas", – savo išgyvenimais dalijosi likimo sugniuždyta motina, kuri nelabai tiki, kad laikas gydo žaizdas.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų