Renata Narbutė – ne tik vienintelė uostamiestyje moteris, pilotuojanti oro balioną, bet ir apskritai daugiau konkurentų visame Klaipėdos krašte šioje srityje neturintis žmogus. Profesionalė tikina, kad visi oreiviai – kiek išprotėję, o kartu ir teigiamomis kitų emocijomis, lyg vampyrai, besimaitinantys avantiūristai: "Kai džiaugiasi į orą pakilę žmonės, gera ir man.
Kvaištelėję – visi
– Kada susidomėjote daugeliui vis dar egzotiškai atrodančiais oro balionais?
– 1997 metais Šiaulių universitete buvau baigusi pirmąjį interjero dizaino studijų kursą. Netikėtai paskambino bičiulis Mindaugas Titas ir pasiūlė važiuoti į Vilniuje vykstančias tarptautines oro balionų varžybas. Man, kilusiai iš Panevėžio rajono kaimo, net pamatyti milžinišką skraiduolį iš arti buvo nepaprastas įvykis. Konkurse buvome organizatorių pagalbininkai – ir žolę, augančią tarp plytelių ravėjome, ir kambarius tvarkėme. Daugelis savanorių jau buvo paskraidinti, o aš vienintelė likau drebančiomis rankytėmis.
Paskutiniąją varžybų dieną nutiko ypatingas dalykas. Kartu oro balionu skristi mane pakvietė garsus pilotas Robertas Komža. Man ši patirtis buvo pirmoji, o kiek vėliau mano instruktoriumi tapusiam R.Komžai pakilimas balionu buvo pergalingas. Tais metais vienas garsiausių Lietuvos oreivių tapo Lietuvos čempionu. Tiesa, kadangi labai mėgau fotografuoti, į krepšį pasiėmiau mamos "Zenitą". Vos pakilusi padariau porą kadrų, ir juostelė baigėsi. Galvojau, kad apsiverksiu. R.Komža, pamatęs mano nusivylimą, kitą dieną vėl pakvietė paskraidyti balionu. Šie du pirmieji bandymai buvo gera rakštimi.
– Ir ši veikla tapo didžiausia jūsų gyvenimo aistra?
– Taip. Kelionę oro balionu turbūt geriausiai apibūdina rusiškas žodis "vozduchoplavanije" – plaukimas ore. Kai pakyli, krepšyje jautiesi lyg ne šiame pasaulyje, apima žodžiais nenusakomos emocijos. Tokio pobūdžio aviacija yra visiškai kitokia – ji natūrali, nes nėra motoro, be to, ir estetiškai labai graži. O ką jau kalbėti apie didybę... Galiu pasakyti, kad pajūriui oro balionai beprotiškai tinka. Net žodžių "jūreivis" ir "oreivis" sąskambiai panašūs. Ir balionu, kaip laivu, mes ne skrendame, o plaukiame. Oro balionai dažnai žmonėms tampa tikru pamišimu. Tarp mūsų normalių nėra. Oreiviai yra kiek kitokie nei visi žmonės. Bet kuriame pasaulio kampe sutikęs pilotą suprasi, kad vieno varžtelio jiems tikrai trūksta.
– Kodėl?
– Oreiviai visame pasaulyje lyg atskira kasta, turinti savo tradicijų, prietarų. Pavyzdžiui, pirmą kartą balionu pakilęs žmogus yra krikštijamas ugnimi, kuri jį kelia į orą (šiek tiek padeginami plaukai), žeme, į kurią sugrįžta, ir putojančiu vynu.
Skrydžio finišas – intriga
– Oro balionai daugeliui asocijuojasi su romantika. O kokia yra realybė?
– Pramoginiai skrydžiai tikrai be galo romantiški. Man pačiai oro balionas yra laisvės simbolis. Jis daro ką nori, skrenda, kur papučia vėjas, ir paskui save kiekvieną kartą neša intriguojantį nuotykį. Pagal orų prognozes galiu pasirinkti starto vietą, tačiau niekada nepavyks suplanuoti, kur teks nusileisti. Negali žinoti, kokios linksmos močiutės pievelėje teks nutūpti. Pasitaiko, kad ir su šakėmis būname sutikti. Varžybose, kai skrendi vienas, prasideda ekstremalumo paieškos. Norėdamas pasiekti reikiamą tašką, privalai žaibiškai reaguoti, gaudyti kiekvieną vėjo srovę. Sportinėse varžybose romantika dingsta ir atsiranda adrenalinas.
– Turbūt tenka sulaukti visokių žmonių reakcijų?
– Klaipėdiečiai išsiskiria tuo, kad vis dar labai stebisi ir grožisi oro balionais. Neseniai uostamiestyje vykusių varžybų metu prisiklausėme visokių komentarų. Buvo ir panikuojančių žmonių, kurie šaukė, kad balionas krenta. Netiesa, jie tiesiog nusileidžia.
Palaiko sekretore
– Esate vienintelė Klaipėdoje oro baliono pilotė. Kaip ja tapti?
– Nuo 2007 m. turiu laisvojo šiluminio aerostato pilotės licenciją – tai panašu į vairavimo teises. Įgyti leidimą valdyti balioną reikėjo daug laiko. Po pirmųjų skrydžių su profesionalais niekada negalvojau, kad pati vieną dieną galėsiu pilotuoti savarankiškai. Tiesą pasakius, ilgus metus oreiviai, kurie mane supo, man buvo dievai. Atrodė, kad pakelti krepšį į viršų yra protu nesuvokiamas dalykas. Likimas susiklostė taip, kad jau gyvendama Klaipėdoje užsirašiau į specialią mokyklą. Pamenu, pirmųjų praktinių skrydžių metu drebėdavo viskas, kas tik galėdavo. Man ši veikla tapo tikru iššūkiu ir savo baimių nugalėjimu. Gal tik po 100 skrydžių krepšyje pradėjau jaustis patogiai. Vėliau išmokau atlikti oreiviškus pokštus: pramoginių skrydžių metu priartėju prie miškelio taip, jog, atrodo, įskrisiu į jį, bet užtenka poros dujų pliūpsnių, ir balionas medžius apskrenda. Galiu krepšį nuleisti taip žemai, kad nuo eglių viršūnių žmonės nusiskintų kankorėžių.
– Drąsi moteris?
– Priešingai. Esu bailė. Galiu tai pripažinti ir net didžiuojuosi šia savybe. Baimė veda prie atsargumo, todėl niekada nedarysiu dalykų, kurie yra rizikingi ar per drąsūs. Tiesa, dar negaliu atlikti vieno triuko: oro balionu skrendant virš jūros nusileisti taip žemai, kad krepšio dugnu pasiekčiau vandenį. Apskritai bijau vandens. Skrisdama net stengiuosi į jį nežiūrėti ir akimis bandau aprėpti horizontą. Gal todėl, kad esu Liūtas, ugnies ženklas. Oro balione turi būti šaltakraujis, racionalus ir visada besivadovaujantis šaltu protu.
– Žmonės nesistebi, kad oro balioną pilotuos smulkutė jauna moteris?
– Tikrai, taip. Kai tariamės dėl skrydžio, mane dažniausiai palaiko sekretore, o vėliau pamatę starto aikštelėje stebisi dar labiau. Būna, klausia: tai jūs ir skrisite? Esu sutikusi ir tokių, kurie mano, jog išklausys instruktažą ir tada į orą kils vieni. Tiesa, nuosavas mano šeimos oro balionas nėra paženklintas jokia reklama, tik kontaktiniu numeriu. Skrydžio metu telefonas kaista. Pasitaiko ir tokių skambučių, kuriais siūlo nusileisti ir paragauti šašlyko.
Balionas – kraitis sutuoktiniui
– Skraidymu užkrėtėte ir savo vyrą Rolandą, kuris yra jūsų komandos narys. Sutuoktinis pamėgo šią veiklą?
– Su vyru prieš skrydį negaliu pyktis. Jis yra tas žmogus žemėje, kuriam pasakau, kur atvykti manęs pasiimti, kai nusileidžiu. Juokaudama sakau, jei būtume apsibarę, likčiau viena su visu oro balionu laukuose kukuoti. Atvirai pasakius, Rolandas buvo priverstas pamilti skrydžius. Ultimatumas buvo paprastas. Arba aš ir balionai, arba nieko (juokiasi – E.Z.). Tai mano kraitis. Tik man balionai labiau rūpi dėl varžybų, o vyrą, kuris nemėgsta keltis anksti, traukia pramoginiai skrydžiai. Apskritai visa mano aplinka yra vienaip ar kitaip susijusi su oreivyste ir varžybų organizavimu. Ir uošviai, ir sesuo su draugu, ir visi mūsų geriausi bičiuliai ar net kaimynai yra įsitraukę į šią veiklą.
– Jūsų šeima turi ir ypatingą augintinę, kuri taip pat neatsiejama nuo jūsų gyvenimo būdo.
– Cvergšnaucerė Tekila yra aplankiusi daugiau Europos šalių nei vidutinis statistinis lietuvis. Ne vieną kartą kalytė skrido ir oro balionu, tačiau ji pati šį faktą vertina gana abejingai. Tekilai nėra didelio skirtumo, ar sėdėti galinėje automobilio sėdynėje, gondoloje, ar baliono krepšyje. Neseniai ji kartu keliavo į Baltarusiją. Jos pase tiek antspaudų, kiek mes negavome.
Veria karoliukus
– Dalyvaudama įvairiose šalyse organizuojamose oro balionų varžybose išmaišėte pusę pasaulio. Ar po daugybės pamatytų šalių Klaipėda jūsų akyse nenublanksta ir neatrodo pilka?
– Atvirkščiai. Turėjusi galimybę pažinti pasaulį, supratau, kad uostamiestis yra nuostabiausia vieta gyventi. Klaipėdoje viskas yra tobula, išskyrus vėjus skraidymui. Bet ir su jais įmanoma susidraugauti. Su pajūriu tenka supažindinti ir iš kitų šalių atvykusiuosius – žmonės aikčioja ir nenustoja stebėtis, kaip pas mus gražu. Pamenu, kartą oro balionu skraidinau lietuvaitę ir jos sutuoktinį japoną. Tekančios saulės šalies atstovą pamatyti Klaipėdos krašto vaizdai sujaudino iki ašarų. Mes turime tiek daug, bet, matyt, su gražiais dalykais susidurdami kiekvieną dieną jų nebepastebime – atbunka akis.
– Oro balionai – didžiausia jūsų gyvenimo aistra. Kuo dar domitės?
– Atskleisiu paslaptį, kurią žino tik artimiausi žmonės. Kai turiu laisvo laiko, veriu karoliukus. Mano visas gyvenimas susijęs su gigantiškais dalykais ir dideliais projektais, kuriems įgyvendinti reikia nemažai laiko. Matyt, smulkmeniškas ir kruopštus darbas man yra būtinas norint atsipalaiduoti. Suveri karoliukus ir jau gali pasižymėti pliusą – tikslas pasiektas.
Metė monetą
– Esate tas žmogus, kuriam būtina matyti pasiektą aiškų rezultatą?
– Taip, nesvarbu, ar sumanymus įgyvendinti pavyksta anksčiau, ar vėliau, tačiau užsibrėžtą tikslą pasiekti man reikia. Be savirealizacijos mano gyvenimas sustotų.
– Ir, regis, jums puikiai sekasi?
– Sau sakau, kad esu laimingiausias žmogus pasaulyje, nes darau tai, kas man teikia didelį malonumą: tai ir mano darbas interjero salone, ir oro balionai. Gyvenime užsiimti tik džiuginančiais dalykais – prabanga. Turbūt tai ir yra manosios laimės receptas. Be to, tikiu likimu. Net persikraustymas į Klaipėdą buvo įdomus. Ieškodama darbo po studijų, mečiau monetą – Vilnius ar Klaipėda. Taip 2001 m. atsidūriau čia. Tikiu, kad daugelis dalykų mūsų gyvenime yra nulemti iš anksto ir nereikia jiems priešintis. Kapeika kartais yra geras dalykas.
Vizitinė kortelė
Gimė 1978 m. rugpjūčio 15 d. Panevėžio raj., Upytės kaime.
1996 m. Panevėžyje baigė V.Žemkalnio mergaičių gimnaziją.
1997 m. pradėjo domėtis oro balionais.
Yra atlikusi apie 300 skrydžių. Maždaug tiek valandų moteris oficialiai yra praleidusi ore.
2001 m. Šiaulių universitete baigė dizaino specialybės studijas.
2001 m. persikraustė į Klaipėdą.
2004 m. uostamiestyje įkūrė ir vadovauja interjero dizaino studijai.
2007 m. įgijo laisvojo šiluminio aerostato pilotės licenciją.
Su vyru Rolandu susituokė 2007 m.
Naujausi komentarai