Švyturio statinių kompleksą sudaro XIX amžiaus antros pusės švyturio prižiūrėtojo namas ir žibalo saugojimo rūsys, XIX amžiaus pirmos pusės –XX amžiaus pradžios arklidės, XX amžiaus antros pusės švyturys, administracinis pastatas, kuro sandėlis, pranešė Kultūros paveldo departamentas (KPD).

Jam nustatytas regioninis saugojimo reikšmingumo lygmuo.

XIX amžiaus antroje pusėje pradėti vienos aukščiausių Nidos kopų – Urbo kalno – apželdinimo darbai, o 1871 metais ant šio kalno numatyta vieta Nidos švyturiui statyti. Pirmojo Nidos švyturio statyba pradėta Prūsijos karaliaus potvarkiu 1873 metais ir jau po metų ant kalno stovėjo 23 metrų aukščio aštuonbriaunis raudonų keraminių plytų mūro sienų švyturys.

Nuo prieplaukos švyturį buvo galima pasiekti vadinamuoju Švyturio keliu, o nuo švyturio buvo įrengti apie 200 pakopų akmeniniai laiptai, vedę link mūrinio švyturio prižiūrėtojo namo.

Senasis Nidos švyturys veikė iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kai besitraukiantys vokiečių kariai jį susprogdino. Karui pasibaigus, senojo švyturio vietoje pastatytas laikinas medinis bokštelis su žibintu, o 1953 metais Raudonosios vėliavos Baltijos laivyno Hidrografinės tarnybos įsakymu įžiebtas naujasis 29,34 metro aukščio (79,16 metro virš jūros lygio) Nidos švyturys.

Tuo pačiu metu šalia švyturio prižiūrėtojo namo pastatytas kuro sandėlis ir administracinis pastatas, įrengtas šulinys.

Dabartinę savo išvaizdą Nidos švyturys įgavo 1979 metais, kai tamsiai raudonos spalvos gelžbetoninis švyturio bokštas perdažytas raudonomis ir baltomis juostomis.

Švyturio krištolo lęšis pagamintas Charkovo srities Iziumio gamykloje Ukrainoje. Prieš įmontuojant jį į šį švyturį krištolas pabuvojo parodoje Prancūzijoje ir pelnė apdovanojimą.

Anot KPD pranešimo, dabar švyturys veikia automatiškai, be aptarnaujančio personalo. Jis taip pat turi savarankišką elektros stotį, todėl šviesa sklinda ir tuomet, jei nutrūksta elektros tiekimas.

1991 metais šventinant Nidos švyturį jam suteiktas Šv. Petro, žvejų globėjo, vardas.