Neįprastų potyrių bei vaizdų ieškantys klaipėdiečiai jų gali rasti pajūryje. Nepabūgę žvarbaus vėjo romantikai visai netoli Klaipėdos gali pasigrožėti neįtikėtina gamtos jėga.

Karo prisiminimas – žaidimams

Patikima, šilta ir lengva avalynė, neperpučiami drabužiai ir geras nusiteikimas – tai būtiniausi dalykai pasivaikščiojimui žiemos pajūriu. Gerą nusiteikimą palaikys ir termosas karštos arbatos, nes žvarbus vėjas pajūryje sumišęs su pajūrio smėliu ir drėgme.

Nuo paskutinės autobusų stotelės, Girulių, iki pirmo verto apžiūrėti pajūryje objekto – vokiečių pastatytos gynybinės baterijos – tėra vos keli šimtai metrų.

Karinėms reikmėms taip ir nepasitarnavę betoniniai duotai išliko kaip Antrojo pasaulinio karo paminklas. Kam įdomi istorija, gali apie juos pasiskaityti iš anksto, o visiems kitiems tai – puiki vieta palaipioti, pažaisti slėpynių ir pastudijuoti grafitininkų meistriškumo apraiškas ant jų.

Kiek tolėliau už dzotų prasideda unikalus Lietuvos pajūrio riedulynas. Niekur kitur mūsų pajūryje nepamatysime tiek daug ir tokių įdomių akmenų. Tai ledynmečio darbas. Siauru pleištu atvilkęs čia riedulius jis leidžia mums pajusti Baltijos pakrantės įvairovę.

Žiemą čia tarp akmenų galima išvysti pailsėti į krantą atplaukusius ruonius.

Kai spusteli šaltukas, gamta iš smėlio, ledo ir akmenų sukuria fantastiškiausius kūrinius, kuriais pasigėrėti ir jų fotografuoti renkasi daugybė žmonių.

Gamta dovanoja įspūdį

Tie, kas nepatingės paėjėti dar toliau, nustebs išvydę nuo Olando Kepure vadinamo skardžio su šaknimis „nulipusius“ medžius, nukarusius geltonus varveklius, iki kelių metrų susiaurėjusį paplūdimį, kur nelikę nė pėdos smėlio.

Visi šie stebuklai – gamtos dovana. Šaltiniai ardo skardį, o neišlaikiusios lygsvaros po audros pušys paplautomis šaknimis nučiuožia žemyn.

Jūra dėl tokio reiškinio nekalta. Ji tik reaguoja į vandens lygio pokyčius ir pasiima savo duoklę, siaurindama pakrantę. Kovoti su gamta – beprasmiška. Gal geriau džiaugtis.

Sprendžiant iš visais metų laikais prie Olando Kepurės paliekamų šiukšlių kiekio, ši vieta klaipėdiečių mėgstama ir lankoma.

Amžino poilsio – ant kopos

Neišbarsčiusiems ryžto toliau keliauti verta pakilti ant Karklės kopos ir apžiūrėti šio kaimo kapinaites.

Čia palaidotas Klaipėdos šviesuolis poetas Salys Šemerys.

Mažlietuvių pavardės antkapiniuose paminkluose privers prisiminti, kad čia žvejų ir šišioniškių kraštas. Daugelis jų norėjo atgulti amžino poilsio ant kopos, iš kur atsiveria vaizdas į jūrą – maitintoją, baugintoją, ramintoją.

Tuoj už Karklės – mažasis pajūrio skardis (didysis vadinamas Olando Kepure). Iš jo trykštantys geležies rūdos prisodrinti šaltiniai nudažo skardį tamsiu raudoniu. Į tokį neįkopsi – šlapia, slidu. Bet kitą panašų pamatyti pajūryje neįmanoma.

Sparnuočiai atskrenda žiemoti

Dar keli kilometrai pajūriu pėstute neprailgs, jei kompanija tinkama. Tačiau kartais pati geriausia draugija – pats sau. Kalbėti nesinori, nes kurtinantis jūros ošimas verstų rėkte rėkti, o nuo to tik gerklę skauda. Kam šaukti? Tą grožį matau aš. Mato ir pakeleivis. Nepaprastai gražu. Amžina. Tikra.

Paėjėjus toliau už Karklės prasideda gamtinis Placio rezervatas.

Vyriausiasis Pajūrio regioninio parko ekologas Erlandas Paplauskis tikino, kad įdomiausia čia – nuo lapkričio iki gegužės, kai čia žiemoti suskrenda būriai vandens paukščių iš Skandinavijos bei šiaurinės Rusijos dalies. Jų stebėti atvažiuoja net ornitologai iš užsienio.

Beje, gamtininkai tikina, kad rezervate negalima vaikščioti. Tik pajūriu atėjus iki tos vietos iš tolo galima pasigėrėti paukščių įvairove.

Galutinį kelionės tikslą – žiemos snaudulio sukaustytą Palangą pamatysite iš tolo. Galbūt ten pavyks rasti veikiančią kavinukę, kur ištiesite kojas ir sušilsite.

Nesugrįžo: sudužusio laivo liekanos – įkvėpimas poetams.