Viename savo laiškų 1923 m. sukilimo vadas Jonas Budrys apie V. Šaulinskį atsiliepė: „Tas nesidėjo herojumi, buvo kuklus, bet niekuomet nerodė bailumo, ištesėjo iki galo.“

Dabar šio žmogaus vardas sugrįžta ne tik į istorijos vadovėlius, bet ir į viešąsias miesto erdves.

Vos prieš mėnesį V. Šaulinskio atminimui buvo atidengtas akmeninis paminklas, kurį sukūrė skulptorius Gintautas Jonkus.

Ši iniciatyva – daugelio metų darbas, kurį atliko Algirdas Grublys ir Kęstutis Mickevičius, pratęsdami kraštotyrininko Kazio Budgino (1957–2003) siekį išsaugoti V. Šaulinskio vardą gyvą.

„Šio žmogaus vardas yra įrašytas į Lietuvos ir Klaipėdos miesto istoriją – už kilnius darbus, atsidavimą ir begalinį ryžtą“, – renginyje akcentavo Klaipėdos vicemeras Algirdas Kamarauskas.

Nors V. Šaulinskis gimė Kalviškių kaime, netoli Priekulės, būtent Klaipėdoje 1920 m. jis įsigijo leidybos įmonę „Lituania“ S. Daukanto gatvėje – tuomet tai buvo vienintelė ir nuolat veikianti lietuviška kultūros įstaiga visame uostamiestyje.

Pasak Klaipėdos skulptūrų parko direktoriaus pavaduotojos Sondros Simanaitienės, ten rinkdavosi draugijos, vykdavo renginiai, buvo leidžiama lietuviška literatūra.

V. Šaulinskis buvo ir vienas pagrindinių Klaipėdos sukilimo idėjinių ramsčių – jis pasirašė ir garsųjį Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto manifestą, ir Šilutės seimo deklaraciją.

Neatsitiktinai jo vardas buvo gerbiamas Šaulių sąjungoje, prekybininkų bei pramonininkų draugijose, o Klaipėdos S. Dariaus ir S. Girėno vardo šaulių būrys jį išrinko garbės nariu.

Šventiniame minėjime dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungos vakarų (jūros) šaulių Trečiosios rinktinės šauliai ir jų vadas, atsargos majoras Rolandas Lukšas.

V. Šaulinskio vardas liudija ne tik apie vieną sukilimo dalyvį, tai istorija apie žmogų, kuris nuolat puoselėjo Klaipėdos lietuviškumą ir kultūros vertybes.