Atliepia mamos ilgesį

– Kaip nusprendėte tapti globėja?

– Vaikystėje visada svajojau turėti tris vaikus, bet ištekėjus vaikai neatėjo lengvai į mūsų šeimą. Vyresnėlės laukėme septynerius metus, paskui prireikė laiko, kol atėjo sūnus. Kol augo savi vaikai, mintis apie globą vis nustumdavau. Gyvenimo aplinkybės taip susiklostė. Sužinojau, kai dvi mergaitės iš artimos aplinkos patalpintos į Šeimos ir vaiko gerovės centrą.

Lankydavau jas. Vėliau sužinojau, kad sesutės negalės grįžti į šeimą ir darbuotojai joms ieško emociškai artimos ir šiltos aplinkos, tada sulaukiau pasiūlymo tapti globėja. Širdies gilumoje norėjau padėti mergaitėms, bet tam reikėjo paruošti savo šeimą. Pokalbiai su šeimos nariais buvo labai rimti. Jie atsakingai pažvelgė į šį nelengvą sprendimą.

– Kaip įvykiai klostėsi priėmus sprendimą?

– Kai pirmą dieną parsivežiau mergaitę į namus, ji prisipažino, kad labai keistai jaučiasi, nors čia lankėsi ne pirmą kartą. Palikome daiktus namuose ir išvažiavome pasivaikščioti po miestą, nusiraminti, pasikalbėti. Adaptacija buvo reikalinga visiems.

– Iš kokios šeimos mergaitė atėjo pas jus?

– Dovilė (globotinės vardas pakeistas) dar nelankė mokyklos, kai mirė mama. Tėtis labai mylėjo mergaites, bet negebėjo tinkamai jomis pasirūpinti. Naudotas emocinis smurtas akivaizdus: mergaitė labai jautri, pažeidžiama, reikia daugiau laiko prisitaikyti prie naujos aplinkos ir žmonių. Suprantu, kad mergaitė labai ilgisi savo mamos. Mano vaikai jau užaugo ir išėjo, tad džiaugiuosi, jog galiu atliepti jos mamos poreikį ir daug laiko leisti kartu. Kitą mergaitę pasiėmė auginti giminaitė, tad seserys turi galimybę susitikti ir bendrauti.

– Iš kitų globėjų yra tekę girdėti, jog sunkiausia būna po vaikų susitikimo su biologiniais tėvais. Kokia jūsų situacija?

– Mergaitė dabar nenori bendrauti su tėčiu, nes praeitis pernelyg skaudi. Bet ji ilgisi tėčio ir norėtų, kad būtų kitaip. Dovilė išgyvena, kaip tėtis versis, neturėdamas darbo ir pajamų. Stengiuosi formuoti teisingą požiūrį į tėvų atsakomybę ir paaiškinu, kad jis – fiziškai stiprus ir turi savimi pasirūpinti, nes yra pats atsakingas už savo gyvenimą. Bet kai tėtis pasens ir neturės jėgų, tada galėsime jam padėti, nes jis visada bus tavo tėtis.

Vienu šūviu – trys zuikiai

– Kas labiausiai nustebino per tuos dvejus metus, kai tapote globėja?

– Kai nuo pat mažens augini savo vaikus, žinai, koks jų charakteris, ką jie mėgsta, pastebi įvairias nuotaikas. Naujas vaikas į šeimą ateina su savo susiformavusiu charakteriu, įpročiais, pomėgiais. Reikia laiko vienas prie kito prisiderinti.

Daugiausiai iššūkių kėlė maistas. Mergaitė buvo įpratusi maitintis pusfabrikačiais, o mūsų šeimos mėgstamiausi patiekalai jai pasirodė nepriimtini. Daug kalbėdavome apie sveiką mitybą, jos mėgstamus skonius. Laviruodami tarp skirtingų skonių, radome visiems priimtinus variantus.

– Koks buvo didžiausias iššūkis?

– Džiaugiuosi, kad mūsų globojama Dovilė – labai jautrios ir geros širdies. Sukrėtė, kai antrą gyvenimo pas mus mėnesį mergaitė sužalojo save, nors, atrodo, nebuvo tam jokios aiškios priežasties. Pas mus atvažiavo svečių. Vakare susiruošėme pasivaikščioti, eiti kartu kviečiau ir Dovilę. Ji kategoriškai atsisakė. Kitą dieną ant jos rankų pamačiau savęs žalojimo pėdsakus (Šeimos ir vaiko gerovės centro specialistė paaiškina, kad globotiniai dažnai taip elgiasi – tokiu būdu jie nusiramina ir paleidžia susikaupusias neigiamas emocijas, skausmą – aut. past.). Pamačius mano reakcija buvo nuoširdi: verkiau ir klausiau, ką dar galėčiau dėl jos padaryti, kad nesijaustų viena. Paaiškinau, kad jeigu būtų mažesnė, būčiau ją paėmusi ant rankų ir kartu nusinešusi, einant pasivaikščioti. Bet ji didelė ir pati priėmė sprendimą neiti. Ačiū Dievui, tai buvo vienintelis toks atvejis.

– Kokie dalykai, susiję su globa, džiugina?

– Man įdomu stebėti, kaip Dovilė glaudžiasi prie kitų šeimos narių, ypač kai grįžta mano vyresnioji dukra. Mergaitei labai svarbu, kaip ją priima visi šeimos nariai.

Tikiu Visagalio valia. Kai mes atliepiame kito poreikius ir patys būname palaiminti. Dovilei aiškinu, jog kai einame su Dievo valia, nušauname tris zuikius vietoj dvejų. Ji nesupranta, kur tas trečias zuikis. Paaiškinu, kad Dievui garbė, jog tu augi oriai, nežeminama ir kai subręsi kaip asmenybė palaiminsi kitus savo buvimu. Su šio vaiko atėjimu mūsų šeimoje pasijuto pilnatvė.

Kai būna liūdnesnė nuotaika, žaidžiame žaidimą – prašome pasakyti porą kitame žmoguje patinkančių dalykų. Man patiko, kai Dovilė pasidžiaugė, jog mūsų šeimoje labai aiškios ribos – tai leidžia jaustis saugiai. Pasirodo, paaugliams taip pat reikia ribų.

Vaiko globa – dovana sau ir Lietuvai

– Ar nepabijojote į savo šeimą priimti paauglę?

– Mums atrodo, kad paaugliai yra kaip ežiukai. Jie slepia savo emocinį pasaulį po kitokia išore, bet kiekvienas vaikas sudūžta prieš meilę, nuoširdumą ir tada nebelieka atšiaurumo, kovos. Paaugliai priima viską, ką darai nuoširdžiai ir iš meilės. Čia labai gerai veikia liaudies patarlė: kaip šauksi, taip atsilieps. Kai ji lieka viena namuose, prašo, kad palikčiau lapelį su gražiais žodžiais. Tokiems vaikams niekada nėra per daug meilės, gerų ir šiltų žodžių. Kai kartais pamirštu parašyti laiškelį, Dovilė iškart primena. Vaikai paklūsta meilei ir mūsų, globėjų, pirmoji užduotis – tą meilę įrodyti.

Dovilė taip pat pastebėjo, kad niekada jos nebaru, bet labai rimtai kalbu. Per metus jos pažangumas pakilo dviem balais – tai labai daug. Mergaitei tai suteikė daugiau pasitikėjimo savimi, pastebėjo, kad įdėtos pastangos atsiperka. Iki tol Dovilė neturėjo įgūdžių mokytis, ruošti namų darbus. Ko pasigendu? Gal didesnio atvirumo, bet suprantu, kad tai nėra lengva ir tas atsivėrimas – ilga kelionė.

Mano globotinė – emociškai pažeista, bet jau tiesiasi, net kitokiu balsu pradėjo kalbėti. Pastebiu, kiek daug dovanų sudėta į šitą vaiką! Ir jei nesuteiktume progos atsiskleisti toms dovanoms, jos taip ten ir liktų. Užaugusi ji palaimins daugelį ir gebės pasirūpinti kitais taip, kaip mes dabar ja rūpinamės.

– Ką galėtume patarti norintiems, bet galbūt abejojantiems dėl vyresnio vaiko globos?

– Niekada nesigailėjau dėl savo sprendimo, tik esame pilni baimių: kaip pavyks susitvarkyti, ar pavyks išlaikyti santykį. Gera, kai žinai, kai dar vienam vaikui gali padėti pasiruošti gyvenimui. Iš suaugusių savo vaikų matau, kaip svarbu turėti namus, kur galėtum sugrįžti. Kiekvienas žmogus turi teisę turėti saugią priebėgą.

Skauda širdį, kad yra vaikų, kurie ilgisi namų, o žmonės dėl savo baimių ir patogumo nesiryžta tapti globėjais. Man patiko vienos draugės mintis, kuri sužinojusi, kad pati negalės turėti vaikų, svarstė, kas geriau: 16 metų auginti šuniuką ar globoti vaiką. Daug didesnė prasmė, jeigu šeimoje atsirastų vietos vaikui. Tada ir moralinis atlygis gerokai didesnis, ir Lietuvai užaugintume sąmoningų, brandžių, atsakingų, gebančių mylėti bei gražių žmonių. Manau, kad tikrai yra šeimų, kurios galėtų pasirūpinti ne tik vaiku, bet ir aplinka, kurioje tie vaikai atsidurs suaugę.