Jauno klaipėdiečio Igno Vasiliausko verslas, anksčiau atgrasindavęs merginų dėmesį, pačiam jaunuoliui gėdos nedaro. Laidojimo paslaugų rinkoje klaipėdietis jau spėjo pamatyti ir šilto, ir šalto, tačiau vyras mato perspektyvą savo veiklai ir pripažįsta, kad nuosavas verslas jį sulaikė nuo emigracijos.

Merginoms profesija nesigyrė

– Kaip jaunam žmogui šovė į galvą mintis rinktis tokią profesiją?

– Man ji nekelia jokių blogų minčių. Dar būdamas paauglys dirbau vienoje laidojimo paslaugų įmonėje. Tiesa, tokiam jaunam žmogui tuo metu patikėdavo tik smulkius darbus – karstą nunešti, įrankius atvežti. Tik vėliau ėmiausi duobkasio amato.

– Nebuvo nemalonu, baisoka po kapines su kastuvu maltis tokiam jaunam vaikinui?

– Aš ramiai į tai žiūrėjau. Tai nėra labai jau sunkus darbas. Man tuo metu buvo apie dvidešimt, kai pradėjau pats duobes kasti. Tačiau netrukus jau turėjau savo brigadą ir jai vadovavau.

– Kaip merginos žvelgė į dvidešimtmetį duobkasių brigados vadovą?

– Nelabai kaip. Ne visoms gali pasakyti, kokį darbą dirbti. O jį juk kam nors reikia atlikti. Buvo tokių, kurios išgirdusios, ką veikiu, ir antakius pakeldavo.

Kapinėse dvasių neregėjo

– Kokia ta duobkasio duona, sunki?

– Visko pasitaiko. Reikia mokėti kalbėtis su žmonėmis. Tenka pačiam ieškoti kapo, lakstyti po visas kapines, nes kartais velionio giminaičiai neatsimena, kur yra kapavietė. Tačiau sunkiausia dirbti žiemą. Įšalusią žemę tenka trupinti perforatoriais. O jei žemė įšalusi daugiau nei metrą, tenka per naktį kūrenti laužus, kad ją būtų galima atšildyti.

– Ir nebaisu per naktį kapinėse prie laužiuko sėdėti? Vėlės nesivaidena?

– Nebaisu. Nesu matęs jokio keisto reiškinio kapinėse. Tačiau būna, kad gyvieji išgąsdina. Teko vieną ankstyvą rytą dirbti, vos saulei patekėjus. Kas paryčiais po kapines vaikščios? Išgirdęs ketvirtą valandą ryto už nugaros žingsnius net krūptelėjau. Paaiškėjo, kad moterėlė atbėgo žvakelę uždegti ant kapo.

Sapnuodavo laidotuves

– O kas sunkiausia tokiame darbe?

– Žiemą kasti duobę. Juk įšalusi žemė – kaip sukietėjusi guma, atskyla po mažutį gabalėlį. Betoną lengviau kasti nei įšalusią žemę. Tenka dirbti šešias valandas, kol nedidelę skylę iškali. Viskas priklauso nuo to, koks gruntas kapavietėje pasitaiko. Pavyzdžiui, Joniškės kapinėse yra molis. Kai tenka perlaidoti palaikus, prabėgus daugeliui metų, randame nesuirusius karstus, molis juos užkonservuoja.

– Kokia tokio darbo kaina?

– Už duobės iškasimą mokama 450 litų. Jei labai šalta žiema, kaina gali pakilti iki 500 litų. Tai nėra didžiuliai pinigai, nes uždarbis dalijamas keliems žmonėms. Po tokio naktinio darbo, būna, nieko nebenori. O yra ir situacijų, kai vienam tenka duobę kasti. Kas nebijo darbo, nebaisu. Kas tingi, tokiems visi darbai būna per sunkūs. Jei geras, protingas duobkasys, jis gali visai neblogai uždirbti.

– Nekankina slogūs sapnai po tokio darbo?

– Kai dirbau duobkasiu, nuolat sapne laidodavau ką nors. Sunkoka priprasti. Juk prie mirties nepriprantama. Kai ėmiausi savo verslo, dažniau tenka tiesiogiai bendrauti su netektį patyrusiais žmonėmis. Privalai mokėti užjausti, turi žinoti, ką pasakyti.

Vaikams – duobė už dyką

– Ar sulaukiate priekaištų dėl to, kuo užsiimate?

– Tai nėra lengva. Verslas tai ar ne, bet pirmiausia tai kažkam yra artimo žmogaus netektis. Man, jaunam, nebuvo lengva. Juk visokių žmonių pasitaiko – vieni mus lupikautojais vadina, o kiti padėkoja už gražias laidotuves. Daug kas keikia laidojimo paslaugų įmones. Man tenka įsibrauti į jau užimtą rinką, todėl turiu mažinti kainas. Gal todėl žmonės blogu žodžiu nemini.

– Ar tiesa, kad jūsų firma, vienintelė mieste, mirusiam vaikui duobę iškasa nemokamai?

– Tiesa. Man vienam teko auginti dukrą ir aš suprantu, ką jaučia tėvai tokią akimirką. Tokiu atveju neuždirbsi. Padarau nuolaidą, iškasame duobę už dyką.

– Kaip teko suderinti ir tėvo pareigas?

– Dukrai dabar jau septyneri. Taip nutiko, kad buvusi žmona savo gyvenimą kuria užsienyje. O mes su dukra likome gyventi Lietuvoje. Dabar jau mano širdis užimta, turiu draugę, kuri taip pat viena augino vaiką. Vienu metu ir aš galvojau apie darbo paieškas užsienyje. Tačiau kilo mintis ryžtis kurti savo verslą ir įregistravau firmą. Pasilikau ir labai tuo džiaugiuosi.

Degė technika

– Teko susigrumti su rimta konkurencija?

– Klaipėdoje šiuo metu veikia septynios laidojimo paslaugų įmonės. Čia, aišku, lengviau nei Kaune, kur veikia daugiau nei dvidešimt tokių įmonėlių. Tačiau konkurencija vis tiek yra žiauri. Prieš kelerius metus įsigijau mini ekskavatorių. Aš vienintelis Lėbartų kapinėse juo kasiau duobes. Maniau, jog verta investuoti į techniką, kad lengviau būtų darbą atlikti. Pirkau išsimokėtinai, o po kurio laiko radau sklype sudegintą. Manau, kad tai – konkurentų darbas. Juk naudodamas techniką duobę gali iškasti per penkiolika minučių.

– Tai kokių gudrybių tenka griebtis, norint įsukti verslą?

– Derintis reikia ir pasukti galvą. Pirmiausia tenka nuleisti kainą, žiūrėti, ko pageidauja giminės. Už mirties pašalpą, kuri viršija tūkstantį litų, dar sunkiai surengčiau gražias laidotuves, bet, pridėjus porą šimtų, jau galima būtų ką nors sugalvoti.

Parduoda karstus gyvūnams

– Pasiūlėte naujovę klaipėdiečiams – parduodate karstus gyvūnams.

– Ir tai, pasirodo, yra labai paklausi prekė. Karstų šunims ar katėms ieško žmonės net iš Kauno ar Vilniaus. Juk, būna, gyvūnas nugyvena šeimoje ilgą laiką ir tampa tikru šeimos nariu. Žmonės nenori jo paprastai užkasti. Galime pasiūlyti net mažučius karstelius šiuo metu populiariems nedideliems šuniukams. Net žiurkėnui ar papūgai galima karstelį surasti.

– Kokios mados ar naujovės vyrauja laidotuvių versle?

– Pasaulinėje parodoje teko matyti, kad Italijoje ar Prancūzijoje siūloma velionius laidoti pižamas primenančiais rūbais, apklotus antklode. Atrodo, lyg žmogus būtų prigulęs pamiegoti. Kažin ar pas mus prigis ši mada. Tačiau, mano nuomone, viena naujovė po truputį galėtų skverbtis ir į Lietuvą. Tai trumpesnis atsisveikinimo su velioniu laikas. Užsienyje niekas negedi dviejų parų prie mirusio žmogaus. Man taip pat atrodo, kad reikia dėmesį rodyti tada, kai žmogus dar yra gyvas. O laidotuvėms tikrai užtenka kelioms valandoms išsinuomoti salę, susirinkti ir atsisveikinti. Trumpesnės laidotuvės mažiau drasko širdį artimiesiems.

– Ar populiarėja kremacijos paslaugos tarp Lietuvos piliečių?

– Vis daugiau žmonių pageidauja šios paslaugos. Kai Kėdainiuose atsidarė krematoriumas, patogu jį pasiekti po visą Lietuvą išsibarsčiusiai giminei. Iš Klaipėdos artimieji į Kėdainius važiuoja išsinuomoję autobusą. Krematoriume yra salė, kur galima atsisveikinti su velioniu.

Rado snaudžiantį duobkasį

– Ar jūsų darbe pasitaiko linksmų situacijų?

– Visose profesijose visko nutinka. Kaip pirmą krikštą prisimenu vieną pirmųjų kartų, kai teko vykti į butą pasiimti velionio. Pravėriau duris, matau – artimieji verkia. Paklausus, kur yra mirusysis, mane pasiuntė į kitą kambarį. O ten radau senolį, apklotą antklode. Lyg kažką nujausdamas ilgai žiūrėjau, bet žmogus nejudėjo. Jau būčiau ėmęs nešti jį, bet staiga išgirdau artimųjų riksmą, kad velionis yra dar kitame kambaryje, o čia senelis esą snaudžia.

– O su įkaušusiais duobkasiais niekada nebuvo problemų?

– Dėl saviškių neteko raudonuoti, o štai kol pats kapinėse kastuvu mosavau, esu girdėjęs pasakojimą, kad, beleidžiant karstą į duobę, joje artimieji rado prisnūdusį duobkasį, apklotą eglišakėmis, kuriomis turėjo būti papuošta kapo duobė.

– Ar matote save šiame versle ir po dvidešimties metų?

– Matau. Tai nėra lengvas darbas, bet jis man patinka. Man patinka domėtis, kokias naujoves siūlo pasaulyje įsikūrusios įmonės. Manau, kad ateityje sugalvosiu dar kokių nors naujovių. Tik jaunam žmogui sunku įsitvirtinti versle, sunku gauti paskolą. Mano versle sudėtinga išsinuomoti patalpas, belieka mėginti įsirengti nuosavas. Valstybės paramos jaunas žmogus mažai gali tikėtis.

Vizitinė kortelė

I.Vasiliauskas gimė 1983 m. Klaipėdoje.

1995 m. įsidarbino laidojimo paslaugų įmonėje.

2001 m. baigė Paslaugų ir verslo mokyklą.

2003 m. įsidarbino duobkasiu.

2006 m. susilaukė dukros Lukrecijos.

2012 m. įkūrė savo įmonę „Liuksa“.