Programoje išskirti jautriausi kranto ruožai, kuriuos siūloma tvarkyti prioriteto tvarka – tai šiaurinė Šventosios, Palangos rekreacinė zona, Pajūrio regioninio parko šiaurinė ir pietinės zonos, Klaipėdos rekreacinė zona. Kuršių nerijos krantas visas priskiriamas prioritetiniam ruožui.

Aplinkos ministerijos teigimu, problemiškiausi Lietuvos pajūrio ruožai susiję tiek su gamtiniais veiksniais, tiek su žmogaus vykdoma veikla, tarp kurių – Klaipėdos ir Šventosios uostai, Palangos tiltas.

Pabrėžiama, kad Baltijos jūros kranto būklę lemia vis dažnesnės pakrantę ardančios uraganinės audros, sumažėjęs su pagrindinėmis vandens srovėmis atnešamas smėlio srautas, svarbus veiksnys ir žmogaus vykdoma veikla, turizmas.

Programos, kuriai dar turės pritarti Vyriausybė, projekte nurodoma, kad kasmetiniam krantotvarkos darbų finansavimui prireiks apie 130 tūkstančių eurų iš Aplinkos apsaugos rėmimo programos. Savivaldybės, siekiančios gauti paramą krantotvarkos priemonių įgyvendinimui, turės prisidėti ne mažiau kaip 30 proc. lėšų nuo prašomos sumos.

Krantai neteko smėlio

Siūloma Palangoje vidutiniškai tris kartus per metus smėliu papildyti šiauriau Palangos tilto esantį paplūdimį, panaudojant tilto aplinkoje ir Rąžės žiotyse iškastą smėlį, o prireikus – Šventosios uoste iškastą smėlį. Teritorijas tarp Palangos tilto ir Birutės kalno, taip pat Palangos tilto ir Rąžės upės žiočių papildyti atvežtiniu smėliu.

Periodiškai rekomenduojama pildyti smėliu pernai supiltą povandeninį pylimą ties I-osios Melnragės paplūdimiu.

Institucijos duomenimis, smėlio kiekio kaita Lietuvos paplūdimiuose 2014–2021 metų laikotarpiu buvo nevienoda. Didžiausi smėlio praradimai užfiksuoti prie Lietuvos ir Latvijos sienos ir I-oje Melnragėje. Daugiausia smėlio neteko Palangos rekreacinės zonos paplūdimiai.

Šiuo laikotarpiu hidrometeorologinė situacija buvo nepalanki krantams. Vyravusios šiltos žiemos, kurių metu krantai buvo be didesnio pašalo, sudarė sąlygas krantų ardymo procesams ištisus metus.

Pastebėtos ir kranto linijos traukimosi tendencijos. Didžiausi kranto atsitraukimo tempai užfiksuoti ties Lietuvos ir Latvijos siena, šiauriau Ošupio upelio, šiauriau Palangos. Didžiausias kranto linijos poslinkis į jūrą – pietinėje Šventosios dalyje bei ties Giruliais.

Anot ministerijos, mažiau nuostolių dėl audrų patyrė Kuršių nerija, čia 2014–2021 metų laikotarpiu Kuršių nerijos kopagūbryje susikaupė beveik vienas milijonas kubinių metrų smėlio. Tai jos vertinimu rodo, kad šiuo laikotarpiu Kuršių nerijoje kopagūbrio apsaugos ir jo atsinaujinimą skatinantys krantotvarkos darbai buvo itin efektyvūs.

Pildymas smėliu, žabtvorių pynimas

Dešimtmečio krantotvaros programoje numatyti prioritetai gamtinių procesų apsaugai, kranto zonų atstatymui ir kopagūbrio bei kopų atsinaujinimui ir apsaugai.

Kaip teigiama projekte, gamtinių procesų apsauga taikoma siekiant išsaugoti natūralią kranto aplinką ir procesus. Ją įgyvendinant procesų nesistengiama suvaldyti, iš rizikos zonų atitraukiami žmonės, pastatai, infrastruktūra, gali būti įrengiami nukreipiamieji ar draudžiamieji ženklai.

Anot ministerijos, kopagūbrio tvirtinimas sukuria sąlygas kauptis smėliui, natūraliai suformuoja klimato kaitos procesams atsparų apsauginį paplūdimio kopagūbrį, kuris kilus audrai apsaugos nuo vandens išsiliejimo į žemyną.

Šakų klojiniai ne tik sudaro palankias sąlygas smėliui kauptis, bet ir apsaugo kopagūbrį nuo poilsiautojų rekreacinėse zonose, taip pat sulaiko žemyn slenkantį smėlį, ilgiau sulaiko drėgmę, tai padeda įsitvirtinti augalijai.

Kopagūbrio ir kopų tvirtinimas žabtvorėmis, takų ir laiptų įrengimas, pramintų takų naikinimas, kaip skelbiama projekte, padeda reguliuoti lankytojų srautus, apsaugo kopagūbrį ir kopas. Įrengiant takus ir laiptus siūloma taikyti sprendimus, leidžiančius surinkti takus ne sezono metu ar audrų periodais.

Kranto zonos atstatymas taikomas siekiant stabilizuoti krantą, mažinti bangų energiją, siekiant palaikyti ar atkurti rekreacines erdves paplūdimiuose. Ši krantotvarkos kryptis apima paplūdimio ir priekrantės papildymą smėliu. Pasak ministerijos, nuolatinis šių priemonių taikymas padeda išsaugoti kranto stabilumą ir rekreacinę erdvę nuo penkerių iki dešimties metų.