Juodasis kryžius širdyje
Olafas beveik 50 metų buvo Jonas. Tiesiog tada nebuvo kitos išeities. Jis negalėjo būti Olafu, nors tokį vardą jam suteikė jo tėvai.
Tėvų nebeliko – tik jis vienas, tuomet nė 11 metų neturintis berniukas, kuris išgyveno paties brangiausio žmogaus – savo mamos baisią mirtį, niekada daugiau taip ir neapkabino tėčio, o sesė, susitikus po daugybės dešimtmečių, suabejojo, kad jis tikrai jos brolis, ir galiausiai atsisakė bendrauti.
Olafo vaikiškas pasaulis sugriuvo 1945-ųjų pavasarį, kai aplinkui mėtėsi vien sudarkyti lavonai, rūko dar ne taip seniai gražių miestų griuvėsiai, o aplink šlaistėsi girti "išvaduotojai".
"Gal per mažas buvau ir nesupratau, kad namų jau niekada nebebus. Nebebus ir Tėvynės. Tik kelias, šaltis, alkis ir baisus ilgesys. Ilgesys mamos, sesės, tėvo ir to Kionigsbergo, kurio niekada nebebus. Vaikystė irgi mirė. Iš bado", – jau vėliau užrašys Olafas, patyręs tai, ko niekam niekada nelinkėtų.
Mes viską matėme ir viską atsimename, viską pasakojame pasauliui.
"Juodasis kryžius širdyje" – taip pavadintą jo esė prieš 13 metų išspausdino Vokietijos leidinys "Memeler Dampfboot".
"Mano tėvynė Rytprūsiai – "tamsių miškų ir krištolinių ežerų kraštas" tapo baisiu bausmės lageriu mums – vietiniams gyventojams – moterims, seneliams, vaikams. Sovietų armija su jos specialiaisiais daliniais "Smerš", NKVD ir kitais sunaikino ne tik mūsų namus, miestus ir kaimus, bet ir mus. Pirmiausia tapome benamiai, paskui jie atėmė iš mūsų motinas, seseris, brolius, mokyklos draugus. To negana – jie atėmė iš mūsų vardus ir pavardes, vaikystę, teisę būti žmogumi", – rašė O.Pasenau.
Pasitraukimas: artėjant frontui, Rytų Prūsijos gyventojams buvo įsakyta evakuotis kartu su vermachto kariuomene. (Heinz Schön. "Ostpreußen 1944/1945 im Bild" ir "Als die Rote Armee das Land besetzte. Tragödie Ostpreußen. 1944–1948" nuotr.)
Baltos katytės šmėkla
Olafas mini 741 Rytprūsių kaimą ir kaimelį, kurie sovietų buvo negrįžtamai nušluoti nuo žemės paviršiaus.
Jie nepervadinti netgi rusiškais vardais, liko tik krauju ir ašaromis persunkta tuščia žemė.
"Iki šiol mūsų ausyse skamba sugriautų bažnyčių varpai. Tai – rekviem tiems, kurie čia gyveno: Anna Klafs, Frida Swars, Else Kisling, Martha Pasenau ir tūkstančiai kitų. Jų niekada nebesutiksite ir jų kapų nerasite. Jie mirė badu, buvo išniekinti, nukankinti, nukryžiuoti, užspardyti, sutraiškyti raudonarmiečių tankų. Tai jau buvo nebe karas, tai – genocidas ("vardan taikos"). Mes visi privalėjome išnykti", – skausmą liejo Olafas.
Kionigsbergą, šiandien Kaliningradą, Olafas su žmona Angelika aplankė jau gerokai vėliau, pamėgino rasti laimingos vaikystės namus.
Rado, šiandien tas pastatas tebestovi, ten gyvena kiti žmonės, kurie, aišku, nieko nenutuokia apie senųjų šeimininkų tragediją.
Nežinia: nuo karo baisumų bėgantys Rytprūsių gyventojai nė nenutuokė, ar pavyks sėkmingai pasiekti saugią vietą, – frontas nenumaldomai artėjo. (Heinz Schön. "Ostpreußen 1944/1945 im Bild" ir "Als die Rote Armee das Land besetzte. Tragödie Ostpreußen. 1944–1948" nuotr.)
"Sustojome prie to namo ir ilgai stovėjome. Pasiūliau Olafui užeiti, apsidairyti viduje. Sakau, gal žmonės supras ir įsileis. Jau beveik apsisprendėme žengti per slenkstį, kai staiga prie durų pasirodė nedidelė balta katytė. Olafas net sustingo, tarsi pamatęs šmėklą iš praeities. Tik paskui prasitarė, kad šiame name augino lygiai tokią pat katytę, kai buvo mažas. Į jo vaikystės namus taip ir neužėjome", – pasakojo Olafo žmona Angelika Pasenau.
"Vis laukėme tėvelio"
Olafas gimė Rytų Prūsijoje, Alenšteine (vok. Allenstein), 1934 m. spalio 16-ąją Bruno ir Marthos Pasenau šeimoje, kur jau augo aštuoneriais metais vyresnė dukra Ingeborg.
Olafo tėvas buvo kariškis, turėjo vyr. leitenanto laipsnį, mama – namų šeimininkė.
Ūgtelėjus vaikams, šeima persikėlė gyventi į Kionigsbergą, kur gyveno kareivinių rajone, tarnybiniame bute.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, tėvas buvo paimtas į frontą.
Martha liko su vaikais viena. Prasidėjus gyventojų evakuacijai, ji nutarė pas savo tėvus į Osterodę išsiųsti tik dukrą Ingeborg.
Vėliau Ingeborg pasiekė Vokietiją, apsistojo Frankfurte prie Maino.
Martha su sūnumi Olafu liko Karaliaučiuje – laukė žinių apie savo vyrą.
Baimė: šioje fotografijoje užfiksuotos karo pabėgėlės iš Klaipėdos. Jos nė nesuvokė, kas jų laukia, susidūrus su Raudonosios armijos "herojais". (Heinz Schön. "Ostpreußen 1944/1945 im Bild" ir "Als die Rote Armee das Land besetzte. Tragödie Ostpreußen. 1944–1948" nuotr.)
"O mes vis laukėme tėvelio. Gavome laišką nuo jo, kad jis pateko į apsuptį prie Stalingrado (dabar Volgogradas). Mama tada labai verkė. Mama ir aš vis eidavome skaityti žuvusiųjų pavardžių, bet tėtės tarp jų nebuvo", – savo prisiminimuose rašė Olafas.
1944 m. pabaigoje pasiekė žinia, kad B.Pasenau dingo be žinios.
Trauktis buvo per vėlu
1945 m. sausį sovietų armija apsupo Kionigsbergą.
Trauktis buvo per vėlu. Olafui su mama teko išgyventi baisius raudonarmiečių siautėjimus ir pirmą bado žiemą.
Jie kartu su kitais buvo suvaryti į vielomis aptvertą lagerio teritoriją ir ten laikomi.
"Žmonės mirė masiškai. Juos laidojo bombų išmuštose duobėse, be karstų, be maldų, be ašarų. Tam nebuvo jėgų. Žmonėms duodavo pusiau keptos duonos, nuo kurios jie apsirgo vidurių šiltine ir mirė, mirė", – tokį vaizdą įsiminė tuomet 12-metis Olafas.
1946 m. tame lageryje iš bado mirė Olafo mama Martha.
Uždėjęs jos kūną ant vežimėlio, iš lagerio barako išvežė senukas, kuris surinkdavo lavonus.
Olafas tuo metu labai sirgo. Tačiau kitą dieną sugebėjo pasiekti tą vietą, kur buvo palaidota jo mama.
Chaosas: neretu atveju, pabėgėliams lipant į traukinį, maži vaikai pasimesdavo nuo tėvų. (Heinz Schön. "Ostpreußen 1944/1945 im Bild" ir "Als die Rote Armee das Land besetzte. Tragödie Ostpreußen. 1944–1948" nuotr.)
"To baisaus vaizdo niekada neužmiršiu. Duobė, o joje – ir vaikai, ir moterys, ir senukai. Skeletai. Nukankinti", – savo prisiminimuose užrašė O.Pasenau.
Po to, ką pamatė, berniukas nusprendė gelbėtis.
Pasiekė traukinių stotį, kurioje kažkada jo mama valydavo vagonus.
"Tai buvo traukinys Maskva–Kionigsbergas, devintas vagonas. Palydovai – pagyvenę baltarusiai", – pasakojo Olafas.
Šie žmonės pasiėmė išsekusį Olafą kartu ir nusivežė į Baltarusiją.
Svetimas ir niekam nereikalingas
Olafas pas juos praleido apie tris mėnesius ir sugrįžo atgal, tikėdamas, kad tėvynėje, kad ir kokioje nuniokotoje, bus geriau nei svetimoje žemėje.
"Grįžau į Kionigsbergą. Niekam nereikalingas dvylikametis berniukas. Miegodavau griuvėsiuose. Po to apsigyvenau Ponartų (vok. Ponarth) lageryje", – rašė Olafas.
Kartą prasidėjo vaikų gaudymas. Juos grūdo į vagonus, nežinia, kur ketindami vežti.
Olafas taip pat atsidūrė vagone. Pakeliui iš jo iššoko. Taip atsidūrė Lietuvoje, Vilkaviškio apylinkėse.
Buvo 1947 m. pavasaris.
"Šlapia, šalta, svetima žemė, nesuprantama kalba", – tokį pirmą įspūdį Lietuvoje patyrė mažasis vargeta iš Rytprūsių.
Vieni žmonės duodavo jam pavalgyti, kiti išvarydavo.
Ilgesniam laikui Olafą priglaudė Paplauskų šeima, gyvenusi Mačiūnų kaime (dabar Prienų raj.).
Olafas prisiminė: "Per ketverius metus išmokau lietuvių kalbą, per šešerius – rašyti ir skaityti lietuviškai. Niekam neatėjo į galvą, kad aš noriu mokytis."
Jam visą laiką teko dirbti labai sunkius darbus. Pradžioje Ežerėlio durpyne, paskui miške rovė kelmus, vėliau dirbo Prienų plytinėje.
1956-aisiais įgijo traktorininko-kombainininko specialybę ir dvidešimt metų išdirbo Prienų autotransporto įmonėje.
Tais pačiais metais O.Pasenau pavyko gauti dokumentus svetima – Jono Balsio pavarde.
Vilko vaikas – amžiams?
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1991 m. Lietuvoje gyvenę pokariu iš Rytų Prūsijos atklydę vaikai susibūrė į bendriją "Edelweiss" (1993 m. bendrija pavadinta "Edelweiss–Wolfskinder").
O.Pasenau buvo išrinktas šios bendrijos pirmininku.
Dauguma vilko vaikų, taip pat ir Olafas, pradėjo ieškoti savo artimųjų, kurių nematė beveik penkis dešimtmečius.
Atrado seserį Ingeborg, tačiau po kelių susitikimų ji atsisakė pripažinti, kad Olafas yra jos brolis.
Tai Olafui buvo skaudus išgyvenimas.
"Skaudu ne dėl savęs, skaudu dėl mamos atminimo. Jei sesuo atsisako manęs, vadinasi, ji atsisako motinos, mirusios iš bado Kionigsberge. Tos motinos, kuri ją pagimdė, augino, mylėjo", – dėl tokio sesers apsisprendimo sielvartavo Olafas.
Olafo tėvas Bruno sugrįžo iš sovietų karo belaisvių stovyklos į Vokietiją.
Jis visą laiką ieškojo savo sūnaus Olafo, tačiau gavo atsakymą, kad žmona ir sūnus mirė Kionigsberge.
Bruno vedė antrą kartą, užaugino dvi dukteris. Mirė 1983 m., taip ir nepamatęs savo berniuko.
Bruno dukterys Gudrun ir Ute artimai bendrauja su Olafu.
1994 m. Olafas Pasenau gavo Vokietijos įpilietinimo pažymėjimą ir vokišką kelionės pasą.
1998 m. išvyko į Vokietiją. Po kiek laiko apsigyveno Granzės miestelyje, kuris primena Rytų Prūsiją.
"Baisias žaizdas paliko karas Rytprūsių žemėje. Baisi buvo vergovė ir kasdienis niekinimas. Būtų gerai, kad niekam netektų to išgyventi", – rašė Olafas.
Jie nieko nepamiršo
Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus istorikai surinko Olafo ir dešimčių kitų jo likimo bičiulių iš Rytprūsių liudijimus ir parengė parodą "Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948", kuri sulaukė nemenko atgarsio.
Dienraštis apie tai rašė publikacijoje "Nutylėtų nusikaltimų šleifas" ("Klaipėda", 2019 11 16).
Tiesa, po šio straipsnio pasipylė įžeidinėjimų ir niekinimų srautas tiems, kurie išgyveno pragarą po šlovingosios sovietų pergalės prieš nacių Vokietiją.
"Suprantu skaitytojų reakciją. Normalus žmogus pajunta tą baisumą, kurį išgyveno vaikeliai. Na, o kai kurie siunta ir puola kandžiotis. Turbūt tai tie, kurie mus badu mirštančius prievartavo ir spardė, tai tie, kurie nupjaudavo koją gyvai moteriai, nes jiems reikėjo batų. Nuo iš bado sutinusio žmogaus kojų batus nuauti buvo sudėtinga. Turbūt tų "išvaduotojų" tradicijos persidavė anūkams. Bet dar yra gyvų liudininkų", – taip į išpuolį reagavo vilko vaikas Olafas.
"Antrojo pasaulinio karo istoriją tyrinėjantis buvęs sovietų žvalgas Viktoras Suvorovas rado įrodymų, apie kuriuos perskaičiau lenkų spaudoje ("Uwažam Rze Historia"), kad kai sovietų daliniai pasiekė Rytprūsius, vadovybė eiliniams kariams ėmė dalinti pornografinio turinio spaudinius. Kareiviai buvo skatinami prievartavimams, vadai akis užmerkdavo ir į žmogžudystes, jau nekalbant apie plėšikavimus. Jie buvo demoralizuoti", – teigė Olafo žmona Angelika, nemažai prisidėjusi prie parodos apie vilko vaikus organizavimo pačioje Vokietijoje, kur civilių karo aukų klausimas lig šiol dar ne visai "politiškai korektiškas", ypač pergalės jubiliejaus proga.
"Kaip ir kiekvieno nusikaltimo atveju, liudininkai buvo nereikalingi. Bet jie užmiršo griuvėsiuose šliaužiojančius šešėlius. Nuskurusios, žaizdotos, perkarusios būtybės buvo niekas. Tai buvome mes – Rytprūsių vaikai. Mes išgyvenome. Mes viską matėme ir viską atsimename, viską pasakojame pasauliui. Sako, kad mums pasisekė. Kažin. Ar jūs manote, kad lengva su tokių prisiminimų našta per gyvenimą žingsniuoti?" – retoriškai klausė sovietų pergalės košmarą lig šiol išgyvenantis O.Pasenau.
Naujausi komentarai