Mirtino priešo simbolis

Senuosiuose atvirukuose išlikusios tarpukario Klaipėdos vaizdai niekuo neprimena dabartinių.

Tada kyšantys keliolikos bažnyčių bokštai iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos puošė šią žavią Rytprūsių provinciją.

Tuomet čia tarp miesto namų stogų grakščiai styrojo net 15 bažnyčių bokštai ir bokšteliai.

Užsitęsus Klaipėdos apsiausčiai 1945-ųjų pradžioje, smailėjantys bažnyčių bokštai įsipyko jo prieigose ilgam įstrigusiems raudonarmiečiams, esą tie bokštai priešų buvo naudojami kaip stebėjimo punktai.

Būtent todėl sovietų artileristams ir buvo įsakyta juos sunaikinti.

Pirmiausia krito aukščiausias – 70 m – evangelikų liuteronų Šv. Jono bažnyčios bokštas.

Ilgainiui ir pati bažnyčia sulyginta su žeme, kaip mirtino priešo dvasios simbolis.

Ir tik po 75 metų atsirado viltis, kad ši kadaise buvusi miesto pažiba bei navigacinė dominantė atgims iš naujo, nes ilgus metus ją liudijo tik šventyklos pamatų perimetrą ženklinanti gyvatvorė.

Karas prieš bažnyčią

Klaipėdai tapus sovietiniu miestu, labai greitai atėjo eilė ir visoms kitoms anų laikų "atgyvenoms" – bažnyčių šiame mieste neturėjo likti, nes čia, anot naujos valdžios, "nebuvo tikinčiųjų – tik darbo žmonės, kuriantys šviesų socializmą".

Priešais dabartinę Senamiesčio stotelę, Tiltų gatvėje, kuri kadaise vadinta Pergalės gatve, yra dar vienų senųjų Klaipėdos maldos namų ženklai.

Tiesa, tik pamatai. Tiek liko iš Šv. Jokūbo bažnyčios, kurioje po visų kautynių buvo pažeista tik stogo dalis ir joje 1945 m. vasarą keliskart netgi vyko pamaldos liuteronams.

Tačiau sovietai to netoleravo, apeigas greit uždraudė vietinė administracija. Bažnyčioje tuoj pat buvo išardyti suolai, grindys, galiausiai užrakintos durys.

O 1957 m. lapkričio pradžioje sovietų paveldosaugininkai konstatavo, jog "pastate yra vertikalūs plyšiai, gresiantys sienos griuvimu".

Liudijimas: bažnyčios bokšte yra istorinių nuotraukų paroda, kur matyti ir maldos namų statyba, ir jų griovimas./ Bažnyčios archyvo nuotr.

Ir nors pastato pamatai gali būti išlikę iš XVI amžiaus, esą nėra pagrindo "jį įtraukti į valstybės saugomų architektūros paminklų sąrašą".

Šv. Jokūbo bažnyčios sulyginimu su žeme prieš 62 metus pasirūpino sovietų armijos sprogdintojai.

1958 m. rugsėjo 24–25 dienos tapo atmintinos seniesiems krašto gyventojams – neliko dar vienos jų ir jų tėvų šventyklos.

Po kelerių metų ant buvusios bažnyčios pamatų iškilo restoranas "Neptūnas" – pasilinksminimo vieta naujosios Klaipėdos atėjūnams.

Išvarė uosto administracija

Dar prieš tai buvo "sudorota" ir anglikonų bažnyčia, stovėjusi uoste, Malkų gatvėje 7.

Klaipėdos tyrinėtojas Jonas Tatoris rašė, kad bažnyčioje iki 1954 m. meldėsi Romos katalikai, "kol juos išvarė uosto administracija".

Gotikinių ir romaninių formų šventykla, primenanti XIII a. Anglijos gotikines bažnyčias, nuo karo nebuvo itin nukentėjusi, tačiau tarybiniame uoste ji esą nederėjo, todėl irgi nugriauta, kaip ir beveik visos kitos.

Mieste liko vienintelė veikianti bažnyčia dabartinėje Bokštų gatvėje (Kristaus Karaliaus – A.D.), kur svarbus to meto nomenklatūrininkas Motiejus Šumauskas LTSR Komunistų partijos CK biuro posėdyje pasiūlė įrengti sporto salę.

Jam tada antrino ir Ksaveras Kairys, esą senąją bažnyčią reikia pritaikyti sporto reikmėms. Šių posėdžių dokumentai išlikę KGB archyvuose.

Moralinio stuburo laužymas

Šio karo su bažnyčiomis tikslas buvo sulaužyti moralinį okupuotos valstybės žmonių stuburą ir paversti juos besąlygiškai paklusniais sovietinės sistemos sraigteliais, nes būtent tikėjimas ir liko tas paskutinis žmones vienijantis prarastos nepriklausomybės ir laisvės simbolis.

Naikinti religinį paveldą, uždaryti vienuolynus, bažnyčias paversti sandėliais, geriausiu atveju – knygų saugyklomis ar ateizmo muziejais, žudyti ar bent įkalinti aktyvius dvasininkus, uždrausti bet kokias apeigas, buvo seniai patikrinta bolševizmo strategų praktika.

Ne veltui vienas pirmųjų iliustruotų savaitraščių sovietų Rusijoje buvo leidinys "Bedievis", pasirodęs praėjus vos keleriems metams (1920 m. liepos 20 d.) po Spalio perversmo.

Maža to, pirmasis šio laikraščio numeris išleistas sekmadienį – svarbiausią visiems krikščionims liturginę dieną.

Tai buvo agresyvus kovos su senąja sistema ideologinis įrankis, kuris vienijo šiandien sunkiai suvokiamos draugijos – Centrinės karinių bedievių tarybos narius ir buvo jų leidybinis organas, kaip tuomet mėgta sakyti.

Tad nekeista, kad ir naujai okupuotose teritorijose komunistai taikė tuos pačius metodus, kaip ir užgrobę valdžią pačioje Rusijoje.

Žmonės išmeldė stebuklą

Nepaisant šių, labai sudėtingų tikintiesiems sąlygų, kai šventyklos buvo tik uždaromos ir naikinamos, Klaipėdoje 1956 metais staiga buvo leista statyti bažnyčią, pirmąją po karo visoje Sovietų Sąjungoje.

Tuomet, jau po J.Stalino mirties, kilo savotiškas politinis atšilimas, sovietams reikėjo parodyti pasauliui, kad SSRS Konstitucijoje deklaruojama tikėjimo laisvė šioje šalyje tikrai egzistuoja.

Taigi leidimas naujos bažnyčios statyboms buvo gautas, nes nomenklatūrinė komunistų viršūnėlė netikėjo, kad bažnyčia bus pastatyta "tuose Rumšiškės pelkynuose".

Ir įvyko stulbinantis dalykas – bažnyčios statyboms žmonės patys surinko milžinišką tiems laikams sumą – 3,5 mln. rublių.

Pagal architekto Juozo Baltrėno projektą vos per trejus metus iškilo modernūs 63 m ilgio ir 25 m pločio trijų navų maldos namai su 45 m aukščio bokštu.

Vilniaus valdžią ištiko šokas. Jie buvo tikri, jog statybos bus užkonservuotos, niekas netikėjo, kad per trejus metus įmanoma pastatyti tokį objektą.

Ir ne Maskvos, o būtent Vilniuje sėdintys komunistai su Antanu Sniečkumi (1903–1974) priešakyje darė viską, kad uostamiesčio bažnyčia būtų uždaryta.

Anot istoriko Arūno Streikaus, nors po J.Stalino mirties buvo "gerinamas" šalies įvaizdis, tačiau vietiniai komunistai buvo labiau ortodoksiški, todėl jie ir priešinosi iniciatyvoms lengvinti tikinčiųjų padėtį.

"Jūs, drauge M. Šumauskai, taip pat kaltas, kad leidote statyti bažnyčią Klaipėdoje, nekontroliavote statybų. Reikėjo visaip kliudyti bažnyčios statymui. KGB organai irgi mums apie tai nieko nesakė", – taip tada kalbėjo aršiausias sovietinės Lietuvos komunistas A. Sniečkus.

Bokštą vertė tankais

Tad lygiai prieš 60 metų naujai pastatyta Marijos Taikos Karalienės bažnyčia per naktį prieš pat jos pašventinimo iškilmes (1960 m. rugpjūčio 15 d.) buvo atimta iš tikinčiųjų, o jos statytojams, šviesaus atminimo kunigams Bronislovui Burneikiui (1923–1991) bei Liudvikui Poviloniui (1910–1990) sukurptos baudžiamosios bylos, ir pati bažnyčia paversta "liaudies filharmonija".

Tapsmas filharmonija kiek užtruko, nes bažnyčios statinį reikėjo "adaptuoti" pasaulietinėms reikmėms.

Ir tai buvo daroma pačiu brutaliausiu būdu. Pirmiausia reikėjo nuversti bokštą, dėl kurio atsiradimo M. Šumauskas viename politinio biuro susirinkime kaltino savo partijos bendrus: "Kam leido bokštą statyti? Čia didelė tų komunistų kaltė, kurie ruošė šį projektą, pirmiausia miesto partijos komiteto sekretoriaus Kairelio, Klaipėdos architektų, Statybos ir architektūros komiteto. Reikia nubausti žmones, kurie taip neatsakingai sprendė šį klausimą."

1962 m. buvo nuspręsta griauti bokštą. Teigiama, kad tą daryti klaipėdiečiai atsisakė. Ne tik lietuviai, bet ir rusai, todėl tam teko pasitelkti sovietų kariuomenės karius ir kalinius.

Pasakojama, kad sovietų valdžia architektą J.Baltrėną bei konstruktorių Vincą Žemaitį privertė dalyvauti bažnyčios bokšto griovime, nes esą ir jie kalti, kad ta bažnyčia atsirado.

Apjuosus lynais bokštą, iš pradžių jį traukė vilkikai, tačiau bokštas nepasidavė, o lynas nutrūko.

Tada atgabenti tankai, vėl pabandyta bokštą nuversti, pririšus lynus bokšto apačioje. Bet ir vėl nepavyko. Ir tik apjuosus bokštą per vidurį, jis nuvirto.

Simboliška, kad bažnyčios bokštas nesileido nugriaunamas iš pirmo karto, jis liko tarsi tikėjimo, tvirtumo ir savų vertybių išsaugojimo ženklas.

Nusikaltimą slėpė tvenkinyje?

Bažnyčių bokštų naikinimas ne šiaip komunistų užgaida, nes būtent bokštai pagal krikščionybės tradiciją yra simbolinė nuoroda į pasaulio ašį – ryšį tarp žemės ir dangaus, tai yra labai aiškiai išreikštas vertikalios struktūros statinys, turintis svarbią religinę prasmę.

Siekiant išnaikinti bet kokius krikščionybės simbolius, bokštas šiame mūšyje dėl bažnyčios pirmiausiai ir buvo nuverstas.

Ilgą laiką sklandė legendos, kad tiek mažojo Marijos Taikos Karalienės bažnyčios bokšto, tiek ir didžiojo bokšto liekanos buvo paskandintos Baikaliuko tvenkinyje, Šilutės plento ir Dubysos gatvės sankryžoje.

Mindaugas Šlaustas / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Ne taip seniai tvenkinio vietoje iškilo prekybos centras, tačiau, kai Baikaliukas buvo nusausintas, tuometis Marijos Taikos Karalienės bažnyčios klebonas, dabartinis Telšių vyskupijos generalvikaras Vilius Viktoravičius nuėjo patikrinti, ar tos legendos apie paskandintą bokštą turi pagrindo.

"Deja, nėra tikrų duomenų, kad tikrai Baikaliuko tvenkinyje tą bokštą paskandino, visų pirma bokšto liekanas turėjo susmulkinti, nes nebuvo tokios technikos, kuri visą tą konstrukciją galėtų išgabenti. Tačiau, kai tvenkinį nusausino, negaliu teigti, kad mes radome būtent Marijos Taikos Karalienės bažnyčios bokšto liekanas. Pas mane tuomet buvo atėjęs Laisvūnas Kavaliauskas iš Kultūros paveldo departamento, važiavome kartu pasižiūrėti. Tvenkinyje atradome kitas tokias įdomias kolonas ir detales, bet tai nebuvo mūsų bažnyčios detalės", – pasakojo buvęs ilgametis bažnyčios klebonas.

Liko istoriniai randai

It tik po 30 metų randuota ir bebokštė bažnyčia pagaliau buvo sugrąžinta Klaipėdos tikintiesiems ir atstatyta pagal pirminį projektą.

Jos atstatymui pakviestas tas pats architektas, kuris anąkart buvo priverstas žiūrėti, kaip niekinamas jo kūrinys.

Buvo atstatytas ir tas pats bažnyčios bokštas, tik jau ne 45 metrų, o 70 m aukščio, į kurį šiandien gali patekti visi norintieji, tereikia įveikti 244 laiptelius iki apžvalgos aikštelės.

Šiandien sovietų karių ir kalinių įvykdytą šventyklos išniekinimą ženklina tik skirtingos plytos bokšto viduje.

"Štai matote, labai aiški žymė, kur bokštas buvo nugriautas. Senosios ir atstatytos bažnyčios plytos skiriasi. Toks skaudus istorinis randas", – kalbėjo į bažnyčios bokštą dienraščio žurnalistus palydėjęs parapijos klebonas Mindaugas Šlaustas.

Toks skaudus istorinis randas.

Tų randų buvo ir daugiau, kai kurie jų dingo be pėdsakų.

Juk tada 1961 m. visi bažnyčios vidaus įrengimai buvo be gailesčio naikinami.

Dekoracijos užteptos derva, centrinis altorius išdaužytas ir užtinkuotas, išardyti kiti altoriai, brangūs gipsiniai kryžiaus kelio bareljefai daužomi ir traiškomi traktorių ir tankų vikšrais, vėliau šios skeveldros buvo sumestos į purvą, sunaikinti visi puošybos elementai.

Manoma, kad ten pat bažnyčioje buvo nuimti ir sudaužyti vargonai.

"Buvo labai gražios stacijos, balto marmuro altorius, viskas buvo suskaldyta ir po tankų vikšrais sutraiškyta. Buvo versija, kad vargonus kažkas slapta išsivežė, tačiau realiai niekur nėra fiksuota, tik gandai. Kaip ir niekur nėra patvirtinančių dokumentų, kad Telšių vyskupijos valdytojas Petras Maželis iki atėmimo konsekravo (pašventino – A.D.) bažnyčią, nors kalbų apie tai buvo", – teigė M. Šlaustas.

Klebono šachmatų partija

Bažnyčią pastatęs ir už tai 6 metams sovietų pasiųstas už grotų B.Burneikis rankų, regis, nenuleido visą kalinimo laiką.

Jis tikėjo, kad šventyklą iš bedievių pavyks atgauti.

Kalėjime jis gilino žinias, kaip nulieti bažnyčios varpus, nors tuo metu nebebuvo bei bažnyčios, nei bokšto, kur galėtų tuos varpus įkelti.

Klebonas jau prieš tai buvo perskaitęs nemažai literatūros, o vėliau (vėl per sovietų saugumiečių neapsižiūrėjimą) jam pavyko įgyti ir praktinių žinių apie varpų liejimą.

B. Burneikis buvo šachmatininkas, pamėgo šį žaidimą kalėjime. Susirašinėdamas su kitų šalių entuziastais, žaisdamas partijas laiškais, įgijo daug bičiulių, dalyvavo Europos šachmatų čempionate.

Ir kai tik jam atsirado galimybė paviešėti pas vieną naujųjų bičiulių Rytų Vokietijoje, B.Burneikis vyko turėdamas aiškų tikslą – apsilankyti ir garsiojoje Apoldos varpų liejykloje.

"Tie žmonės, pas kuriuos jis atvyko į Rytų Vokietiją, surengė jam ekskursiją į varpų liejyklą. Kur B.Burneikis pasivaikščiojo, pasidomėjo įvairių varpų liejimo subtilybių, o kai grįžo pas savo bičiulius į butą, netrukus į duris pasibeldė STASI (Rytų Vokietijos saugumiečiai – A.D.) pareigūnai ir pareikalavo, kad jis per 24 valandas paliktų šalį. Bet klebonui, regis, užteko ir to trumpo apsilankymo, kad galėtų mėginti nulieti varpus", – pasakojo V.Viktoravičius.

Virdulių metamorfozės

Klebonas B. Burneikis išlaukė savo valandos, jo statyta bažnyčia pagaliau buvo grąžinta tikintiesiems.

Reikėjo varpų – to savotiško Dievo balso, įrankio ryšiui tarp dangaus ir žemės, kviečiančio žmones maldai.

O toliau viskas buvo beveik, kaip garsiame A. Tarkovskio filme "Andrejus Rubliovas", tik specialios varpams skirtos bronzos bei sidabro tuo metu B. Burneikis neturėjo.

Tad varpus bažnyčiai liejo iš žmonių suaukotų žalvarinių, bronzinių daiktų, virdulių ir kitų ūkio rakandų.

Tad jų skambesys tikrai ne toks, koks galėjo būti, jei jie būtų nulieti iš kokybiškų medžiagų, tačiau vien žinojimas, kiek į juos vilties sudėta, įgauna visai kitą prasmę.

"Pikto žabangas ardžiau"

Kalėjimo ir kovos su bedieviais nepalaužtam klebonui talkino meistras Antanas Stonys.

Jis padėjo nuliedinti varpus. Meistras jau buvo nuliedinęs varpus ir Kretingos bažnyčiai.

Tad Darbėnų seniūnijoje Kadagynų kaime, senoje daržinėje netoli pamiškės, buvo sumūryta krosnis, kur įkurta liejykla, vėliau įgavusi Kadagynės liejyklos vardą.

Čia per maždaug metus ir buvo nuliedinti visi trys bažnyčios varpai. Didysis jų, sveriantis apie 3 tonas, buvo pašvęstas Mergelei Marijai Karalienei.

Antrasis, sveriantis apie 2 tonas, gavo šv. Antano vardą, o trečiasis, pats mažiausias, sveriantis apie pusantros tonos, buvo pašvęstas šv. Juozapui.

Ant didžiausio varpo iškaldinti tokie žodžiai: "Klaipėdiškiai tikintieji su meistru A. Stoniu ir klebonu B. Burneikiu Marijos garbei tave, varpe, nuliejome".

Šiais bažnyčios varpais skambinama ne vakarietišku būdu, kai siūbuojamas varpas ir jis daužydamasis į šerdį, išgauna garsą, o rytietiškai, kai išjudinama pati varpo šerdis ir ji muša į varpo šoną.

Kol buvo atstatomas bažnyčios bokštas, varpai buvo laikomi prie klebonijos statybininkų dirbtuvėlėse.

Čia visuomenininkas ir muziejininkas, Kalvystės muziejaus įkūrėjas Dionyzas Varkalis šlifavo ir taisė nekokybiškai išlietas raides.

1991 metų liepos 12 d. varpai buvo įkelti į bokštą.

Tiesa, B. Burneikis svajojo bažnyčiai nuliedinti 6 tonas sverianti varpą, kuris būtų buvęs sunkiausias visoje Lietuvoje.

Kunigui to įgyvendinti nepavyko, nes 1991 metų rugsėjo 10-ąją B.Burneikis mirė ir buvo palaidotas jo statytos ir atstatytos bažnyčios šventoriuje.

Ant jo antkapio užrašyti prasmingi žodžiai: "Kunigas Kristaus buvau, Dievo bažnyčią stačiau, pikto žabangas ardžiau, Dieve, atleisk man, prašau".

Laisvės troškimo alsavimas

Marijos Taikos Karalienės bažnyčia tapo savotišku rezistenciniu simboliu, kuris komunistų valdžiai neleido Klaipėdos miesto paversti bedievišku.

Siekdami atgauti šventyklą, Kremliui tikintieji laiškus rašė nuo 1974 m.

1979 m. Klaipėdos ir visos Lietuvos katalikų vardu SSRS vadovui L.Brežnevui išsiųsta peticija su reikalavimu grąžinti maldos namus, kuriems leidimą statyti suteikė pati SSRS Aukščiausioji Taryba.

Paskui buvo raštas M. Gorbačiovui su 150 tūkst. tikinčiųjų parašų.

Knyga su šiais parašais lyg šiol yra saugoma Genocido aukų muziejuje Vilniuje, kaip liudijimas sudėtingos Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios raidos istorijos, kuri alsuoja žmonių laivės troškimu.