Parade – per 6 tūkst. dalyvių
Penktadienio vakarą Klaipėdoje šurmuliavo didžioji šventinė eisena.
Skaičiuojama, kad iš viso žygiavo per 6 tūkst. dalyvių. O juos stebėjo, kartu džiaugėsi ir palaikė šimtai tūkstančių klaipėdiečių bei miesto svečių.
„Kiekviena Jūros šventė turi savitumą“, – sakė eisenos priekyje žygiavęs Klaipėdos vadovas Arvydas Vaitkus.
Eisenos dalyviai skleidė džiugią nuotaiką šokiais, dainomis ir spalvingais pasirodymais, vaikams jie dalijo balionus, saldainius, vėliavėles. Visą šventinę eiseną lydėjo būgnų ritmai, fanfaros, džiugūs šūksniai.
Eisenai pasiekus Kruizinių laivų terminalą, buvo paskelbtas Jūros šventės atidarymas.
Įspūdingiausiu atidarymo akcentu tapo virš renginio erdvės praskridę Jungtinės Karalystės karališkųjų oro pajėgų naikintuvai. Jų pasirodymą lydėjo grupė „Voiceless“. Smagų vakarą tęsė atlikėjų Roko Yan, Beissoul ir Einiaus, „Ten Walls“ ir Goya, DJ Sun koncertai.
Šeštadienis Kruizinių laivų terminale taip pat buvo smagus – čia pasirodė Giedrė, Daddy Was a Milkman, „Žemaitukai“ su pučiamųjų orkestru, DJ Mamania. Vakarą vainikavo šventiniai fejerverkai.
Baletas – ir ant sienos
Kitose uostamiesčio erdvėse visą savaitgalį taip pat virė veiksmas.
Penktadienį Teatro aikštėje koncertavo „Lietuvos balso“ finalistai – Sidas, Eivilė, Vladas, Justina, Marijanas, Patricija, taip pat pasirodė Mantas Jankavičius.
Šeštadienį čia džiugią nuotaiką kūrė Petunija, Kazimieras Likša, Inga Jankauskaitė ir kiti svečiai. O sekmadienio popietė buvo skirta Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ ir Klaipėdos miesto pagyvenusių žmonių asociacijos koncertams.
Prie Jono kalnelio vyko užsiėmimai šeimoms – čia mažieji galėjo šokinėti ant batuto, ridinėtis permatomame kamuolyje baseine.
Jūros šventėje stebino ir ant Kultūros fabriko sienos pasirodžiusios Klaipėdos šokių mokyklos „CODA“ balerinos. Jų pasirodymas „Gulbių ežeras ant sienos“ dedikuotas Lietuvos baleto šimtmečiui.
Išvydo karalienę Luizę
Penktadienį Danės skvere prie skulptūros „Žvejys“ vyko tradicinių ir istorinių laivų parado „Dangės flotilė“ sutiktuvės.
Nuo Pilies iki Biržos tilto plaukė mediniai burlaiviai, juose vyko teatralizuoti pasirodymai – žiūrovai galėjo išvysti istorines asmenybes: hercogą Albrechtą Brandenburgietį, karalienę Luizę, taip pat olandų pirklius, pirmuosius Klaipėdos burlaivių statytojus.
Šeštadienį vyko „Dangės flotilės“ įgulų pristatymas, regatos „Burpilis“ apdovanojimai, o sutemus – naktinis istorinių laivų paradas „Nakties burės“.
Sekmadienį ryte tradicinių laivų flotilė buvo išlydėta simboliškai pakeliant Pilies tiltą.
Patiko ne visiems
Šventinį penktadienio vakarą vainikavo Jūros šventės sensacija – prancūzų trupės „Ilotopie“ pasirodymas ant vandens „Acqua forte“ (liet. „Ryškus vanduo“), kurį šimtai klaipėdiečių ir miesto svečių stebėjo susėdę Jono kalnelio prieigose.
Žmonės čia būriavosi likus maždaug valandai iki renginio, norėdami užsiimti geresnę vietą stebėjimui. Kadangi ant suolų vietų greitai neliko, susirinkusieji užėmė Jono kalnelio pievelę, laiptus ar kitą laisvą plotą.
Prasidėjus renginiui, stojo tyla, žmonės žvalgėsi į vandenį, laukdami, kol prasidės veiksmas. Jį pradėjo plaukianti mašina, vėliau prisijungė kiti tarsi fantastinės pasakos personažai.
Ne visi žiūrovai turėjo kantrybės palaukti – kai kurie atsistojo ir išėjo praėjus vos dešimčiai minučių nuo pasirodymo pradžios. Buvo ir tokių, kurie tikino esą nesuprantantys, ką apskritai norėta pasakyti šiuo pasirodymu.
Nepaisant įvairių nuomonių, didžiosios daugumos dėmesį reginys vis dėlto sukaustė – skambančios melodijos, ugnies elementai ant vandens, šviesų žaismas, o galiausiai – fejerverkų gausa nustebino ne vieną.
Pasirodyme dalyvavo 15 aktorių trupė, buvo pademonstruota 13 scenografinių elementų.
Šis spektaklis buvo rodomas Londone, Sidnėjuje, Čikagoje. Klaipėdos savivaldybė šiam pasirodymui skyrė per 70 tūkst. eurų.
Kiekviena Jūros šventė turi savitumą.
Atidengė jūrininko skulptūrą
Šeštadienį itin didelis dėmesys buvo skirtas Lietuvos karinių jūrų pajėgų 90-osioms metinėms paminėti. Į ceremoniją, skirtą pagerbti žuvusiuosius jūroje, atvyko ir Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda.
Šeštadienio popietę Dangės krantinėje buvo iškilmingai atidengtas paminklas – tarpukario skulptūra, skirta pagerbti Lietuvos karinio jūrų laivyno kūrėjus – Antaną Kaškelį, Povilą Labanauską, Juozapą Leišį ir Raimundą Baltušką.
Ceremonijoje dalyvavo Danijos, Estijos, Vokietijos, Latvijos, Lenkijos, Portugalijos, Rumunijos, Singapūro, Švedijos, Jungtinės Karalystės bei JAV karinių jūrų pajėgų admirolai.
Skulptūra vaizduojamas tarpukario Lietuvos (1918–1940) uniformą dėvintis karo jūrininkas, kuris simbolizuoja Lietuvos, kaip jūrinės valstybės, istorinę tapatybę ir siekį ginti Lietuvos teritorinius vandenis Baltijos jūroje.
Virš bolido – mūsų trispalvė
Šeštadienio popietę Pilies gatvė virto tikra adrenalino trasa – čia nugriaudėjo pasaulinio lygio autosporto šou „Red Bull Showrun“.
Gausiai susirinkusius žiūrovus ekstremaliais pasirodymais stebino motoakrobatai Aras Gibieža, Virgilijus Dikšas, Šarūnas Kezys ir Nerijus Malinauskas, Klaipėdos gatvėmis motociklais lėkę tik ant vieno rato.
Taip pat savo bagiu skriejo Dakarą įveikęs Rokas Bačiuška, brolių Ivanovų ir „Red Bull Drift Brothers“ automobiliai bei įspūdį palikusi „Scania Chimera“.
Šventėje legendinis „Formulės 1“ bolidas RB7 visiems įsiminė ne tik dėl įspūdingo greičio, bet ir dėl plevėsuojančios Lietuvos trispalvės, kurią vairuodamas bolidą laikė lenktynininkas Patrickas Friesacheris. Kadaise šis bolidas priklausė lenktynininkui Sebastianui Vetteliui, kuris 2011-aisiais iškovojo čempiono titulą.
Renginį vedė pramogų pasaulio atstovai – Mantas Stonkus, Rolandas Mackevičius ir Laura Dragūnaitė.
Renginio metu ruože nuo Sausio 15-osios ir Pilies g. sankryžos iki Pilies ir Žvejų g. sankryžos buvo apribotas bet koks judėjimas. Tad žiūrovai galėjo keliauti pėsčiomis ir reginį stebėti pasirinktoje pusėje už specialių laikinųjų atitvarų.
Linkėjo rasti sprendimą
Jūros šventėje apsilankęs Lietuvos Prezidentas G. Nausėda atsakė ir į dienraščio „Klaipėda“ klausimus.
– Kaip apskritai vertinate Jūros šventės tradiciją? Kokia jos reikšmė ne tik Klaipėdai, bet ir visai Lietuvai, kaip jūrinei valstybei?
– Šiandien aš matau, kad jūra atgimsta, o noras būti prie jūros bei jūros trauka kiekvienam lietuviui didėja. Neatsitiktinai Jūros šventė sutraukia šitokį kiekį žmonių. Juk visi žmonės, kuriuos matau Klaipėdoje, nesunkiai galėtų rinktis Turkiją, Graikiją, kitus atostogų miestus, bet jiems smagiausia čia. Matyt dėl to, kad Klaipėda turi ką pasiūlyti. Klaipėda siūlo atgaivą tiek kūnui, tiek sielai įvairių kultūrinių interesų žmonėms. Ne tik tiems, kurie mėgsta populiariąją muziką, bet ir kitus renginius, nori lankytis muziejuose. Šiandien Klaipėda – kultūros traukos centras, pritraukiantis skirtingų visuomenės sluoksnių žmones. Džiaugiuosi tuo kaip klaipėdietis, ir tuo, kad Klaipėda tokia gyva, pasitikinti savimi. Linkiu jai viso ko geriausio ir ateityje.
– Kaip manote, ką dar galime padaryti, kad jūrinė kultūra ir jūrinis identitetas taptų neatskiriama Lietuvos tapatybės dalimi?
– Turime tiek išsaugoti laivų statybos pajėgumus, tiek stiprinti savo karinį laivyną. Net ir civilinė laivyba yra labai svarbi jūrinio identiteto dalis. Turėtume bent iš dalies atstatyti tai, ką praradome. Be abejo, Lietuvos jūreivystės akademijos veikla yra nepaprastai svarbi, štai kodėl aš atidžiai seku visus pokyčius, susijusius su struktūriniais pertvarkymais ir šios akademijos priklausomybės klausimais. Netrukus keisis vadovas. Labai norisi žinoti, kad Jūrų akademija yra patikimose rankose ir kad toliau ruošime absolventus, kurie ne tik teoriškai išmanys jūros laivybą, bet ir praktiškai turės reikalingą patirtį, o svarbiausia – visus reikalingus įgūdžius. Kas ypač svarbu Klaipėdai – kad ji nebūtų pasidalijusi į dvi dalis – uostas ir Klaipėda. Negali būti tokio dirbtinio pasidalijimo. Tai neatskiriamai suaugę audiniai į vieną kūną. Miesto savivaldybė turi konstruktyviai dirbti su uosto atstovais. Viena konkrečių idėjų, kur būtų galima rasti sąlyčio tašką, – žiemos uostas, kuris nelabai ką veikia ir nelabai gali būti įveiklintas dėl labai ribotos teritorijos, bet puikiai įsivaizduoju ten kavines, nedideles parduotuvėles. Tai būtų dar vienas traukos centras Klaipėdoje, kuris miestiečiams ir miesto svečiams būtų įdomus. Atrodo nelabai didelis dalykas, kurį būtų galima išspręsti esant gerai valiai iš abiejų pusių, bet kol kas šito nematome, tad palinkėsiu, kad šitas sprendimas būtų rastas.
– Esate klaipėdietis, taigi žinote, kad Klaipėdai ypač svarbus Šv. Jono bažnyčios atstatymas – tai ne tik istorinės atminties atkūrimas, bet ir miesto dvasinės bei kultūrinės tapatybės simbolis. Ar matote galimybių, kad šis projektas būtų aktyviau remiamas valstybės, jog atstatymo procesas įgautų realų pagreitį?
– Valstybės indėlio kol kas dar nėra, bet tiek investuotojų, tiek gerų žmonių dėka reikalingas kapitalas kaupiamas. Neatsitiktinai norėjau, kad prie šios vietos apsilankytų ir Vokietijos prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris. Jo vizito metu apsilankėme Klaipėdos senamiestyje, kur papasakojome, kokia buvo ši bažnyčia, jos paskirtis, reikšmė visoje Klaipėdos miesto toponomikoje. Aš savo kolekcijoje namuose, garbingoje vietoje, turiu XIX a. pradžios tapytą paveikslą, kuriame nuo Jono kalnelio yra rakursas į Jono bažnyčią, matosi ir kitų bažnyčių bokštai. Man tas paveikslas nuolat primena tai, ko dar nėra, bet kas galėtų būti. Tikiuosi, kad šitą projektą sugebėsime įgyvendinti. Labai tikimės Vokietijos indėlio į jos statymą, nes visgi tai buvo svarbus ir vokiškosios kultūros elementas. Ir apskritai tai Klaipėdos istorinis akcentas, kurio atstatymas yra itin svarbus, nes jis iš karto įprasmins Klaipėdą. Linkiu miestui ir toliau puoselėti savo istorinį atminimą, atrasti tuos akcentus ir pagal galimybes juos atstatyti.
– Klaipėdos centrinis paštas – vienas ryškiausių architektūros ir kultūros paveldo objektų mieste, bet jis griūva, pastatas iki šiol vis dar neturi aiškios ateities. Kaip vertinate šio istorinio objekto perspektyvą?
– Skaudi Klaipėdos centrinio pašto istorija. Man teko lankytis prie jo prieš keletą metų, kai Kultūros ministerija tartum davė tam tikrų vilčių, kad suras šio pastato panaudojimo koncepciją, nenusižengdama istorinio paveldo išsaugojimo dalykams, bet taip nieko ir nepadarė. Klaipėdos miestas nori perimti šio objekto įveiklinimą, tai sveikintina. Kas jau kas, bet miestas yra suinteresuotas, kad pastatas ne mėtytų plytas ant žmonių galvų, o kad būtų sutvarkytas, saugus. Pagal savo architektūrinę vertę jis yra Klaipėdos brangakmenis, tai labai aukštos architektūrinės vertės pastatas ir privalo būti sutvarkytas bei išsaugotas. Miestas ten galėtų įsteigti Friedricho Wilhelmo Argelanderio muziejų, kuris primintų Klaipėdos praeitį ir būtų, gal ir pritempta ta mano analogija, bet kaip savotiški Valdovų rūmai Vilniuje. Apie tai esu kalbėjęs su Klaipėdos vadovais, manau, kad jie turi viziją. Sveikinu juos šitą viziją įgyvendinant. Tai kainuos pinigų, bet šiandien klestintis ir stipriai į priekį einantis miestas gali sau leisti skirti deramą dėmesį.
– Šiemet dienraštis „Klaipėda“ mini veiklos 80-metį. Ko galėtumėte palinkėti dienraščio bendruomenei ir visiems jo skaitytojams?
– Labai norisi Lietuvoje kokybiškos žurnalistikos, pagarbos iš mūsų žiniasklaidos leidinių istorijai. Štai kodėl aš labai atidžiai seku regioninę spaudą ir džiaugiuosi ten atsirandančiais istorinės prasmės straipsniais, kurių būna labai įdomių. Kartais iš nuostabos net pakeliu antakius skaitydamas kai kuriuos dalykus. Be abejo, norisi palinkėti skaitytojų – kritiškų, reiklių, skaitančių ir besidominčių žmonių. Kokia yra dienraščio istorija, aš puikiai prisimenu kaip senas klaipėdietis, tiesa, kažkada ten buvo toks nesmagus priedas „Tarybinė“, bet šiandien yra tiesiog „Klaipėda“ – nepriklausomos Lietuvos pasididžiavimas, jūrų vartai. Šis miestas nusipelno geros žurnalistikos.
Naujausi komentarai