Nors po karo daugelis Klaipėdos krašte gyvenusių vokiečių išvyko į tėvynę, dabartinei Vokiečių bendrijos pirmininkei Magdalenai Piklaps to padaryti nepavyko. Tačiau moteris teigia dėl to nesigailinti.

Pasilikti privertė gyvenimas

– Kaip atsitiko, kad vokiečių kilmės šeima atvyko gyventi į Klaipėdos kraštą?

– Tiesą pasakius, mes esame Lietuvos vokiečiai – visi mūsų šeimos nariai ir gimę, ir užaugę čia, Klaipėdos krašte, Šilutės apylinkėse. Tik mūsų proproseneliai buvo iš Vokietijos. Visi turbūt žino, kad Klaipėdos kraštas anksčiau priklausė Vokietijai, tad taip mūsų tauta ir apsigyveno čia. Kai prasidėjo karas mano tėvelis tarnavo Vokietijos kariuomenėje, o kai jis iš jo sugrįžo daugelis vokiečių kilmės žmonių masiškai vyko gyventi į Vokietiją, tačiau aplinkybės lėmė taip, kad mes pasilikome.

– Negi niekada nesvarstėte galimybės išvykti gyventi į Vokietiją?

– Žinoma, kad svarstėme. Kai aš buvau maža mergaitė, mano tėvai dėjo visas pastangas, kad galėtume išvykti, tačiau net ir įrodę savo kilmę tam negavome leidimų. Vėliau prieš ištekant, išvažiuoti norėjo mano būsimasis vyras, bet ir vėl nepasisekė. Tad vis nepavykdavus išvažiuoti, likome čia. Tiesa, vėliau visi mano giminaičiai, taip pat ir brolis vistiek išvažiavo. Išvažiavo ir mano buvęs vyras. Tad gyventi Lietuvoje likau aš su sūnumi Arnoldu bei savo tėvais. Apskritai labai daug vokiečių kilmės žmonių iš čia išvažiavo – pirmasis bumas buvo pokario metais, antrasis 1958–1960, kai nemažai šio krašto vokiečių pasitraukė. Taip pat ištisos vokiečių šeimos gyventi į Vokietiją išvyko iškart po to kai Lietuva atgavo nepriklausomybę.

– Ar nesigailite, kad čia pasilikote?

– Ne, tikrai nė kiek nesigailiu, čia mano tėviškė. Be to, iškart po nepriklausomybės atgavimo visi šio krašto vokiečiai susibūrė į bendruomenę, kuriai dabar ir vadovauju, tad tai išties suteikė daug džiaugsmo ir jėgų visiems. Jūs nė neįsivaizduojate, kokia palaima apėmė, kai pagaliau drąsiai galėjau visiems pasakyti, kad esu vokiečių kilmės – tarsi kuprą nuo pečių nusimečiau. Nes juk iki tol, tai buvo gėdinga, kilmę reikėjo slėpti. Juk anksčiau, o kartais dar ir dabar pasitaiko, kad mus fašistais išvadina. Bet tai visiška neteisybė – kuo mes paprasti žmonės dėti? Juk tai, kas vyko anksčiau buvo valdžios sprendimai. Dabar už tai ką blogo daro mūsų dabartinė valdžia, šalies žmonių juk jokiais epitetais niekas nevadina.

Rusai trissyk išvarė iš namų

– Kokie Jūsų prisiminimai iš vaikystės, juk kieme teko žaisti ne tik su vokiečių kilmės vaikais?

– Mūsų kaime gyveno ir vokiečių, ir lenkų, ir rusų, tad kaip šiandien prisimenu kad ne visi sutarėme – tarp savęs kariaudavome, įvairiais žodžiais prasivardžiuodavome. Tol, kol aplink gyveno vien vokiečių kilmės žmonės, buvo ramu, o kai atsikėlė rusai lenkai, prasidėjo girtuoklystės, muštynės, tad kaime neliko jokios ramybės. Gerai bent tiek, kad tėveliai nedraudė bendrauti su įvairių tautybių vaikais, taip pažinau įvairių žmonių.

– Kokia kalba kalbėdavotės namuose?

– Įvairiai, kartais vokiškai, kartais lietuviškai. Kol buvau maža su broliu labiau vokiškai norėdavome bendrauti, bet vėliau mama ėmė barti, liepė kalbėti ir lietuviškai.

– Gyvenote Šilutės rajone, kaip atsitiko, kad persikėlėte į Klaipėdą?

– Iki karo mano tėveliai buvo labai pasiturintys žmonės, gyvenome didžiuliame dvare, kur turėjome net savo tarnaitę. Ne šiaip samdinius, kurie padėdavo laukų darbus nudirbti, ar gyvulius prižiūrėti, bet moterį, kuri darbavosi namuose. Tokią padėjėją tais laikais retas galėjo sau leisti turėti. Tačiau atėjus rusams mes buvome išvaryti iš tų namų. Kadangi tėvas buvo kare, nebuvo kam mūsų apginti, nes šeimoje buvo tik vienas vyras – pasiligojęs senelis. Prisimenu, kad rusų kareiviai liepė mums per pusvalandį išsinešdinti. Tuomet buvo žiema, mama mane ir brolį pasodino ant rogučių ir pasakė, kad vyksime į gretimą kaimą, pas giminaičių. Kiek laiko pas juo glaudėmės nebepamenu, tik atsimenu, kad po to vistiek sugrįžome į tą patį namą, nors jis jau buvo pustuščias. Tačiau iš savo namų vėliau buvome išvaryti dar du kartus. Vėliau kai tėvai vėl atgavo savo namus, aš išvykau gyventi į Klaipėdą, kur įgijau ekonomistės–buhalterės profesiją, o vėliau Maskvoje dar baigiau pedagogikos fakultetą. Po studijų mane paskyrė dirbti į tuometinį Buhalterinės apskaitos technikumą Klaipėdoje, kuris vėliau tapo Žemės ūkio mokykla, o nuo šių metų – Klaipėdos valstybine kolegija. Čia dirbu iki pat šiol.

Ištikima savo profesijai

–Visą gyvenimą likote ištikima ne tik tai pačiai specialybei, bet ir darbovietei?

– Taip visą laiką dirbau pedagoginį darbą toje pačioje mokykloje – buvau dėstytoja, vėliau skyriaus vedėja. Dabar daug nebedirbu – turiu paskaitas keliskart per savaitę. Dėstau apskaitos pagrindus. Kol kas nenoriu atsisakyti šios veiklos, nes dirbti su jaunais žmonėmis be galo įdomu.

– Kadangi visą gyvenimą dirbote su studentais, gal pastebėjote, kaip jauni žmonės per visą tą laikotarpį pasikeitė?

– Pokario metu studentai buvo kuklesni, o dabar kiekvienas jų jau yra asmenybė. Daugelis jaunų žmonių yra labai apsišvietę, išprusę, jie labai daug žino, domisi, tad eiti į paskaitas nepasiruošusi negaliu. Šiuolaikinis jaunimas jau aiškiai žino, ko jie nori. Dabartinis gyvenimo tempas reikalauja, kad dėstytojas žengtų kartu su savo studentais, tad nuolat turiu tobulėti, domėtis visomis naujovėmis. Manau, labai gerai, kad dabartiniai studentai yra tokie protingi, turi tikslų, kurių atkakliai siekia.

Visuomeninė veikla teikia jėgų

– Jūs daug savęs atiduodate ir įvairiai visuomeninei veiklai. Kaip viską suspėjate?

– Taip jau atsitiko, kad 1989 m. mane pakvietė prisidėti prie labdaringa veikla užsiimančios organizacijos "Sandora" įkūrimo. Dabar ji globoja senelius, daugiavaikes neturtingas šeimas ir kitus žmones, kuriems reikia pagalbos. Iškart po jos įkūrimo buvau išrinkta šios organizacijos pirmininke. O vokiečių bendrijos pirmininke tapau 1992 m. Abi šios organizacijos šiemet mini savo 20-uosius jubiliejus ir kai su nariais susėdę pagalvojame, kiek daug visi kartu per tą laiką nuveikėme ir pasiekėme, širdį apima didžiulis džiaugsmas. Abiems šioms veikloms atiduodu labai daug savęs, dirbu nuo ryto iki vėlyvo vakaro, tačiau be tokio darbo nebegaliu įsivaizduoti savo gyvenimo. Ir nors ši veikla yra visuomeniška – už tai negaunu jokio atlygio, jaučiuosi be galo laiminga, kad galiu padėti žmonėms. Man pats didžiausias įvertinimas yra ne pinigai, o žmogaus padėka. Noras padėti kitiems turi sklisti iš žmogaus vidaus, o aš jaučiu, kad tai mano pašaukimas. Man ši veikla suteikia jėgų.

– Žinau, jog neturite mobilaus telefono ir net nenorite jo turėti, tad kaip Jums pavyksta neturint jo sutvarkyti visus reikalus? Kodėl esate priešiškai nusiteikusi prieš technologijas?

– Nesu aš nusiteikusi priešiškai, paprasčiausiai, norėčiau turėti kažkiek privatumo. Jei turėčiau mobilųjį telefoną, tuomet apskritai mane visi atakuotų skambučiais. Tiems žmonėms, kuriems iš tiesų manęs reikia, žino kaip surasti – jie žino, kada būnu namuose, kada darbe, o kada "Sandoroje" ar Simono Dacho namuose, tada ir paskambina. Dažnai būnu užsiėmusi, taip pat paskaitose, todėl telefoną vistiek reikėtų išjungti. Tad kam jis? Kol kas esu senamadiška šiuo klausimu.

– Kokios nuotaikos abiem organizacijoms sulaukus gražaus jubiliejaus?

– "Sandorai" sekasi puikiai, turime partnerių iš Vokietijos, kurie mums siunčia labdarą, o mes ją išdaliname žmonėms. Taip pat įgyvendiname įvairius projektus. O štai Simono Dacho namuose, kurie priklauso Vokiečių bendrijai, nuotaikos liūdnesnės – finansavimas vis mažėja, tad nebežinia, ar mums pavyks išsilaikyti. Miesto savivaldybė labai daug finansiškai padeda kultūriniams projektams ir renginiams, tačiau pastato išlaikymui pinigų jie neskiria. Tad stengiamės išnuomoti visas patalpas, kiek tik galime, kad tik bent kiek papildomų lėšų turėtume. Džiaugiuosi, kad yra daug gerų žmonių, kurie mus kaip tik gali, taip ir remia. Tačiau, aš optimistė, žinau, kad išgyvensime.

Kolekcionuoja pašto ženklus

– Be viso to, ką darote, Jums lieka bent kiek laisvo laiko kitiems pomėgiams?

– Tiesą pasakius, nelabai. Net televizoriaus nežiūriu, nes man tai būtų pernelyg didelė prabanga. Na anksčiau buvo keletas laidų ar serialų, kuriuos mėgau žiūrėti, tad jiems stengdavausi surasti laiko. Be galo mėgstu skaityti, tai darau nuo mažumės, tačiau dabar skaitymui lieka mažai laiko. Vis tik pačioms naujausioms knygoms, kurios mane sudomina, randu laisvą minutėlę. Moteriškų darbų, tokių kaip mezgimas, siuvinėjimas, nėrimas nemėgstu. Jaunystėje mane įkalbėjo įstoti į siuvimo būrelį, tačiau nepavyliojo manęs ši veikla – per visą savo gyvenimą tik vieną sijoną tesugebėjau pasisiūti. Kadangi nuo mažens tikslieji mokslai mane traukė, tai tokia ir likau. Tiesa, dar kolekcionuoju įvairius pašto ženklus, tik va nežinau, kada surasiu laiko ir juos tinkamai sutvarkysiu. Nors veiklos turiu daug, netrukus, man reikės labiau pakoreguoti tiek savo laisvalaikį, tiek ir darbotvarkę, nes į mano šeimą pasibeldė naujas narys – prieš savaitę gimė anūkė. Jai gimus apėmė nepakartojamas jausmas, kurio jau daugybę metų nejaučiau. Nes mano sūnus juk jau seniai užaugo, o kadangi daugiau neturiu jokių artimų žmonių, kurie turėtų mažų vaikų, tai jau pamiršau ką tai reiškia. tad stengsiuosi daug laisvo laiko skirti anūkei.